L. Kasčiūnas, L. Kojala. Žmogžudystė šalia Kremliaus

„Gyvenime kariaujančioje ir pažemintoje šalyje, kurios užhipnotizuoti žmonės nostalgiškai prisimena imperinius laikus bei mano, jog pasiekė didybę. Kremlius kultivuoja žemiausius žmonių instinktus, kursto neapykantą, priešina visuomenę. Šis pragaras negali baigtis taikiai“,– tokį niūrų Rusijos vaizdinį pastaruoju metu piešė Borisas Nemcovas.

Tą, deja, patvirtino savo tragišku likimu: liberalus opozicionierius, buvo suvarpytas veidų nė nebandžiusių slėpti žudikų kulkomis pačiame Maskvos centre, vos keli šimtai metrų nuo politinės galios centro – Kremliaus.

Prieš kurį laiką Nemcovas buvo kitokios, su Vakarais bendradarbiauti siekiančios Rusijos veidas ir viltis. Tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo padaręs stulbinančią karjerą – nuo Žemutinio Naugardo gubernatoriaus iki Rusijos prezidento Boriso Jelcino numylėtinio vicepremjero – jis buvo įvardijamas vienu realiausių pretendentų tapti naujuoju šalies vadovu.

Tačiau 1998 metų ekonominė krizė, galutinai diskreditavusi Jelciną ir susikompromitavusį elitą, nusitempė paskui ir Nemcovą. Putino eroje jo buriami liberalai galutinai prarado pozicijas, o Nemcovui teko viską pradėti iš pradžių – pastaruoju metu jis buvo mažai įtakingas Jaroslavlio miesto tarybos narys. Tačiau išliko optimistiškas, nes laikė save politikos maratonininku, kurio darbo vaisių gali tekti laukti dar labai ilgai.

Šis įtakos nuopuolis neturėtų stebinti, nes Nemcovas visais aspektais iškrito iš putiniškosios Rusijos politinės arenos konteksto. Išsilavinęs (fizikos mokslų daktaras), puikiai angliškai kalbantis, asmeninių turtų nepaisant aukštų politinių postų nesusikrovęs, liberalių ir demokratinių vertybių puoselėtojas buvo svetimkūnis Kremliaus sukurtai sistemai.

Nei politiniam, nei saugumo elitui, nei gausiems imperinės ideologijos šalininkams, nei oligarchams (kuriuos vienas pirmųjų šiuo terminu įvardijo dar dešimtajame dešimtmetyje) bene garsiausio Krymo aneksijos ir karo Rytų Ukrainoje kritiko Nemcovo siūloma demokratinės Rusijos raidos vizija negalėjo būti priimtina. Įspėjamųjų signalų būta daug ir įvairių, o paskutinysis – prieš kelias savaites Maskvoje vykęs prokremliškas mitingas, kurio agresyvūs dalyviai smerkė Ukrainos Maidaną ir žadėjo susidoroti su vietiniais kurstytojais, tokiais kaip ne kartą plakatuose įvardytas Nemcovas.

Tenka konstatuoti, jog esamomis sąlygomis Nemcovas buvo labiau Vakaruose matomas ir cituojamas alternatyvios Rusijos peizažas, bet ne asmuo, kuris praktiškai galėjo aplink save suburti mases ir mesti iššūkį Vladimiro Putino režimui. Net ir daugiau ar mažiau patikimesnėse visuomenės nuomonių apklausose jis nebefigūravo tarp asmenų, regimų kaip alternatyva Putinui. Priešingai, jis atsidurdavo greta nacionalisto Vladimiro Žirinovskio tarp labiausiai visuomenėje nepageidaujamų politinių lyderių.

Bet susidorojimas su kitaip manančiais, nepaisant jų padėties, yra daugiau nei dešimtmetį palaikomos sistemos egzistavimo norma, kurią patvirtino jau ne vienas pavyzdys – pradedant Sergejumi Juščenkovu ir baigiant Ana Politkovskaja. Teisėsauga apsiriboja tuo, kad geriausiu atveju randa išpuolių vykdytojus, bet tikrieji motyvai ir užsakovai lieka spekuliatyvūs.

Net jei šis nusikaltimas ir nėra tiesioginis Rusijos lyderio užsakymas, jis panašus į pastarųjų metų tendencijų – nuo grandinės nutrūkusio rusiškojo ekstremizmo, kurį ypač kurstė Putino politika – rezultatą. Antivakarietiška psichozė, išdavikų ir „penktosios kolonos“ paieškos sukūrė palankią terpę įvairaus plauko „rusiškojo pasaulio“ fanatikams ir imperialistams pradėti „raganų medžioklę“. Putinas jau senokai žaidžia pavojingą žaidimą su rusiškuoju ekstremizmu ir mesianizmo idėjomis, kuris gali tapti nebekontroliuojamas. 

Žinoma, Rusijos viešojoje erdvėje dominuoja pareiškimai, jog V.Putinas su Nemcovo žmogžudyste neturi nieko bendro. Priešingai – „Perestroikos“ architektas Michailas Gorbačiovas, valdžios kontroliuojamų komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas, buvęs Rusijos ministras pirmininkas Sergejus Stepašinas suskubo pareikšti, jog tai – provokacija prieš Putiną, o kartu, be abejo, ir prieš visą Rusiją.

Greta to iškart pradėtos linksniuoti tuo esą suinteresuotos išorės jėgos. Anot pro–kremliško apžvalgininko Sergejaus Markovo, „reikia atvirai pasakyti, jog Nemcovą nužudė žmonės, organizavę Maidano protestus Kijeve bei norintys revoliucijos Rusijoje“. Kaltinami ir kiti opozicijos veikėjai – esą jų siekis yra pasinaudoti šia tragedija bei sukelti furorą visuomenėje, todėl tiesioginiai kaltinimai krinta Michailui Chodorkovskiui ir kitiems.

Turbūt ne veltui tarp galimų žmogžudžių jau atsirado ir islamistų bei Šiaurės Kaukazo „pėdsakas“ – būtent šios grupės šiuolaikinės Rusijos istorijoje dažniausiai tapdavo „atpirkimo ožiais“, kurių neretai pakakdavo įtikinti naivesnius Vakarų atstovus. Tikėtina, jog būtent kažkuria iš šių krypčių turėtų pasisukti „oficiali“ nusikaltimo tyrimo versija.

Politinių pokyčių artimiausioje ateityje tikėtis sunku, nes net pats Nemcovas pripažino, kad šiandieninė Rusijos opozicija yra idėjiškai silpna, susiskaldžiusi, todėl turi rengtis ilgiems sunkaus ir mažai vaisingo darbo metams.

Tą lemia ir tai, kad Putinui sėkmingai pavyksta kurti vaizdinį, kuriame opozicionieriais pateikiami arba idėjinį bankrotą išgyvenantys komunistai, arba tie patys liberalai, kurių idėjos didžiajai visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su chaotiška posovietine šoko terapija. Liberali opozicija natūraliai siekia riboti valdžios vaidmenį, bet tai nėra populiaru į tradicionalizmą linkusioje Rusijos visuomenėje. Žvelgiant istoriškai, Vakarų visuomenėse valstybių modernizaciją vykdė iš šių šalių visuomenių apačios kilusios jėgos, o Rusijoje, dėl savivaldžios visuomenės trūkumo, šį vaidmenį atliko valstybė, o konkrečiai – politinis elitas.

Režimui didesnę grėsmę kelia nuosaikus nacionalistinis judėjimas, todėl jo atstovas (gal net labiau – nacionaldemokratas) Aleksejus Navalnas Kremliui ideologiškai neparankesnis ir visuomenėje populiaresnis. Navalnas jau yra pareiškęs, jog imperialistinė politika, orientuota į Rusijos teritorijos ir įtakos plėtrą, pačią Rusiją stumia į nesaugumo situaciją. Kitaip tariant, Navalnas yra neimperinio rusiškojo nacionalizmo šalininkas, tačiau ir jo galimybės paveikti sistemą ribotos – kovo 1-osios dienos pagarbos Nemcovui eiseną jis praleis už grotų už lankstinukų dalybą.

Kitas svarbus klausimas – kiek šis kraupus nusikaltimas pažadins Rusijos visuomenę. Ar tai gali išvesti šimtus tūkstančių Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų didžiųjų miestų gyventojų į gatves – taip, kaip jie, kviečiami Nemcovo ir kitų opozicionierių, kurį laiką protestavo 2011 metais? Ar Rusijos visuomenė gali įrodyti, jog nėra tik Putino socialinės inžinerijos projektas, o gali būti savivaldi? Deja, panašu, kad kontroliuojamos informacinės sistemos ir kitų veiksnių dėka politinis elitas visuomenės akyse išlieka šeimininku, garantuojančiu tam tikrą gerovės, stabilumo bei valstybės didybės standartą mainais į nebylų pritarimą „caro“ politikai.

Putinui valdymo pradžioje augusios ekonomikos dėka pavyko garantuoti visuomenei pakankamą „socialinį kontraktą“: verslas, inteligentija mainais į tam tikro gerovės lygio palaikymą garantuoja nesikišimą į politinį procesą, pritarimą politiniam stabilumui. Tokiomis sąlygomis, kai į Putiną žvelgiama kaip į problemų „sprendėją“, o ne jų priežastį, tikėtis esminių permainų Rusijoje be galo sunku. Paprastai tariant, artimiausiu metu Rusijoje išlieka palankios sąlygos dominuoti sistemai, kuri svetimkūnius ir toliau stums iš kelio paprasčiausiu būdu – juos sunaikindama.