G. Saulytis. Kada kreipinys „jūs, nusidėjėliai“ bus pakeisti į „mes, žmonės“

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Religijos sociologė Danièle Hervieu-Léger, gilindamasi į šių dienų prancūzų kultūros dinamiką, daro išvadą, jog krikščionybė su savo institucinėmis formomis daugumai yra pasidariusi svetima. Sekuliarizacija nenumaldomai „iškultūrina“ šimtmečiais skiepytas idėjas. Pavyzdžiui, anksčiau prancūzai katalikai melsdavosi, kad būtų apsaugoti nuo staigios mirties, nes baiminosi, jog neatlikus atgailos, sielos laukia pragaro kančios. Dabar gi daugiau bijoma pačios mirties kančių ir trokštama, jog mirtis būtų kuo lengvesnė. Apklausų duomenys teigia, jog net tiems prancūzams, kurie vis dar tiki gyvenimu po mirties, labiau rūpi ar turės galimybę anapusybėje pasimatyti su artimaisiais, o ne tai, ar siela bus išganyta.

Prancūzų istorikas ir politologas René Rémondas buvo įsitikinęs, jog Prancūzijos visuomenė krikščionybės atžvilgiu pasidarė indiferentiška. Eilinio prancūzo ne tik nejaudina tai, kas vyksta bažnyčiose, bet kiekvienas naujas susidūrimas su institucine religija dar daugiau atgraso.

Sakoma, jog kas ketvirtas suaugęs prancūzas kartą per metus dalyvauja piligriminėje kelionėje. Nors piligriminės kelionės į Taize, Lurdą ar Šartrą tikrai populiarios, tačiau turi mažai ką bendro su kasdienybe, į kurią sugrįžta piligrimai. Todėl sociologai piligrimines keliones prilygina savotiškai tikėjimo folklorizacijai, iškrentančiai iš vyraujančio kultūrinio konteksto. Kitaip tariant, kasdienis gyvenimas teka savo vaga, o dalyvavimas religiniame renginyje laikomas tam tikra pramoga, šiek tiek paįvairinančia socialinį status quo. Prancūzams, kaip ir daugumai europiečių, būdinga siekti karjeros, išsilavinimo, auginti bei auklėti vaikus, plėsti pažinčių ratą, dalyvauti kultūrinėje meno ar sportinėje veikloje. Be šių dėmenų gyvenimas nėra laikomas pilnaverčiu. O religingumas – kaip šuniui penkta koja, ar geriausiu atveju kaip kelionė į egzotinę šalį – tai be ko tikrai galima apsieiti.

Kuo labiau religingumas visuomenėje įtvirtinamas, pasitelkiant valstybines institucijas ir juridines priemones, tuo daugiau jis atbaido. Išoriškai ir iš viršaus primestas tikėjimas geriausiu atveju yra formalus ir tuščias, bet dažniau – destruktyvus.

Giedrius Saulytis

Ar iš tikrųjų ir kiek šie prancūzų požiūriai yra svetimi Lietuvoje? Ar iš tiesų, kaip teigia Vytis Turonis miglotame miglotame interviu, dėl sovietinio palikimo manome, kad Bažnyčia turi būti griežtai atskirta nuo valstybės? O gal priešingai – augantį neigiamą požiūrį į valstybės globojamą religingumą formuoja nauja europinė patirtis, o ne senasis sovietinis paveldas? Juk Rusijoje, kur tarybinių simbolių ir idėjų apstu, valstybės ir stačiatikių Bažnyčios sąjunga stiprėja.

Nemanau, jog religingumo prasme Lietuva esmiškai skiriasi nuo Estijos. Nors šios dvi Baltijos valstybės pasuko visai priešingais keliais – mes pasirinkome atgyvenusį vienos vyraujančios religinės konfesijos pranašumo prieš kitas modelį, o estai vadovaujasi egalitariniu principu, pagal kurį visos valstybėje egzistuojančios religinės denominacijos prieš įstatymą yra lygios.

Neformaliuose pokalbiuose esu girdėjęs estus savo valstybę vadinant labiau demokratiška nei JAV. Kaip ten bebūtų, estai pagrįstai gali didžiuotis vienu demokratiškiausiu religinių bendruomenių įstatymu Europos Sąjungoje. Tačiau, kas nors paprieštaraus, jog būtent toks jų pasirinkimas ir lėmė ypač spartų sekuliarėjimo procesą – net 80 proc. Estijos gyventojų nepriskiria savęs jokiai religinei bendruomenei. Tuo tarpu Lietuvoje, remiantis prieš keturis metus atlikto gyventojų surašymo duomenimis, tokių esama tik 6,1 proc.

Tačiau, atrodo, remtis vien statistika būtų klaidinga. Religingumo gyvybiškumą atskleidžia ne statistiniai duomenys, o įsitikinimų gylis. Pasak sociologės Mildos Ališauskienės, tyrimų rezultatai rodo, jog Lietuvoje tik šiek tiek daugiau nei dešimtadalis tikinčiųjų ateina į bažnyčias. Tad santykyje su Estija turime beveik lygiąsias.

Drįsčiau teigti dar daugiau – kuo labiau religingumas visuomenėje įtvirtinamas, pasitelkiant valstybines institucijas ir juridines priemones, tuo daugiau jis atbaido. Išoriškai ir iš viršaus primestas tikėjimas geriausiu atveju yra formalus ir tuščias, bet dažniau – destruktyvus. Šitai suprato Apšvietos mąstytojai, religingumą vertinę kaip asmeninį pasirinkimą, o ne įstatyminę prievolę.

Žinant, jog Europos tautos krikščionybę daugiau pažino kaip teologiškai pagrįstą politinio aparato diktatą, o ne laisvą pasirinkimą tikėti tuo, kas atliepia giliausius žmogaus siekius ir dovanoja gyvenimui prasmę, aktyvus sekuliarizacijos procesas yra dėsningas. Jį galima prilyginti atatrankai, kurią sukėlė prievartinės Viduramžių krikščionybės formos.
Europa yra nusivylusi ne krikščionybe, o institucine jos forma.

Paradoksalu, bet toks nusivylimas ir iš jo kylantis protestas yra labai krikščioniškas. Tereikia prisiminti Jėzaus maištą prieš jo amžininkų rabinišką judaizmą, pirmųjų vienuolių traukimąsi į dykumas, kaip protestą prieš imperijos ir Bažnyčios sąjungą, antiklerikalines Reformacijos idėjas.

Galima liūdėti dėl laisvamanybės, apraudoti pokrikščionišką Europą ir nuogąstauti dėl galimo islamo įsigalėjimo ateityje. Arba atvirkščiai, galima džiaugtis, kad šio žemyno tautos pradeda suvokti tikrąją krikščioniško religingumo prigimtį – pakantumą kitokiam, gailestingumą klystančiam ir meilę žmonijai. Galbūt panašiai kaip kunigas Panlu iš A. Kamiu romano „Maras“ pradžioje nuo sakyklos išdidžiai skelbęs, jog epidemija yra pelnyta Dievo bausmė nusidėjėliams, vėliau, pradėjęs dirbti savanorių gretose ir susidūręs su kenčiančiųjų skausmu iš arti, pakeitė savo nuomonę, bet ne tikėjimą – taip ir Europos valstybės šiandien išgyvena transformaciją santykyje į religingumą bei jo paskirtį.

Krikščionybės vaidmens Europoje niekas nepakeis, išskyrus ją pačią. Jei Bažnyčia (turiu omeny ne tik Romos katalikus, bet visas krikščioniškas konfesijas) gręžiosis atgal, siekdama išlaikyti savo išskirtines teises valstybėje, ir teisuoliškai moralizuos, ji dar labiau save diskredituos, nutoldama nuo realaus gyvenimo. Tačiau, jei krikščionys, kaip tėvas Panlu, nulips nuo sakyklos ir stosis petys į petį su pasauliečiais, kreipinį „jūs, nusidėjėliai“ pakeisdami į „mes, žmonės“, jų tikėjimas ir meilė susilauks pripažinimo (o ne išskirtinio valstybinio statuso). Galbūt tuomet išsipildys ir pranašingi A. Kamiu žodžiai, kad krikščionys yra geresni nei jų pamokslai.