Pagal sutartį mums atitenka Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija ir Suomija, mes patys galėsime spręsti jų teritorijos klausimą

Leidykla „Briedis“ pristato žymaus Baltarusijos publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygą „Raudonasis žaibo karas“, kurioje argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos bei kitų Baltijos šalių, Lenkijos ir dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą.

Remdamasis akivaizdžiais faktais, V. Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą. Knygoje „Raudonasis žaibo karas“ išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo–Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiais tikslais, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis. Tai nenuneigiamai patvirtina tuoj po to prasidėjusi Sovietų Sąjungos brutali karinė ekspansija, kurios aukomis tapo ir visos trys nepriklausomos Baltijos valstybės, tarp jų – Lietuva.

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:

1939 m. liepos 29 d. Berlynas pasiūlė Maskvai atsižvelgti į sovietų interesus Baltijos šalyse ir Rytų Europoje mainais už sutarties su Prancūzija ir Anglija atsisakymą. Na, dievaži, ką jie gali realiai pažadėti: „Daugiausia – dalyvauti Europos kare, nesantaiką su Vokietija, bet nė vieno Rusiją tenkinančio tikslo. Kita vertus, ką galime pažadėti mes? Neutralitetą ir kad nebūsime įtraukti į galimą Europos konfliktą ir, jei Maskva to panorės, Vokietija ir Rusija susitars dėl bendrų interesų, dėl ko, kaip praėjusiais laikais, abi šalys turės naudos“. Kasdien Kremlius skaitė Astachovo (beje, pasirodė, kad buvo niekšas ir Lenkijos šnipas, teko jį sutrinti į lagerių dulkes) pranešimus: „Konfliktas su Lenkija bręsta didėjančiu tempu; lemiami įvykiai gali prasidėti pačiu artimiausiu metu... Vokietijos vyriausybė, atsižvelgdama į mūsų sutikimą derėtis dėl santykių pagerinimo, norėtų šias derybas pradėti kuo greičiau“.

Stalinas, bijojęs Anglijos ir Prancūzijos sąmokslo, labai susidomėjo šia idėja. Jis blaiviai įvertino aplinkybes ir manė, jog naudingiau pasirašyti susitarimą su Vokietija, kad išsiderėtų savo dalį, užtikrinti Hitleriui „žalią šviesą“ kare su Vakarais ir pačiam „prieiti galą visų stipriausiam“.

Iš tikrųjų variantų buvo ne tiek jau daug ir pasirinkimas atrodė aiškus. Arba ginti ideologiškai svetimas parlamentines demokratijas ir atvirai priešišką Lenkiją nieko negaunant mainais, arba susitarti su Vokietija ir sąjungoje su ja paleisti „daugelio naujų šalių atplyšimo nuo imperializmo“ procesą. Pirmiausia tai taikytina artimiausioms kaimynėms. Tiesą sakant, šis sprendimas subrendo dar per Čekoslovakijos krizę, kai „tautų vadui“ buvo aiškiai leista suprasti, kad jam Europos didžiosios politikos scenoje skiriamas tik statisto vaidmuo. Štai 1938 m. spalio 4 d. vidaus reikalų liaudies komisaras V. Potiomkinas, kalbėdamasis su Prancūzijos pasiuntiniu Berlynui, prasitarė, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis SSRS gali būti vienintelė išeitis bendradarbiaujant su Vokietija pasidalyti Lenkiją.

Rugpjūčio 19 d. Berlynas gavo būsimojo susitarimo projekto tekstą su prierašu: „Šis susitarimas pradeda galioti tik su tuo pačiu metu pasirašytu specialiu protokolu dėl aukštąsias susitariančias šalis dominančių užsienio politikos klausimų“.

Po keturių dienų į Maskvą atskrido „superdiplomatas“ Joachimas fon Ribentropas ir derybose su Stalinu bei Molotovu naktį į rugpjūčio 24-ąją buvo pasirašytas standartinis nepuolimo paktas (Londone tą pačią dieną veltui laukta su analogiška misija atskrendančio Hermano Geringo), nors kurioziškai atrodo jau vien tai, kad dešimčiai metų sudaryta sutartis dėl „neagresijos“ tarp šalių, kurios kol kas neturi bendros sienos ir svarbiausia – papildomasis protokolas, apibėžiantis Sovietų Sąjungai tenkančią „pyrago“ dalį:

„Pasirašant Vokietijos ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos nepuolimo sutartį, ją pasirašantys abiejų Šalių atstovai visiškai konfidencialiai aptarė klausimą dėl abipusių interesų Rytų Europoje sričių atskyrimo. Šio aptarimo rezultatai buvo tokie:
1. Jei srityse, kuriose yra Pabaltijo valstybės (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva) įvyktų teritorinių bei politinių pokyčių, Lietuvos šiaurinė siena bus riba, skirianti Vokietijos ir SSRS interesų sferas. Be to, abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus dėl Vilniaus krašto.
2. Jei teritoriniu ir politiniu atžvilgiu būtų pertvarkytos Lenkijos valstybei priklausančios sritys, Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena drieksis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upių linija.
Klausimas, ar abiejų šalių interesais būtų pageidaujama, kad išliktų Lenkijos valstybė, gali būti galutinai išspręstas tik klostantis būsimiems politiniams įvykiams.
Bet kokiu atveju abi Vyriausybės šį klausimą spręs bendru draugišku sutarimu.
3. Pietryčių Europoje Sovietų šalis pabrėžia SSRS interesą dėl Besarabijos. Vokietijos šalis aiškiai pareiškia, kad ji šiose srityse neturi jokių politinių interesų.
4. Šį protokolą abi Šalys laikys griežtoje paslaptyje“.

Anglijos ir Prancūzijos delegacijos išvyko iš Maskvos tuščiomis.

Trockio nuomone, be kita ko, „Sąjunga su Hitleriu leido Stalinui patenkinti tą jausmą, kuris viešpatauja visiems kitiems jo jausmams – kerštą. Derėtis su nacistais Maskvoje esant draugiškoms Anglijos ir Prancūzijos karinėms misijoms, apgauti Londoną ir Paryžių, netikėtai paskelbti apie paktą su Hitleriu – iš viso to aiškiai matyti noras pažeminti Anglijos vyriausybę, atkeršyti Anglijai už tuos pažeminimus, kai Čemberlenas plėtojo savo nesėkmingą romaną su Hitleriu“.

Kad ir ką sakysi, Adolfas, Aloyzo sūnus, ir iš tiesų buvo simpatiškas žmogus, suprantamas, nesulyginsi su kažkokiu Daladjė. Ir koks pasaulėžiūros artumas: „Tie, kurie tikina, kad revoliucija nesibaigė, – kvailiai. Deja, mūsų judėjime esama žmonių, kurie revoliuciją supranta kaip nuolatinį chaosą... Svarbiausia parinkti gabius ir aklai klusnius žmones vykdyti vyriausybės nurodymams. Partija – tai tam tikras ordinas... Fiureris turi būti vienas... Judėjimo viduje turi būti nepaprastai didelis susitelkimas. Mes neturime teisės kovoti vieni su kitais... Todėl nereikia jokių diskusijų!“ O kaip šauniai fiureris surengė savo „seniems kovotojams“ ilgųjų peilių naktį! Nėra ko sakyti, Hitleris – „didysis revoliucijos strategas“. Ribentropas vėliau prisimindavo, kad tarp Kremliaus bolševikų pats jautėsi kaip senų partijos draugų rate.

Nenuostabu, jog Vakarų politikai tuo labiau nematė ypatingo skirtumo tarp Vokietijos fiurerio ir Sovietų generalinio sekretoriaus. Jų nuomone, „Stalino Rusija niekada nebuvo tinkamas Vakarų partneris priešintis fašizmui. Tais metais Rusija pati buvo šiuolaikinio totalitarizmo košmariškų orgijų vieta... Jos tikslai neatitiko Vakarų demokratijos tikslų“.

Abu diktatoriai buvo patenkinti patys savimi ir vienas kitu. Labai patenkinti.

„Dabar visas pasaulis mano kišenėje!“ – trankė kumščiu į stalą Hitleris. Jis jau davė įsakymą užpulti Lenkiją.

„Atrodo, mums pavyko juos apmauti“, – patenkintas sakė Stalinas.

Jis jau skaičiavo politinę naudą.

Sovietų Sąjungai pavyko išvengti karo ne Europoje, tad liko gerokai laisvesnės rankos veikti Europoje, atsivėrė plati erdvė savo interesais manevruoti tarp kariaujančių grupuočių ir galimybė kartu suversti kaltę už derybų nutraukimą Londonui bei Paryžiui. Be to, pavyko rimtų abejonių dėl Vokietijos politikos sukelti japonams, kuriuos pribloškė vien sutarties be konsultacijų su Antikominterno pakto dalyviais sudarymas. Ir visų svarbiausia – „viena iš vadovaujančiųjų pasaulio šalių pripažino Sovietų Sąjungos interesus ir jos natūralų norą išplėsti savo sienas“. Dėl šio intereso viskas ir buvo sumanyta.

Dabar sakoma, kad slaptojo protokolo tekste formaliai nesama kokių nors agresyvių ketinimų, kad tai visiškai nekaltas dokumentas. Neva Stalinas negalėjo žinoti, jog Hitleris užpuls Lenkiją, ir pats fiureris to nežinojo tikėdamasis sureguliuoti konfliktą taikiai. Taip tai taip. Visada geriau tai, ko nori, gauti veltui, pavyzdžiui, kaip Miunchene. Jei lenkai būtų nusileidę, galbūt vokiečiai jų ir nebūtų puolę. Bet dėl britų garantijų taikiai sureguliuoti konfliktą nebuvo galima, o susitarimas su SSRS buvo sudarytas kaip tik karo atvejui, turint tikslą Trečiajam reichui sudaryti palankias sąlygas pergalei pasiekti.

Ribentropas dar tik krovėsi lagaminus, o Hitleris vermachto aukštųjų vadų pasitarime jau paskelbė: „Priešas vis dar tikėjosi, kad užkariavusi Lenkiją Rusija taps mūsų priešu. Bet priešai neatsižvelgė į mano gebėjimą priimti nestandartinius sprendimus... Aš buvau įsitikinęs, jog Rusija niekada nesutiks su anglų siūlymu. Rusija nesuinteresuota išsaugoti Lenkiją... Prieš keturias dienas žengiau ypatingą žingsnį, dėl kurio vakar Rusija atsakė esanti pasirengusi sudaryti paktą. Taigi aš išmušiau Vakarų ponams iš rankų ginklą. Lenkiją įstūmėme į pačią patogiausią padėtį pasiekti kariniam laimėjimui... Mums nėra ko baimintis blokados. Rytai tiekia mums kviečių, gyvulių, anglių, švino, cinko. Bijau tik, kad paskutinę akimirką kokia nors kiaulė nepakištų man savo tarpininkavimo plano... Pirmajame plane – sunaikinti Lenkiją“.

Rugpjūčio 25 d. fiureris, neslėpdamas pasitenkinimo, laiške pranešė Musoliniui: „Galiu Jums pasakyti, Duče, kad šie susitarimai užtikrina palankų Rusijos požiūrį kilus bet kokiam konfliktui ir tai, kad daugiau jau nėra galimybių tokiame konflikte dalyvauti Rumunijai!.. Aš įsitikinęs, jog galiu pranešti Jums, Duče, kad dėl derybų su Sovietų Rusija tarptautiniuose santykiuose susiklostė visai nauja padėtis, kuri Ašiai turi pelnyti patį didžiausią galimą laimėjimą“.

Taigi Hitleris žinojo, ką darė sudarydamas „paktą su šėtonu“. Ir draugas Stalinas nebuvo nė kiek kvailesnis, viską puikiai suprato. Tai, pavyzdžiui, patvirtina N. Chruščiovas: „Čia Stalinas pasakė, kad pagal sutartį mums iš esmės atitenka Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija ir Suomija, taigi mes patys galėsime su šiomis valstybėmis spręsti jų teritorijos klausimą, o hitlerinė Vokietija nuo to lyg ir nusišalins, tai bus vien mūsų klausimas. Dėl Lenkijos Stalinas pasakė, kad Hitleris ją užpuls, užims ir pavers savo protektoratu. Lenkijos rytinė dalis, gyvenama baltarusių ir ukrainiečių, atiteks Sovietų Sąjungai“.

Tai, kad buvo pasirašytas neeilinis dokumentas, rodo ir faktas, jog Stalinas, oficialiai neturintis jokių valdžios postų, pirmąkart pats vadovavo deryboms su užsienio diplomatais. Tiesą sakant, tai ir buvo jo sutartis su Hitleriu: papildomas protokolas buvo pašalintas iš ratifikavimo procedūros, apie jo buvimą neinformuota nei vyriausybė, nei SSRS aukščiausiasis sovietas, nei VKP(b) CK.