Bet ne visi vienodai suvokiame, kas yra ribos ir kas jas peržengia. Lietuvos valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė mato kitą problemą: jos nuomone, karinės operacijos Libijoje turėtų kelti susirūpinimą, nes jos neva „peržengė JT mandatą“.
Daugelio analitikų požiūriu, šis pareiškimas buvo klaida. Pasak vienų, Vakarų sąjungininkai Libijoje kovoja už teisingą reikalą ir JT mandato neperžengė. Kiti mano, kad Lietuvai apskritai derėjo tiesiog patylėti, užuot pamokslavus Šiaurės Atlanto organizacijai, kur Lietuvos indėlis yra dar mažesnis už pačią Lietuvą.
Apskritai mūsų politika yra vis labiau ir labiau paradoksali, kai kalbame apie teisingumą ir interesus. Nuo senovės žinoma, kad svarbiausias vidaus politikos principas yra teisingumas. Jei politikams šis principas neberūpi, tai žmonėms ima neberūpėti politikai. Visuomenė tada nepasitiki nei partijomis, nei Seimu, kaip Lietuvoje, nes nemato įsipareigojimo teisingumui.
Tuo metu užsienio politikos subjektai yra suverenios valstybės, kurių nevienija bendras pilietiškumas, patriotizmas, santvarka, kultūra ir istorija. Todėl čia pirmiausia lemia ne teisingumas, o interesai ir savisaugos sumetimai.
Bet jei europiečiai nemato moralinio skirtumo tarp Jungtinių Valstijų intereso ir Gaddafi arba Husseino režimų interesų, jei nenori matyti demokratijos moralinio pranašumo prieš diktatūrą, tai jau, galima sakyti, yra europiečių politinio vištakumo problema.
Lietuva yra paradoksali tuo, kad kalbamas teisingumo ir intereso santykis joje dažnai verčiamas aukštyn kojomis. Apie vidaus politiką nuolat sakoma, kad tai yra tik interesų kova ir derinimas. Tarytum svarbiausias principas būtų interesas, o ne teisingumas. Savo ruožtu užsienio politikai vis brukama pacifistinė šventeivų moralė ir veik negalvojama apie nacionalinį interesą.
Šiuo požiūriu Vakarų sąjungininkų veiksmai Libijoje ir atitinka Lietuvos interesą, ir padeda užtikrinti teisingumą, ginant civilius nuo sužvėrėjusios diktatūros. Priešingas požiūris labiau atitiktų Gaddafio, Vladimiro Putino ir kokio nors Hugo Chavezo interesus, bet ne Lietuvos ir ne Vakarų.
Tiesa, Vakaruose netrūksta politikų, kuriems savisaugos instinktą atstoja polinkis į savižudybę ir nacionaliniu, ir visos Vakarų civilizacijos mastu. Tai tokie personažai, kurie po pranešimų apie teroristo nr. 1 Osamos bin Ladeno sunaikinimą pareiškė, esą Jungtinės Valstijos „peržengė ribas“.
Graudu ir juokinga – tie, kurie Jungtinėms Valstijoms turėtų būti dėkingi už savo nacionalinį išlikimą, demokratiją ir gerovę dabar nepavargsta aiškinti, kaip Amerika visur neva peržengia kažin kokias ribas.
Anot buvusio Vakarų Vokietijos kanclerio Helmuto Schmidto, JAV surengta operacija, per kurią sunaikintas bin Ladenas, pažeidžia tarptautinę teisę. Žymaus Australijos žmogaus teisių advokato Geoffrey Robertsono nuomonė panaši. „Tai - ne teisingumas, - sako jis. – Teisingumas reiškia, kad žmogaus kaltė, pasitelkus įkalčius, įrodoma teisme ir jam skiriama bausmė".
Jei taip, tai kodėl veidelius koketiškai apsimuturiavę „Al-Qaedos“ kovotojai, išgirdę šiuos Robertsono žodžius, nesulipo su visais įkalčiais į kruizinį laivą ir neatplaukė į Ameriką, maldaudami teismo proceso? Dėl įgimto drovumo?
Nežemiško teisingumo ieškotojai ir alpstantys nuo minties apie prievartą pacifistai mėgina apeiti gyvenimiškus faktus: kad vyksta karai, kad jie būna kariaujami už teisingą reikalą, kad jie yra žiaurūs ir juose žūsta žmonės. Teisingumas jiems yra tik karo ir aukų nebuvimas: šventa ramybė.
Šiuo požiūriu nė vieno šūvio į okupantus 1940-aisias nepaleidusi Lietuva pasielgė „teisingai“. O po Antrojo pasaulinio karo stribus naikinę Laisvės kovotojai „peržengė ribas“, kaip šiandien sakytų Amerikai pamokslaujantys šventeivos. Nejau šitaip suvokiame, kas yra ribos ir kas yra teisingumas?
Autorius yra žurnalo „Valstybė“ ir portalo DELFI apžvalgininkas.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.