Paslaptingas akronimas HHhH reiškia Himmlers Hirn heißt Heydrich – „Himlerio smegenys vadinasi Heidrichas“. Remdamasis tikra Antrojo pasaulinio karo istorija, Laurent Binet pasakoja apie Prahoje įvykdytą operaciją: atsiųsti iš Londono čekų ir slovakų parašiutininkai pasikėsino į Reinhardą Heidrichą, Čekijos protektorių, pavojingiausią Trečiojo reicho žmogų, gestapo ir nacių slaptųjų tarnybų vadovą, vieną iš Holokausto organizatorių.
Kas buvo tie du Antrojo pasaulinio karo laikų herojai? Per intriguojančio L. Binet romano puslapius sekame paskui juos, kai jie pabėga iš nacių okupuotos Čekoslovakijos į Angliją, parašiutais nusileidžia karo zonoje, surengia pasikėsinimą į R. Heidrichą ir galiausiai tragiškai žūva Prahos bažnyčioje.
Išradingai dėstydamas intriguojančią senų laikų istoriją, L. Binet neretai nukrypsta nuo pagrindinės pasakojimo gijos ir leidžiasi į apmąstymus apie istorinio romano rašymo problemas, apie istorinės tiesos ir išmonės santykį kūryboje.
Siūlome knygos ištrauką:
Bomba sprogsta ir pūste išpučia priešais važiuojančio tramvajaus langus. Mersedesas atsiplėšia metrą nuo žemės. Skeveldros lekia Kubišui į veidą ir pargriauna jį aukštielninką. Erdvę užpildo dūmų debesis. Iš tramvajaus pasigirsta riksmai. Esesininko švarkas, gulėjęs ant užpakalinės sėdynės, pakyla į orą.
Kelias sekundes trokštantys nuo dūmų liudytojai matys tik jį – tą uniforminį švarką, sklandantį virš debesio dulkių. Bent jau aš matau tiktai jį. Švarkas it koks negyvas medžio lapas brėžia ore plačias kilpas, o sprogimo garsas ramiai sau nuplaukia ligi Berlyno ir Londono. Juda tik sklindantis garsas ir skraidantis švarkas. Ties Holešovicių posūkiu nėra jokio kito gyvybės ženklo. Nuo šiol aš kalbu apie sekundes. Po sekundės viskas pasikeis. Bet tenai, čia, šį giedrą trečiadienio rytą, 1942 metų gegužės 27-ąją, laikas antrąkart per dvi minutes sustoja tekėjęs, nors ir mažumėlę kitaip.
Mersedesas sunkiai krinta ant bitumo. Berlyne Hitleris negali net pagalvoti, kad Heidrichas nesiteiks dalyvauti šio vakaro susitikime. Londone Benešas dar nori tikėti „Antropoido“ sėkme. Kokia puikybė – ir vieno, ir kito. Kai sprogusi užpakalinio dešinio rato padanga, paskutinė iš keturių, pakibusių ore, vėl paliečia žemę, laikas iš tikrųjų vėl ima tekėti. Heidrichas instinktyviai priglaudžia ranką prie nugaros, dešinę ranką, kuri laiko pistoletą. Kubišas atsikelia. Antrojo tramvajaus keleiviai prilimpa prie langų, norėdami pasižiūrėti, kas vyksta, o pirmojo – kosėja, šūkauja ir stumdosi lipdami lauk.
Hitleris dar miega. Benešas nervingai varto Moraveco ataskaitas. Čerčilis jau geria antrą stiklą viskio. Valčykas nuo kalvos viršaus stebi sumaištį, kuri viešpatauja sankryžoje, prigriozdintoje visokių transporto priemonių: matyti mersedesas, du tramvajai, du dviračiai. Kažkuriame kampe yra ir Opalka, bet man nepavyksta jo aptikti. Ruzveltas siunčia lakūnus amerikiečius į Angliją padėti Karališkųjų oro pajėgų pilotams. Lindbergas nenori grąžinti medalio, kurį 1938 metais jam skyrė Gėringas. De Golis kovoja, kad Sąjungininkai pripažintų „Laisvąją Prancūziją“. Fon Manšteino armija apgula Sevastopolį. Afrikos korpusas vakar pradėjo Bir Hakeimo puolimą. Buskė planuoja Žiemos velodromo gaudynes. Belgijoje žydai nuo šiandien yra priversti nešioti geltoną žvaigždę. Graikijoje pasirodo pirmieji partizanai. Du šimtai šešiasdešimt liuftvafės lėktuvų jau kelyje, kad sulaikytų jūrų laivų vilkstinę, kuri traukia į SSRS, mėgindama apiplaukti Norvegiją per Arkties vandenyną. Po šešių mėnesių kasdienių bombardavimų invaziją į Maltą vokiečiai atidėjo neribotam laikui.
Staiga ištrūkęs iš paralyžiuojančio apstulbimo, Gabčykas atgauna ne tik proto aštrumą, kad galėtų skubiai įvertinti situaciją be jokio mitologizavimo ar pompastikos, bet ir gebėjimą greit priimti teisingą sprendimą, – ir įstengia padaryti, už ką nieko geresnio ir nesugalvosi: meta „Steną“ ir leidžiasi bėgti. Supokši pirmieji šūviai. Šaudo Heidrichas. Heidrichas, budelis, skerdikas, šviesiaplaukis žvėris ir taip toliau. Bet reichsprotektorius, visų kategorijų čempionas kone visose žmogaus gyvenimo srityse, nėra pačios geriausios formos. Jis sumauna viską, ką gali. Bent jau šią akimirką. Gabčykui pavyksta šmurkštelėti už telegrafo stulpo, kuris turėtų būti velniškai storas, nes jis nusprendžia čia ir pasilikti. Iš tikrųjų, jis gi nežino, ar Heidrichas staiga neatgaus savo gebėjimų ir neiššaus taikliai. O kol kas dunda griaustinis.
Kitoje pusėje Kubišas, šluostydamasis kraują, srūvantį veidu ir drumsčiantį jam regėjimą, įžiūri artėjantį milžinišką Kleino siluetą. Kilus beprotiškai minčiai, o gal, atvirkščiai, protui staiga prašviesėjus, jis prisimena dviratį. Griebia jį už rėmo ir užšoka. Visi, kas važinėja dviračiu, žino, kad dviratininkas, pajudėjęs iš vietos, pėsčiojo atžvilgiu yra bejėgis dešimt, penkiolika, na, tarkim, dvidešimt pirmųjų metrų, o paskui atitrūksta nuo jo nepavejamai. Kubišui, kuriam smegenys pakišo tokį sprendimą, reikia turėti tai galvoje. Iš tikrųjų, užuot sprukęs į priešingą pusę nuo Kleino, kas būtų atrodę savaime suprantama maždaug 99 procentams žmonių giminės, susidūrus su panašia situacija, tai yra iškilus reikalui kuo greičiau nešti kailį nuo priešais stovinčio ginkluoto nacio, turinčio mažiausiai vieną svarią priežastį mirtinai ant jūsų pykti, jis mina prie tramvajaus, iš kurio jau pradėjo ropštis dūstantys keleiviai, Kleino atžvilgiu brėždamas mažesnį nei 90 laipsnių kampą.
Nemėgstu skaityti svetimų minčių, bet tariuosi galįs paaiškinti Kubišo apskaičiavimą, kuris, beje, galbūt yra dvejopas. Viena vertus, kad sparčiau pajudėtų iš vietos ir kuo greičiau įgautų pagreitį, jis pasuka dviratį nuolydžio pusėn. Labai galimas dalykas, kad jis sumetė, jog minti įkalnėn, kai už nugaros susinervinęs esesininkas, nebūtų pasiteisinanti alternatyva. Kita vertus, kad turėtų šansą, bent patį menkiausią, išsaugoti gyvybę, jis turi įvykdyti du prieštaringus reikalavimus: nestatyti savęs į pavojų ir atsidurti ten, kur nepasiektų priešų šūviai. Bet kad šūviai jo nepasiektų, iš pradžių reikia nuvažiuoti tam tikrą ruožą, kuris kol kas yra nepermaldaujamai atviras. Kubišas eina lažybų, priešingai nei Gabčykas: dabar jis mėgins savo laimę. Bet negali sakyti, kad pasikliauja tik atsitiktinumu: Kubišas nusprendžia pasinaudoti tuo tramvajumi, kurio pasirodymo netinkamu laiku parašiutininkai bijojo nuo to laiko, vos tik, apsvarstę visas alternatyvas, pasirinko Holešovicių posūkį.
Keleivių, išlipusių iš tramvajaus, yra per mažai, kad sudarytų minią, bet Kubišas vis tiek mėgins jais prisidengti. Spėju, jis nededa per daug vilčių į esesininko skrupulingumą ir nesitiki, jog šis nešaudys į niekuo nekaltų civilių būrį, tačiau bent jau matomumas šauliui bus gerokai sumažėjęs. Toks pabėgimo planas man atrodo genialus, ypač kai pagalvoju, kad jį sumanė žmogus, ką tik parblokštas sprogimo, krauju pasruvusiomis akimis ir teturėjęs maždaug tris sekundes planui sukurti. Ir vis dėlto lieka momentas, kai Kubišas tegali pasikliauti vien sėkme, momentas, skiriantis jį nuo pridususių keleivių uždangos. O atsitiktinumas, kaip, dievaži, dažnai būna, nusprendžia nešališkai išdėstyti savo kliuvinius: Kleinas, vis dar pritrenktas sprogimo, mėšlungiškai suspaudžia saujoje ginklą, daužiklį, svirtį, uoksą ar dar nežinau ką, ir ginklas savo ruožtu užsikerta.
Taigi Kubišo planas pavyks? Ne, nes keleivių uždanga, išdygusi prieš jį, šiek tiek per tanki. Kai kurie toje krūvoje jau atsipeikėjo ir, nesvarbu, kas būtų: vokiečiai, jiems prijaučiantieji, žmonės, trokštantys žygdarbio ar atlygio arba siaubingai bijantys būti apkaltinti bendrininkavimu, o dar kiti tiesiog paralyžiuoti ir nepajėgūs pajudėti nė per nago juodymą, – jie neatrodo nusiteikę prasiskirti ir jį praleisti. Abejoju, ar nors vienas būtų bent pamėginęs jį sulaikyti, bet galimas daiktas, jie nutaisė šiek tiek grėslius veidus. Taigi artėjame prie tos burleskiškos scenos (kiekviename epizode, atrodo, turi būti bent viena tokia), kai Kubišas ant dviračio šaudo į orą, kad prasiskintų kelią pro apstulbusius tramvajaus keleivius. Ir pravažiuoja. Kleinas, tas mulkis, supranta, kad grobis jau sprūsta iš rankų, prisimena šeimininką, kurį turėtų ginti, ir atsigręžia į tebešaudantį Heidrichą. Bet staiga reichsprotektoriaus kūnas apsisuka aplink savo ašį ir susmunka. Kleinas pribėga artyn. Tyla, stojusi šūviams nutilus, neprasprūsta pro ausis. Gabčykas nusprendžia, kad jeigu jis savo ruožtu nori išmėginti laimę, tai dabar arba niekad. Jis palieka nepatikimą priedangą, telegrafo stulpą, ir vėl leidžiasi bėgti. Jis jau atgavo visus gebėjimus ir galva taip pat gerai veikia: kad Kubišas turėtų daugiau šansų, jam reikia pasirinkti kitą kryptį. Šįkart jis puola ant šlaito.
Vis dėlto šis planas nėra visai be trūkumų, nes dabar jis artėja prie Valčyko stebėjimo posto. Bet Valčykas kol kas nėra identifikuotas kaip operacijos dalyvis. Heidrichui pavyksta pasikelti ant alkūnės. Prišokusiam Kleinui jis staugia: „Gaudyk tą Schweinehund!“ /Šunsnukis (vok.)./ Kleinas galų gale susitvarko su savo suknistu pistoletu, ir prasideda gaudynės. Jis šaudo prieš save, o Gabčykas, apsiginklavęs devynių milimetrų kalibro koltu, kurį, savo didelei laimei, turėjo kaip atsarginį ginklą šalia „Steno“, atsišaudo. Nežinau, per kiek metrų jis atitrūkęs. Manau, šią valandėlę Gabčykas šaudo, taip sakant, per petį, siekdamas ne pašauti priešininką, o veikiau perspėti, kad pavojinga per daug priartėti. Bėgdami vienas paskui kitą, vyrai palieka už nugaros sankryžą, kur viešpatauja chaosas. Tačiau priešais pamažu išryškėja kažkoks siluetas: tai Valčykas, skubantis jų pasitikti. Gabčykas mato, kaip jis bėga sugniaužęs ginklą, sustoja nusitaikyti, o paskui susmunka dar nespėjęs iššauti.
„Do píči!“ Tą akimirką, kai pargriūna, šlaunį pervėrus baisiam skausmui, Valčykas negali sau pasakyti nieko kito, kaip tik: „Šūdas, na ir kvailys!“ Sužeistam vokiečio kulkos, jam nelieka jokio šanso. Dabar milžinas esesininkas vos už kelių metrų. Valčykas mano esąs žuvęs. Jis nespės pakelti ginklo, kurį išleido iš rankų. Bet pasiekęs jo aukštį – stebuklas – Kleinas nesulėtina greičio. Gal vokietis svarbesniu laiko Gabčyką, gal, visą dėmesį sutelkęs į taikinį, nepamatė, kad Valčykas ginkluotas ir pasiruošęs į jį šauti, o gal apskritai jo nepastebėjo, bet prabėga pro jį nesustojęs, netgi nedirstelėjęs. Valčykas gali laikyti save laimės kūdikiu, bet vis tiek keikiasi: galimas daiktas, jį pakirto kulka paklydėlė. Koks pasityčiojimas! Kai jis atsisuka, abu vyrai jau dingę.
Apačioje padėtis ne ką mažiau kebli. Tačiau viena šviesiaplaukė suprato, kas vyksta. Ji, vokietė, atpažino Heidrichą, kuris guli skersai kelio laikydamasis už nugaros. Pasitikinčiu mostu, rodančiu, kad ji priklauso prie valdančiųjų padermės, moteris sustabdo automobilį ir liepia dviem jame sėdintiems vyrams nuvežti reichsprotektorių į artimiausią ligoninę. Vairuotojas protestuoja: jo automobilis prikrautas dėžių su čiulpinukais, jos užima visą užpakalinę sėdynę. „Iškraukit! Sofort! / Tuojau pat (vok.)./“ – staugia blondinė. Dar viena siurreali scena, papasakota paties vairuotojo: du čekai, aišku, be didelio įkarščio, lyg sulėtintame filme pradeda iškrovinėti saldainių dėžes, o jaunoji šviesiaplaukė, graži ir elegantiška, su kostiumėliu, sukiojasi aplink Heidrichą, gulintį ant žemės, čiauškėdama kažką vokiškai, nors jis, regis, nesiklauso. Bet pasakyta, kad tai šitos vokietės diena. Sankryžoje pasirodo dar vienas automobilis, ir jinai, metusi žvilgsnį, nusprendžia jį esant funkcionalesnį. Tai mažas sunkvežimiukas „Tatra“, kuris pristatinėja batų tepalą ir parketo vašką. Blondinė bėga prie jo šaukdama, kad sustotų.
– Kas čia darosi?
– Pasikėsinimas!
– Na ir ką?
– Jūs turite nuvežti poną obergrupenfiurerį į ligoninę.
– Bet... kodėl aš?
– Jūsų mašina tuščia.
– Betgi ji nebus labai patogi, čia prikrauta batų tepalo dėžių, čia dvokia, nepadoru vežti protektorių tokiom sąlygom...
– Schnell! / Greitai (vok.)./
„Tatros“ vairuotojui nelieka jokios galimybės išsisukti. Tuo metu pasirodęs policininkas prilaikydamas atveda Heidrichą. Matai, kad reichsprotektorius mėgina eiti tiesiai, bet jam nesiseka. Per suplėšytą uniformą teka kraujas. Jis vargais negalais įsirango į priekinę keleivio sėdynę, kurioje jo dideliam kūnui per ankšta, vienoje rankoje spausdamas revolverį, kitoje – aplanką. Sunkvežimiukas pajuda ir nurieda nuokalne. Bet vairuotojas susigriebia, kad ligoninė kitoje pusėje, ir apsisuka. Šis manevras neprasprūsta Heidrichui pro akis, ir jis surinka: „Wohin fahren wir?“ Nors mano vokiečių kalbos žinios gana menkos, šį klausimą galiu suprasti: kur mes važiuojame? Vairuotojas taip pat supranta, bet negali prisiminti, kaip vokiškai „ligoninė“ (Krankenhaus), todėl nieko neatsako, o Heidrichas pradeda plūstis, grasindamas ginklu. Laimei, sunkvežimiukas grįžta iš kur išvažiavęs. Vairuotojas pastebi jaunąją blondinę, kuri tebėra tenai ir juos pamačiusi iškart pribėga. Vairuotojas paaiškina. Bet Heidrichas kažką košia pro dantis blondinei. Jis negalįs sėdėti priekyje, jam per žema. Jie padeda jam išlipti, paskui įsitaisyti užpakalyje kniūbsčiomis, tarp vaško dėžių ir batų tepalo skardinių. Heidrichas paprašo paduoti aplanką. Jis numetamas šalia. „Tatra“ vėl leidžiasi į kelią. Heidrichas viena ranka laikosi už nugaros, o kita užsidengęs veidą.