Pažvelkime į labiausiai paplitusias nuostatas Rusijos atžvilgiu ir suprasime, kokioje ideologinėje, politinėje ir istorinėje raizgalynėje esame atsidūrę vertindami dabartinę Rusijos politiką.
Kaip visada, labai daug reiškia geografija.
Kai kurioms valstybėms, sakykim, Lenkijai, Rusija yra istorinė ir tradicinė priešininkė. Dauguma čekų iki šiol negali atleisti 1968 metų okupacijos, nors iki Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija laikė Rusiją draugiška kaimynine slavų valstybe. Lietuvos santykiai su Rusija, prasidėję nuo valstybės susikūrimo, nėra vienareikšmiai, bet būtų neteisinga Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei taikyti XIX amžiaus nacionalizmo kategorijas. Lietuvos valdančiojo luomo ir rusų santykiai dažnai buvo labai artimi ir draugiški.
Visai kitoks požiūris į Rusiją vyrauja Italijoje ar Prancūzijoje, kurios tiesioginių susidūrimų su Rusija beveik neturėjo arba jie buvo labai trumpalaikiai, kaip, sakykim, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono invaziją į Rusiją ar rusų ir švedų karai. Tai paliko tikrai menkas istorines nuosėdas.
Dabartinei Vakarų sąmonei daug didesnę įtaką padarė esminis SSRS-Rusijos indėlis į pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Didelių visuomenės grupių SSRS buvo vertinama kaip Europos išgelbėtoja. Beje, pralaimėjimas Sovietų Sąjungai, ko gero, lemia ir dabartinę Rusijai draugišką Vokietijos politiką.
Gana daug Vakarų intelektualų, ne vien prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre‘as, ilgą laiką buvo Sovietų Sąjungos pusėje. Nemaža dalis dabartinio Vakarų jaunimo, kad ir Italijoje ar Prancūzijoje, yra kairiųjų pažiūrų ir apgailestauja dėl socializmo žlugimo subyrėjus Sovietų Sąjungai. Net Čekijoje antra pagal įtaką politinė partija yra komunistai, jaučiantys simpatijas Rusijai ir stiprėjančiai jos pozicijai pasaulio politikoje, arba, kaip kiti pasakytų, didėjančiam Rusijos agresyvumui.
Skirtingi ne tik svetimųjų požiūriai.
Patys rusai savo vietą istorijoje ir savo valstybės misiją supranta labai skirtingai. Dalis visuomenės Rusiją laiko europietiška valstybe, kurios svarbiausias uždavinys – iki galo įgyvendinti modernias vakarietiškas vertybes: demokratijos principus, žmogaus teisių apsaugą, žodžio ir spaudos laisvę. Šios provakarietiškos inteligentijos nuomone, Rusija privalo atsisakyti imperinių užmačių ir tapti tuo, kuo seniai turėjo būti – normalia Europos valstybe. Ši visuomenės dalis dabartinės valdžios politikos atžvilgiu dažnai kritiškesnė už didžiausius Rusijos kritikus Vakaruose.
Tačiau labai nemažai politinio posovietinio elito mano, kad Rusija nėra Europos dalis, o užima tarpinę padėtį tarp Europos ir Azijos, iki galo nepriklausydama nei vienai, nei kitai. Arba iš dalies būdama ir ta, ir kita.
Šis požiūris susiformavo jau XIX amžiuje. Bolševikų valdymas dar labiau iškreipė veidrodį, į kurį žvelgdama Rusija vertina pati save. Komunistai, viena vertus, buvo internacionalistai, o kita vertus, ypač po Antrojo pasaulinio karo, rusifikacijos tendencijos stiprėjo ir pasiekė net vaikų darželių lygį, kur kitataučiai vaikai jau pradėdavo mokytis „kalbėti kalba, kuria kalbėjo Leninas“.
Istorija lieka istorija, bet Rusija faktiškai niekada neturėjo galimybės būti nacionaline rusų valstybe, kaip, sakykim, kokia nors Bulgarija ar Lenkija. Dėl šios priežasties labai didelė dalis rusų suvokė Sovietų Sąjungos subyrėjimą kaip per šimtmečius kurtos imperinės valstybės žlugimą, o ne kaip galimybę kurti ką nors naujo ir iš esmės geresnio. Didelės buvo ir nuoskaudos, nes Vakarai po SSRS subyrėjimo nerodė Rusijai didesnės pagarbos, o elgdavosi taip, kaip patys nuspręsdavo esant patogiau. Iki šiol dar nesuvokiama, kad SSRS subyrėjimas galėjo paskęsti kraujo jūroje. Nacionalinės savigarbos jausmas yra beveik įgimtas Rusijai, ir ji neišvengiamai turėjo liautis stovėjusi nieko nedarydama, kaltai nuleidusi galvą.
Tai iš esmės pakeitė Rusijos politiką ir padidino jos ambicijas, o jeigu kam nors patinka griežtesni žodžiai, padidino jos agresyvumą.
Tai nenaudinga niekam – nei Rusijos kaimynams, nei tai daliai Rusijos, kuri nori, kad šalis būtų visavertė europietiška valstybė.
Tačiau Vakarai pavojų linkę įžvelgti ne ten, kur jis yra.
Prieš kurį laiką Vakarai pakrikštijo Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“. O kas tada yra V. Putinas, dabartinis Rusijos ministras pirmininkas? Priešpaskutinis Europos diktatorius? Kaip sudaryti diktatorių sąrašą? Ar gali kriterijumi būti šalies energetikos resursai? Matyt, taip.
A. Lukašenka padarė ne vieną nuodėmę savo šalies opozicijai ir demokratijos principams. Tačiau jis nekariavo tokio totalinio karo, kokį prieš Čečėniją kovojo ir kovoja V. Putinas, A. Lukašenka nekariavo su kaimynine valstybe, atplėšdamas jos teritoriją, kaip Kremlius padarė Gruzijoje.
Padėtis aiškiai pasikeitė, ir todėl tenka kalbėti apie agresyvesnę ir ambicingą Rusiją.
Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad dėl dabartinės situacijos kalčiausi ne Rusiją dabar valdantys buvę KGB karininkai, o Vakarai. Kaip tik todėl padėtis yra labai pavojinga tiek Rusijos demokratams, tiek jos kaimynams.