G. Tamaševičius. Airijos referendumas: šviesos proveržis ar tamsybių siautėjimas

2015 m. gegužės 22 d. Airijoje įvykusiame referendume dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo dalyvavo 60 proc. balso teisę turinčių piliečių, iš kurių net 62 proc. balsavo „už“. Sekuliarioji žiniasklaida šią žinią, kaip ir buvo galima tikėtis, aptarė kaip dar vieną pergalę pakeliui į visuotinę lygių teisių gerovę ir vertino kaip sektiną pavyzdį kitų civilizuotų šalių visuomenėms bei postūmį Bažnyčiai keisti savo dogmas ir tradicijas.

Antai didžiausia Vokietijos katalikų pasauliečių organizacija „Vokietijos katalikų centro komitetas“ neseniai iškėlė iniciatyvą Bažnyčios liturgijoje sukurti specialias apeigas, kuriose būtų laiminamos tos pačios lyties porų sąjungos. Kita vertus, vokiečių spaudoje prabilta ir apie tai, kad airių referendumas kelia ir tikrą „raganų medžioklės“ pavojų, kai publicistai ar visuomenės veikėjai, viešai pareiškę abejonių dėl platesnės santuokos sampratos, sulaukia ne tik kaltinimų homofobija, bet ir grasinimų arba net persekiojimo.

Airių tautos valia, išreikšta referendume, regis, nebepalieka pagrindo kalbėti apie Airiją kaip apie tradiciškai katalikišką šalį. Nuo šiol ji tokia pat sekuliari, kaip ir kitos buvusios Romos Bažnyčios dukros Prancūzija, Olandija ar Ispanija. „The New York Times“ apžvalgininkas Danny Hakimas, komentuodamas šį virsmą, siūlo pažvelgti į praeito amžiaus Airijos istoriją. Jo teigimu, 1922 m. nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos išsikovojusi Airija ilgus dešimtmečius gyvavo tarsi teo-kratinė valstybė, kurioje Bažnyčia turėjo lemiamą balsą, net ir sprendžiant pasaulietinius reikalus. Katalikybės pozicijas įspūdingai įtvirtino 1979 m. įvykęs popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas, į mišias Dubline subūręs milijoną airių. 1983 m. net du trečdaliai šalies gyventojų palaikė Bažnyčios nuostatas, referendume priimdami itin griežtą abortų draudimo įstatymą. Tačiau jau netrukus narystė Europos Sąjungoje, atsivėrusios sienos ir gerovės augimas, o labiausiai pribloškiantis pedofilijos skandalų mastas pakirto airių pasitikėjimą Bažnyčia, ypač lytiškumo moralės klausimais.

Šiandien, pasak kai kurių kritikų, Bažnyčia apskritai prarado balsą ką nors reikšminga pasakyti visuomenei. Tai pripažįsta ir Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas, per pastarąjį dešimtmetį ant savo pečių atlaikęs didžiąsias Bažnyčios Airijoje praeities skandalų naštas. Dėl sekuliarizacijos tikėjimas sumenko arba tapo labai paviršutiniškas, o praeities bažnytinės pedofilijos nusikaltimai ir klaidingai į juos reagavę Bažnyčios vadovai papiktino ir atstūmė daugybę žmonių. Jie tiesiog ėmė ignoruoti tai, ką sako Bažnyčia viena ar kita tema. Dublino arkivyskupas atkreipė dėmesį, kad Bažnyčiai oponuojančią pusę palaikė visos šalies politinės partijos, beveik visi ryškiausi politikai. Tūkstančiai jaunuolių grįžo į Airiją iš svetur tam, kad balsuotų „už“. Iškalbinga yra tai, kad referendumas laimėjo būtent jaunimo balsais, nors beveik visi jie yra baigę katalikiškas mokyklas. Veikiausiai nujausdami galimus referendumo rezultatus, Bažnyčios Airijoje vadovai agitacijos laikotarpiu laikėsi nuošalyje.

1983 m. net du trečdaliai Airijos gyventojų palaikė Bažnyčios nuostatas, referendume priimdami itin griežtą abortų draudimo įstatymą. Tačiau jau netrukus narystė Europos Sąjungoje, atsivėrusios sienos ir gerovės augimas, o labiausiai pribloškiantis pedofilijos skandalų mastas pakirto airių pasitikėjimą Bažnyčia, ypač lytiškumo moralės klausimais.

Giedrius Tamaševičius

Kelios dienos po referendumo dienraščių antraštes apskriejo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino replika iš interviu „L’Osservatore Romano“. Referendumą jis įvertino kaip žmonijos pralaimėjimą. Daugeliui tai nuskambėjo kaip tragiškas akibrokštas. Vieną iš artimiausių popiežiaus Pranciškaus bendradarbių už šiuos žodžius kritikuoti ėmė net ir kai kurie Bažnyčios atstovai. Pavyzdžiui, Vokietijos Eseno vyskupijos generalvikaras Klausas Pfefferis tokį vertinimą pavadino nederamu, primindamas, kad tikrieji žmonijos pralaimėjimai – tai įvykiai, susiję su prievarta, teroru, karu ir nežmoniškumu. Tokiomis kalbomis, pasak vokiečių dvasininko, Bažnyčia rizikuoja palikti itin nemalonų įspūdį, kaip nepajėgianti priimti dabarties žmonių tikrovės. Bažnyčiai nedera vien pabrėžti atstumo ir laikytis gynybinių pozicijų – verčiau puoselėti dialogą su visuomene, taip pat ir su skirtingos lytinės orientacijos žmonėmis. Tuomet pastarojo meto diskusijas Bažnyčia galės geriau išnaudoti klasikinės šeimos – vyro ir moters santuokos – vertei pabrėžti, ypač kai kalbama apie vaikų auginimą.

Kur kas kategoriškiau Airijos referendumą vertino vienas iš veikliausių katalikų tradicionalistų lyderių amerikiečių kardinolas Raymondas Leo Burke’as. Sakydamas kalbą Johno Newmano draugijos susirinkime Oksforde, jis apkaltino airius Dievo ignoravimu ir pavadino juos aršesniais už pagonis – nors pagonys toleravę homoseksualų elgesį, tačiau nedrįsę jų ryšio vadinti santuoka. Žiniasklaida citavo ir kiek ankstesnį kardinolo interviu, kuriame vienalytes santuokas jis pavadino melu žmogaus prigimties, jo lytiškumo atžvilgiu. Tokių iniciatyvų šaltinis esąs tik vienas – tai Šėtonas, kuris siekia sugriauti individualybes, šeimas ir netgi tautas.

Nors popiežius tiesiogiai Airijos įvykių nekomentavo, sekuliarioji žiniask¬laida nepraleido progos priminti, kad Pranciškus ne tik nuolat pabrėžia santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, fundamentalumą, bet ir smerkia „demonišką“ genderinę ideologiją, ardančią santuokos ir lytiškumo sampratos pagrindus, taikančią totalitarines jaunimo indoktrinacijos priemones ir per švietimo sistemą „kolonizuojančią“ ištisas šalis. Neužmiršta lieka ir kritiška kardinolo Bergoglio laikysena, kai Argentina įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas 2010 m. „Kodėl jis prieštarauja mokslui, seniai atradusiam visą lytinių LGBTQIA tapatybių spektrą?“ – klausia šokiruoti Pranciškaus, kaip liberalaus reformatoriaus, įvaizdžio puoselėtojai. „Kodėl jis ignoruoja naujausius Biblijos tyrėjų atradimus?“ – piktinasi progresyvios krikščionybės šalininkai, įsitikinę, kad žmogaus, kaip vyro ir moters sukūrimo istorija, tėra klaidinga Pradžios knygos vertimo iš hebrajų į graikų kalbą interpretacija.

Karštų ir, regis, nesutaikomų diskusijų kontekste nustebino pačioje gegužės pabaigoje oficialiame Vokietijos katalikų bažnyčios naujienų portale katholisch.de paskelbtas savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ vyriausiojo redaktoriaus Johanneso Röserio straipsnis „Bažnyčios reformai reikia tikėjimo reformos“. Akivaizdu, kad šiuolaikinė visuomenė siekia išstumti krikščionybę į privataus gyvenimo paribį, o krikščionys, regis, yra linkę nuolankiai tai priimti. Autoriaus teigimu, beveik nebelieka progų viešai liudyti tikėjimą, pavyzdžiui, Devintinių procesijos vis dažniau aplenkia pagrindines miestų gatves, apsiribodamos nuošaliomis gatvelėmis ar šventoriais. Viešas tikėjimo liudijimas dar visai neseniai buvo ėjimas į bažnyčią kiekvieną sekmadienį – vilties ir prisikėlimo, savaitės pradžios dieną. Tačiau šiandien absoliučiai daugumai pakrikštytųjų tai jau neberūpi. Net ir dvasininkai yra linkę teigti, kad sekmadienio Eucharistija nėra tokia svarbi kaip gerų darbų darymas.

Tokie Bažnyčios žmonių išvedžiojimai, pasak Röserio, tėra nevykęs bandymas kaip nors paslėpti milžiniško masto tikėjimo krizę, o tada siūloma imtis „gyvenimo aktualijų temų“, tokių kaip Bažnyčia ir seksas, Bažnyčia ir išsiskyrusieji, Bažnyčia ir homoseksualai, Bažnyčia ir pabėgėliai, Bažnyčia ir kurijos reforma... Tačiau pagrindinė problema, „Christ in der Gegenwart“ vyriausiojo redaktoriaus teigimu, yra tai, kad šiuolaikinis žmogus liovėsi tikėti iki šiol gyvavusiais tikėjimo ir Dievo įvaizdžiais. Todėl dabar svarbiausia yra imtis tikėjimo reformos – atnaujinti Dievo, Kristaus ir sakramentų sampratą, atsižvelgiant į mūsų laikų pasaulio iššūkius, kylančius gyvybės stebuklo ir mirties katastrofos akivaizdoje. Juk šis egzistencinis sukrėtimas ir nerimas geriausiai atpažįstamas būtent Eucharistijoje, todėl sekmadienį reikia švęsti ne kaip miesčioniško poilsio, bet kaip egzistencinio nerimo dieną, – švęsti ją taip, kaip šventė pirmieji krikščionys.

Tačiau pagrindinė problema yra tai, kad šiuolaikinis žmogus liovėsi tikėti iki šiol gyvavusiais tikėjimo ir Dievo įvaizdžiais. Todėl dabar svarbiausia yra imtis tikėjimo reformos – atnaujinti Dievo, Kristaus ir sakramentų sampratą, atsižvelgiant į mūsų laikų pasaulio iššūkius, kylančius gyvybės stebuklo ir mirties katastrofos akivaizdoje.

Johannesas Röseris

Ką šiuo klausimu pasakytų popiežius Pranciškus? Artėjant naujam vyskupų sinodui šeimos klausimais, tikėjimo gyvybingumas šiuolaikiniame pasaulyje išlieka jo dėmesio ir maldos centre. Ieškant atsakymo, verta dar kartą atsiversti programinį šio pontifikato dokumentą – apaštališkąjį paraginimą „Evangelii Gaudium“. Remdamasis savo pirmtakų mokymu, Pranciškus čia primena, jog „milžiniški ir spartūs kultūriniai pokyčiai reikalauja, kad nuolatinis dėmesys būtų nukreiptas į pastangas amžinąsias tiesas reikšti kalba, aikštėn iškeliančia jų nuolatinį naujumą“. Čia popiežius įspėja apie rimtą pavojų neskirti tikėjimo mokymo turinio nuo jo raiškos būdų. Šis pavojus iškyla, kai dėl ištikimybės vienai ar kitai tradicinei formuluotei prarandamas turinys, kai „tikintieji, klausydamiesi visiškai ortodoksinės kalbos, dėl savo pačių kalbos kitokios vartosenos ir kitokio supratimo pasiima tai, kas neatitinka tikrosios Jėzaus Kristaus Evangelijos“ (EG 41).

Viena vertus, popiežius Pranciškus pabrėžia dar Jono Pauliaus II įvardytą būtinybę atnaujinti raiškos formas, siekiant perteikti Evangelijos naujieną šiandieniniams žmonėms. Kita vertus, jis pripažįsta ir tai, kad Bažnyčios mokymas niekada nebus visiems visiškai lengvai suprantamas ir visų noriai branginamas, nes „tikėjimas visada išlaiko kryžiaus aspektą, tam tikrą nesuprantamumą“ (EG 42).

Popiežiaus įsitikinimu, pagrindinis Gerosios naujienos skelbimo kelias eina per artimo meilę, gailestingumą, atvirumą ir laisvę. Būtent šiame kontekste nuskamba ir sparnuotieji Pranciškaus žodžiai apie klausyklą ne kaip kankinimų kamerą, bet kaip „Viešpaties gailestingumo, skatinančio mus daryti galimą gėrį, vietą“ (EG 44), apie Eucharistiją, kuri yra ne premija tobuliesiems, bet dosnus maistas silpniesiems, apie Bažnyčią, kuri yra „ne muitinė, o Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu“ (EG 47).