Kas iš tiesų buvo vienų nekenčiamas, kitų dievinamas revoliucionierius, stabu virtęs valstybės veikėjas ir bolševikų partijos vadas, kuris Rusijoje praleido tik 6 iš 30-ies politinės veiklos metų? Britų istorikas, akademikas, Sovietų Rusijos istorijos ekspertas Robertas Service‘as, pirmasis gavęs prieigą prie išslaptintų Centrinio partijos komiteto archyvų, išnagrinėjo Lenino bylas ir sudarė išsamų bei objektyvų jo portretą. Sykiu per Vladimiro Iljičiaus Uljanovo biografiją mokslininkas atskleidžia socialinę, kultūrinę ir politinę Rusijos panoramą pereinant iš carizmo į leninizmą, supažindina su pagrindiniais jos politikos formuotojais, leidžia suprasti, kas kūrė didžiosios mūsų kaimynės istoriją ir kaip šiandien pasireiškia Lenino palikimas.
Robertas Service’as (g. 1947 m.) – britų istorikas, akademikas, Sovietų Rusijos istorijos nuo Spalio revoliucijos iki Stalino mirties ekspertas. Šiuo metu dėsto Rusijos istoriją Oksfordo universitete, yra St. Anthony koledžo mokslinis bendradarbis ir Stanfordo universiteto Huverio instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, išleidęs Vladimiro Lenino, Josifo Stalino ir Levo Trockio monografijas.
Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė, Darius Kaunelis.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Leninas buvo labai skrupulingas „Didžiojo namo“ gyventojas. Jis neleido patarnautojams valyti nuo baldų dulkių sluoksnio, nes, pataisęs sveikatą, tikėjosi viską palikti lygiai taip, kaip rado. Toks santūrumas buvo atsvara jo mėginimui užkurti ugnį antrojo aukšto židinyje 1918 metais, kaip mėgdavo daryti Londono tremtyje, gyvendamas ponios Ijo namuose Holfordo aikštėje. Gorkų dvaro kaminai buvo nepritaikyti šiam tikslui ir minėtasis Lenino mėginimas sukėlė gaisrą, kuris visą dvarą būtų pavertęs pelenais, jei ne operatyvūs jo asmens sargybinių veiksmai, leidę laiku užgesinti gaisro židinį.
Nešaltomis dienomis Leninas nemėgo patalpose pernelyg didelės šilumos. Iš savo gydytojų jis taip pat tikėjosi spartietiško požiūrio; psichiatrijos profesorius Viktoras Osipovas buvo nepatenkintas sužinojęs, kad Leninas nurodęs patalpose temperatūros nekelti aukščiau nei 15 °C. Bet savojo nepasitenkinimo Osipovas pasistengė neparodyti: mat ką tik buvo paleistas iš ČK areštinės. Vieną dieną jį buvo rengiamasi tardyti ir galbūt sušaudyti kaip kontrrevoliucijos agentą, o kitą jis buvo įtrauktas į Revoliucijos lyderį prižiūrinčių gydytojų komandos sudėtį. Susidūręs su Lenino liga, politbiuras buvo priverstas pragmatiškiau vertinti įtariamus „liaudies priešus“.
Paciento nuo 1917 metų patirto darbinio krūvio pasekmės buvo akivaizdžiai matyti, o jis elgėsi tikrai neprotingai, antroje 1921 metų pusėje atsisakydamas smarkiai sumažinti darbo krūvį. Neskaičiuojant trumpų poilsio laikotarpių sanatorijoje, jis nerado laiko ilgesnėms vasaros atostogoms, kuriomis mėgaudavosi būdamas emigracijoje. Jo kūnas ir psichika šaukėsi poilsio. Leniną kamavo vis stiprėjanti įtampa ir jis nežinojo, į ką kreiptis pagalbos. Jo patirtis bendraujant su Rusijos gydytojais, išskyrus brolį Dmitrijų, pasėjo nepasitikėjimo sėklą, o vokiečių specialistai, už didelius pinigus pasikviesti Sveikatos liaudies komisariato, dar turėjo sutarti dėl diagnozės (ko faktiškai niekada nepadarė).
Lenino sveikatos būklė visą laiką tik blogėjo. Bet vienas dalykas jį žeidė labiau nei bet kokie patiriami fiziniai kentėjimai: pirmą kartą gyvenime jis pasijuto prarandąs nusiteikimą dirbti. Kai kada, atsikėlus iš ryto, jam net nerūpėdavo perskaityti tos dienos korespondenciją. Tai jį sukrėtė. Jis vargiai galėjo patikėti, kad tokie dalykai nutiko jam. Tikslingumas nuo pat vaikystės buvo vienas iš pagrindinių jo asmenybės bruožų. Nesugebėjimas atlikti patikėtų užduočių Uljanovų šeimoje buvo laikomas neatleistina nuodėme. O nesugebėjimas netgi norėti įvykdyti patikėtas užduotis buvo daugiau nei neatleistinas: jis buvo tiesiog neįsivaizduojamas.
Jiems buvo sunku ligos simptomus aptarinėti rusų kalba, bet jie sėkmingai galėjo bendrauti prancūziškai, nes Leninas buvo neblogai perpratęs Europos kalbų medicinos vadovėlių ir įsisavinęs jų terminiją. Jis buvo tikroje nevilties duobėje. Nemigos, galvos skausmų, širdies priepuolių, apatijos, nugaros dieglių ir įkyrių minčių visuma tapo gilaus pesimizmo priežastimi. Niekas apie tai nežinojo. Leninas slėpdavo savo ligas nuo visų, išskyrus šeimos narius – ir netgi su jais nebūdavo visiškai atviras. Bet dabar jis suvokė, kad ištiko kažkas rimtesnio nei ligtolinės sveikatos problemos. Patyliukais jį užvaldė neviltis, o mintys ėmė suktis apie savižudybę.
Jis bijojo, kad netektų mirti lėta mirtimi surakintam paralyžiaus; nuo seno jautė prielankumą Markso įsūnio Polo Lafargo (Paul Lafargue) 1911 metais pasirinktam sprendimui panašiomis aplinkybėmis pačiam nutraukti gyvenimą. Šiuo tikslu kreipėsi į tvirčiausią iš savo partijos draugų – Staliną. Artimaisiais šiuo klausimu pasikliauti negalėjo, nes abejojo, ar jiems pavyks pažaboti su juo siejančius emocinius saitus. Kiti partijos draugai taip pat stokojo tokiai pagalbai būtino emocinio šaltumo. Bet iš Stalino Leninui pavyko išgauti pažadą, kad šis duos nuodų, kai tik Leninas pareikalaus. Jis buvo įsitikinęs, kad, atėjus laikui, bus pasirengęs įvykdyti savo ketinimą.
Leninas jautėsi labai prislėgtas, nuolat kartojo, kad jo „dainelė sudainuota, vaidmuo suvaidintas“ ir kad savo pareigas turi patikėti kam nors kitam. Be to, jis kentė stiprius skausmus: „Nemigai pasmerkta naktis yra išties baisus dalykas, kai iš ryto tu turi būti pasirengęs dirbti, dirbti ir dirbti be atvangos...“
Marija Iljinična ir Uljanovų šeimos daktaras profesorius Getė dalyvavo tame pokalbyje su Darkevičiumi ir girdėjo, kaip Leninas išliejo savo širdį. Lenino pasirinkimas į konsultaciją atsivesti seserį, o ne Nadeždą Konstantinovną buvo neatsitiktinis: šeimos santykių žiema tebesitęsė. Konsultacija tęsėsi keturias valandas ir jos pabaigoje Darkevičius pateikė savo išvadas. Jis negalįs aptikti jokių „organinės smegenų ligos“ požymių; greičiau tai esąs tiesiog smegenų išsekimas. Jo siūlomas gydymo kursas buvo paprastas. Leninui reikalingas poilsis nuo intelektualinės ir politinės veiklos; jis turįs padaryti pertrauką nuo bet kokio darbo, užsiimti malonia veikla, sakysime, medžiokle. Jis turįs apsiriboti daugiausiai viena kalba per mėnesį.
Leninas buvo patenkintas. Ankstyvos mirties šešėlis nuo jo atsitolino. Marija Iljinična buvo dėkinga Darkevičiui, tvirtindama, kad jos brolis po konsultacijos tapo „visiškai kitu žmogumi“. Leninas atgavo nuotaiką, tačiau ir toliau gyveno Gorkų dvare. Tačiau jis laisvai interpretuodavo Darkevičiaus paskirtąjį režimą ir kartkartėmis automobiliu nuvykdavo į Maskvą. Jo įkarštis buvo nemenka našta vairuotojui Stepanui Giliui.
Leninas norėdavo, kad jo „Rolls-Royce“, nepriklausomai nuo kelio būklės, važiuotų kaip įmanoma greičiau. Gilis paprastai paisydavo Lenino reikalavimų, bet greitį vis dėlto ribodavo bent jau tiek, kad nekeltų pavojaus gyvajai gamtai. Leninas jam prikaišiodavo dėl „nereikalingos pagarbos“ šalikelės vištoms. Tai buvo eilinis jo nejautrumo pavyzdys, paskatinęs oficialius cenzorius beveik 70 metų vengti bet kokių užuominų apie Gilio ir Lenino pokalbius.