N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Atakuoti! – skambina Šeimininkas iš Kremliaus.
Atakuoti! – skambina generolas iš šilto kabineto.
Atakuoti! – įsakinėja pulkininkas iš tvirtos žeminės.
Ir stoja ivanų šimtinė, ir brenda per gilų sniegą priekin tarp vokiečių kulkosvaidžių besikryžiuojančių kulkų trasų. O vokiečiai šiltuose ugnies taškuose, sotūs ir girti, įžūlūs, viską numatė, viską apskaičiavo, visi prisišaudė ir tik pleškina, pleškina – visai kaip tire. Bet ir priešo kareiviams buvo nesaldu. Neseniai vienas vokiečių veteranas man papasakojo, kad tarp jų pulko kulkosvaidininkų pasitaikė pamišimo atvejų: ne taip lengva žudyti žmones vienus paskui kitus, o jie vis eina ir eina, ir galo nematyti.
Gerai, jeigu pulkininkas pasistengs apgalvoti atakos planą, patikrinti, ar viskas parengta. Dažniausiai jis tiesiog netalentingas, tinginys ir dar amžinai girtas. Dažniausiai nenori palikti šiltos priedangos ir lįsti po kulkomis... Labai dažnai artilerijos karininkas nepakankamai tiksliai išsiaiškina taikinius ir, nenorėdamas rizikuoti, šaudo iš tolo į laukus... gerai, kad ne į savuosius, bet ir šitaip neretai pasitaikydavo... Buvo, kad tiekėjas užgėrė ir su bobomis linksminosi gretimame kaime, o sviedinių ir maisto nėra... Arba majoras, kuris pasiklydo ir pagal kompasą nuvedė savo batalioną visai ne ten, kur reikėjo...
Taikos metu mums įaugusi į kraują sumaištis, netvarka, neatlikti iki galo darbai, mulkinimas, pamiršta pareiga, kare išryškėja gerokai labiau, ir už viską sumokame viena – kraujo – kaina. Ivanai eina į ataką ir žūsta, o sėdintis priedangoje vis veja ir gena juos. Sunku suvokti dvi tokias skirtingas žmogaus psichikas – žmogaus, einančio į šturmą, ir to, kuris stebi ataką. Kai žinai, kad tau nereikės mirti, viskas atrodo daug paprasčiau: pirmyn, tik pirmyn!
Kalbant alegorija, įvyko štai kas: name užsiveisė blakių, ir šeimininkas įsakė gyventojams sudeginti namą ir patiems gyviems sudegti drauge su jomis. Kas nors vis tiek išliks ir viską atstatys...
Kažkur skaičiau, kad anglų žvalgyba savo agentus rengia dešimtmečiais. Juos moko geriausiuose koledžuose, taip sukuria puikius atletus, intelektualus, vienu žodžiu, rengia geriausius, viską gebančius savo darbo žinovus. Vėliau tokie agentai atlieka milžiniškus darbus. Azijos šalyse uždavinys nurodomas tūkstančiui ar dviem tūkstančiams paskubomis po ranka pakliuvusių žmonių tikintis, kad jeigu ir visi pralaimės ar bus sunaikinti, vienas vienintelis juk turėtų savo misiją atlikti.
Nei laiko, nei priemonių pasirengti, nei patyrusių mokytojų čia nėra. Viskas daroma paskubomis – anksčiau nespėjome, nepagalvojome, bet vis tiek labai daug dirbome. Deja, viską darėme atvirkščiai. Viskas vyksta savaime, naudojantis vien intuicija, masėmis, kiekiu. Remdamiesi šiuo antruoju būdu ir kariavome. 1942 metais alternatyvos nebuvo. Išmintingasis Kremliaus šeimininkas viską puikiai suprato ir, slėgdamas visus savo geležine valia, žinojo tik vieną būdą – įsakyti: „Pirmyn!“ O mes atakavome, atakavome, atakavome. Ir kalnai lavonų prie Pogostės, Nevos sklypelių, bevardžių kalvų augo, augo, augo. Taip buvo rengiamasi būsimajai pergalei.
Kare ypač atsiskleidė bolševikų santvarkos niekšingumas. Taikos metu buvo suimami žmonės – patys darbščiausi, sąžiningiausi, inteligentiškiausi, aktyviausi ir protingiausi sulaukdavo bausmių. Absoliučiai tas pats, tik dar atviresnėmis ir bjauresnėmis formomis vyko ir fronte. Štai vienas pavyzdėlis. Iš aukščiausiųjų sferų gaunamas įsakymas: užimti kalvą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kiekvieną dieną prarasdamas daugybę žmonių. Pastiprinimai atvyksta vienas po kito, žmonių netrūksta. Tarp jų ištinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai įsakė ne mažiau kaip tris savaites gulėti lovoje ir valgyti pagerintą maistą, iš jų 1926 metų gimimo kūdikiai, t. y. keturiolikmečiai, kurie neturėtų būti šaukiami į jokias kariuomenes... „Pirmyn!!!“, ir viskas.
Galų gale koks nors kareivis ar leitenantas, būrio ar kuopos vadas, nors tai pasitaikydavo daug rečiau, kapitonas, matydamas tą piktinančią netvarką, sušunka: „Negalima juk veltui žudyti žmonių! Ten kalvoje betoninis ugnies taškas! O mes turime vos 76 mm patrankėlę. Ji jo nepramuš!..“ Iš karto pasirodo politrukas, „Smeršas“ ir tribunolas. Vienas iš skundikų, kurių pilna kiekviename padalinyje, iš karto raportuoja: „Taip, kareiviams girdint „šitas“ suabejojo mūsų pergale“. Tuojau užpildomas iš anksto parengtas lapas, į kurį tereikia įrašyti pavardę, ir viskas aišku: „Sušaudyti prieš rikiuotę! arba „Išsiųsti į bausmės kuopą!“, nors tai reiškia tą patį. Taip žuvo patys sąžiningiausi, atsakingiausi visuomenės žmonės.
O likusieji – „Pirmyn, į ataką!“ „Nėra tokių tvirtovių, kurių negalėtų paimti bolševikai!“ O vokiečiai įsirausė į žemę, iškasė visą labirintą apkasų bei priedangų. Nueik ir paimk! Vyko kvailas, beprasmis mūsų kareivių žudymas. Galbūt taip buvo vykdoma rusų liaudies selekcija? Ši uždelsto veikimo mina sprogs tikriausiai kitoje kartoje, XXI ar XXII amžiuje, tada, kai bolševikų išauginta išpuoselėta rinktinė padugnių masė pagimdys panašius į save.
Šią neviltį sunku įsivaizduoti, tai suprasti gali tik tas, kuriam teko tiesiog keltis ir eiti į mirtį. Niekas kitas, o būtent tu, ne kada nors, o būtent dabar, šią minutę, tu turi eiti į ugnį ir galbūt geriausiu atveju tave lengvai sužeis, o blogiausiu – nuplėš žandikaulį, išplėš vidurius arba išmuš akis, arba nudauš galvą. Būtent tau, nors tu taip nori gyventi! Tau, kuris turėjo tiek svajonių. Tau, nors tu dar negyvenai, dar daug ko nematei. Tau, kuriam dar viskas ateityje, juk tau tik septyniolika! Tu privalai būti pasirengęs numirti ir ne tik dabar, bet kasdien. Šiandien tau pavyko, mirtis prasliūkino šalia, o ryt vėl privalėsi pulti. Vėl reikės mirti ne didvyrio mirtimi, be orkestro ir šlovinamųjų kalbų, purve ir dvoke, o tavo mirties niekas nepastebės: atgulsi į didelę lavonų rietuvę prie geležinkelio ir supūsi lipnioje Pogostės pelkių pliurėje.
(ištraukos pabaiga)
N. Nikulino knyga „Atsiminimai apie karą“ – atviras sovietų kario pasakojimas
Vieno pietryčių Lietuvos rajono laikraštis į leidyklos siūlymą pristatyti skaitytojams neseniai išleistą vokiečių kario knygą – dienoraštį – atsakė (kalba netaisyta) taip: „Visiskai nedomina. Musu skaitytojai skaito apie kitus veteranus, kurie palauzė nacizma“.
Bet vargu ar net šiam pietryčių Lietuvos rajono laikraščiui pavyktų apkaltinti buvusį rusų karį, veteraną, profesorių N. Nikuliną (ir leidyklą) nacizmo propagavimu.
Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia N. Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.
N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.
N. Nikulino knyga labai nuoširdi ir įtaigi. Bet ir labai baisi, sukrečianti. Karas joje parodomas iš pačios žiauriausios pusės: žvelgiant kareivio, kovojančio priešakiniame fronto ruože, akimis. Tas žmogus dvejus metus šliaužiojo pilvu per purvą nepakeldamas akių, kiekvieną akimirką rizikuodamas gyvybe turėjo eiti mūšin per sudegusius, sušalusius draugų lavonus. Ir į jį nuolat taikėsi priešas. Štai tokia tikroji nepagražinta to siaubingo karo kasdienybė.
Apskritai karo veidas niekada nebuvo gražus. Jame visada netrūko beprasmiškų žiaurybių, negailestingumo. Tačiau tokio barbariško, net žvėriško visuotinio žiaurumo, kurio buvo tiesiog verčiami imtis sovietų kariai ir prieš civilius gyventojus, naujųjų laikų istorijoje bent iki Antrojo pasaulinio negirdėta.
Rusijoje – šalyje, kurioje iki šiol pasakojama visiškai iškreipta Antrojo pasaulinio karo istorija, – N. Nikulino atsiminimai yra reti atvirumu, siekiu realiai pažvelgti į to meto įvykius. Deja, ši knyga ten laikoma valdžiai vienu iš pačių neparankiausių leidinių apie Antrąjį pasaulinį karą...
„Atsiminimus apie karą“ parašė žmogus, išgyvenęs visą kovų baisumą, keturis kartus sužeistas, apdovanotas daugybe ordinų ir medalių. Pats patyręs Raudonosios armijos karių, savo draugų darytas niekšybes ir išdavystes, bet visada tikėjęs, kad geriausiai žaizdas užgydo Tiesa.
Matyt, ne veltui knygos pabaigoje autorius 2007 metais įrašė tokias eilutes: „Jeigu aš dabar būčiau rašęs šią knygą, ji būtų dar žiauresnė...“