D.Budrytė. „Džiunglių“ pamokos, arba „proletarinis“ romanas, sukrėtęs ir išlavinęs visuomenę

Spalio 2-ąją knygynuose pasirodys lietuviškas „Džiunglių“ leidimas. Kultiniame Uptono Sinclairio istoriniame romane „Džiunglės“ pasakojama apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV. Romane aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai. Jau greitai DELFI skaitytojai galės nemokamai atsisiųsti sutrumpintą „Džiunglių“ versiją.

Publikuojame D. Budrytės esė, kuris spausdinamas naujai išleistame romane.

„Džiunglės“ į mano gyvenimą atėjo vėlai – 2007-aisiais, kai pradėjau dirbti Džordžijos koledže Gvineto apygardoje (Georgia Gwinnett College) netoli Atlantos. Nebuvo ši knyga skaitoma sovietmečiu; neprisimenu, kad būtume diskutavę apie ją per anglų kalbos ir literatūros pamokas sostinės Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje ar Vilniaus universitete, kaip diskutavome apie tokius JAV literatūros galiūnus kaip Ernestas Hemingway ar Markas Twainas.

Teko rausti iš gėdos, kai kolegoms istorikams prisipažinau, jog nesu skaičiusi šios Uptono Sinclairio knygos. Vienam jų – Davidui L. Masonui – „Džiunglės“ buvo svarbios rašant knygą „Nuo pastatų ir skolų iki gelbėjimų nuo bankroto“ („From Buildings and Loans to Bailouts“) apie tai, kaip XIX a. etninėse bendruomenėse kūrėsi skolintojų bendrijos. Po šio pokalbio susiradau „Džiungles“ ir ėmiau jas skaityti.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šį klasikinį veikalą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Sunkokai sekėsi toleruoti U. Sinclairio brukamą socialistinę ideologiją bei patikėti mįslingu ir stebuklingu pagrindinio herojaus „atsivertimu“ į socializmą knygos pabaigoje. Todėl nenuostabu, kad pirmą kartą „Džiunglės“ Lietuvoje buvo išleistos 1948 m., ankstyvuoju sovietmečiu. Juk knygos autorius neslėpė, jog siekė supažindinti skaitytojus su neprijaukinto kapitalizmo žiaurumais ir priversti gailėtis engiamų imigrantų, besidarbuojančių šlykščiai dvokiančiose skerdyklose ir vargstančių pūvančiose lūšnose.

Tiesa, nepaisant didelės aprašytų pragariškų kančių dozės, rašytojas prisipažino pataikęs „į visuomenės pilvą, o ne į širdį.“ Mat Amerikoje labiau nei vargstančių imigrantų darbininkų likimai skaitytojus sujaudino baisi nešvara ir klaikios skerdyklų sąlygos (kurios paveikė mėsos kokybę).

XX a. pradžioje amerikiečius tiesiog sukrėtė, kad į apdorojamą mėsą papuldavo skerdyklose gyvenančių žiurkių, ir tai turėjo didesnį politinį poveikį negu pasakojimas, kaip tos pačios žiurkės per naktį suėdė lietuvį berniuką Stanislovą. Vaikas, prisiurbęs darbininkams nešamo alaus, užmigo fabrike ir negalėjo pasprukti iš užrakintos patalpos. Nuoseklus, smulkmeniškas, vimdantis skerdyklų ir mėsos gaminimo fabrikėlių aprašymas Amerikoje net išprovokavo kurtis vartotojų teisių gynimo tarnybas ir stiprinti valstybinę maisto kontrolę.

1906 m. prezidentas Theodore‘as Rooseveltas pasirašė Švaraus maisto ir vaistų įstatymą (angl. Pure Food and Drug Act). Nuo tada federalinė valdžia išplėtė savo galias, užtikrinančias maisto kokybę. Iki šiol galioja įstatymai, draudžiantys skersti ir naudoti maisto gamybai sergančias, pastovėti negalinčias karves. Valstybės tarnautojai reguliariai tikrina mėsą. Tai atrodo natūralu, tačiau šiam valdžios galių išplėtimui prireikė pirmojo „proletarinio“ romano, sukrėtusio ir išlavinusio visuomenę.

Kokios yra ir kokios turi būti valstybės funkcijos? Kada ir kaip jos išsiplečia? Koks yra visuomenės ir valdžios santykis? Kas turi pasirūpinti vargstančiais visuomenės nariais? Šie klausimai negali nerūpėti bet kuriam šiandieninės politinės bendruomenės nariui, ir „Džiunglės“ priverčia apie tai susimąstyti. Be jokios abejonės, ši knyga dar vertinga ir tuo, kad tikroviškai (U. Sinclairis teigė, nieko neišsigalvojęs) papasakota apie tai, kaip XIX a. gyveno pirmabangiai emigrantai iš Lietuvos.

Apie jų gyvenimus yra išlikę nedaug medžiagos – pasak profesoriaus Giedriaus Subačiaus, ieškodami lietuvių Čikagos laikraščio „Daily News“ archyve, rastumėme vieną nuotrauką. Todėl ši knyga svarbi ir lietuvių istorijai. Man „Džiunglės“ – tai ir pasakojimas apie senelius, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą plušo Naujojo žemyno konservų fabrikuose ir niekada man apie tai nepapasakojo.

Aštrūs, šiandien ypač aktualūs klausimai apie valstybės funkcijas ir tikroviškas lietuvių emigrantų gyvenimo aprašymas – mano manymu, tai svarbiausias „Džiunglių“ palikimas. Dėl šių priežasčių prieš kiekvieną semestrą, eidama dėstyti JAV valstybės pagrindų Džordžijos koledže Gvineto apygardoje, vis atsiverčiu šią knygą. Per pirmąją paskaitą (kuomet labai svarbu užmegzti ryšį su studentais ir įrodyti, koks svarbus yra dėstomas dalykas) pasakoju apie „Džiungles.“ Daugelis yra skaitę ar bent girdėję apie „Džiungles“ vidurinėje mokykloje.

Na, o klausimai apie tai, kas turi pasirūpinti skurstančiaisiais, ką turi daryti valdžia, kad būtų tinkamai apsaugotos piliečių teisės, kokios yra imigrantų patirtys JAV, visuomet išlieka aktualūs ir rūpi daugeliui studentų. Kadangi „Džiunglės“ – pasakojimas apie lietuvius, tai man suteikia galimybę šiek tiek papasakoti ir apie etnines lietuvių bendruomenes.

Veikalo aktualizavimas šiandieniniame politiniame kontekste – tai dar vienas įrodymas, kad „Džiunglės“ yra ne tik XX amžiaus muckraking (politiškai aktyvios žurnalistikos, atskleidžiančios negeroves visuomeniniame gyvenime) ar literatūrinio natūralizmo pavyzdys. Kaip pastebėjo literatūros kritikas Williamas Bloodworthas, jei į „Džiungles“ žiūrėsime tik kaip į natūralizmo krypties romaną, tuomet reikės pripažinti, kad jis turi trūkumų.

Pirmieji dvidešimt vieneri skyriai – tai tipiškas natūralistinės krypties romanams būdingas pasakojimas apie judėjimą chaoso ir nelaimių link. Paskutiniuose keturiuose skyriuose pasakojimas staiga pasikeičia; juose jaučiamos triumfo nuotaikos ir statiška didaktika. Žodžiu, tai – netolygus pasakojimas su nenatūralia baigtimi. Tačiau XXI a. „Džiunglės“ ne kartą tapo politinio diskurso dalimi JAV.

Knygos sukeltas politinis ažiotažas, lėmęs esminius pokyčius mėsos produktų pramonėje, buvo prisimintas 2001 m., kai buvo diskutuojama apie Erico Schlosserio dokumentinį filmą „Greitojo maisto tauta“ („Fast Food Nation“), kuriame buvo kritikuojami amerikiečių mitybos įpročiai ir „McDonald“. 2008 m. „Džiunglės“ vėl tapo aktualios, kai slaptai filmuojant Kalifornijoje išaiškėjo, jog net ir dabar skerdyklose pasitaiko atvejų, kai skerdžiamos nesveikos karvės, kankinami gyvuliai. Šis politinis skandalas baigėsi tuo, kad pirmą kartą JAV istorijoje jautiena iš parduotuvių buvo šalinama masiškai. Emocinis „Džiunglių“ „užtaisas“ ir vėl suveikė – buvo cituojamas romanas ir diskutuojama apie jame aprašytas gyvulių ir darbininkų kančias.

Pasak žurnalistikos profesoriaus Davido Abrahamsono, turbūt pati svarbiausia „Džiunglių“ pamoka XXI amžiuje – tai, ką jis pavadino immigrant imperative (imigrantų imperatyvu). „Mes visi (amerikiečiai – autorės pastaba), – rašė D. Abrahamsonas, – kilę iš kažkur kitur.“ U. Sinclairio pasakojimas apie imigrantus ir jų gyvenimą prieš šimtą metų visuomet bus svarbus JAV daugiatautei visuomenei ir turi būti šiandieninio pokalbio apie imigraciją dalimi. „Džiunglės“, kaip „imigrantų imperatyvas“, verčia mąstyti apie tai, kaip svarbu prisiminti kenčiančius, vargstančius visuomenės narius, kokia svarbi tolerancija. Apie tai, koks bus „Džiunglių“ poveikis XXI a. Lietuvai (ir lietuviams pasaulyje), galima tik spėlioti.

Drįstu teigti, kad trečiabangiai emigrantai, kurie paliko Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo, galės atpažinti kai kuriuos romane aprašytus vaizdus ir jausmus. Kaip ir romano herojus Jonas, daug kas išvyko į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo nedaug ką žinodamas apie šią šalį, pasiruošęs dirbti bet kokį darbą, prastai mokėdamas (arba visiškai nemokėdamas) kalbą. Kaip ir romano herojus Jurgis, ne vienas laikėsi įsikabinęs vilties, kad kas bebūtų, reikia tik „daugiau dirbti“, ir situacija pagerės.

Galbūt ne vienam teko atsidurti ir rizikingų paskolų namams įsigyti (angl. subprime mortgage) pragare, kuomet, kaip ir „Džiunglių“ herojams, paaiškėjo, kad už paskolą reikės mokėti dideles palūkanas ir kad išsvajotasis namas tapo sunkiai pakeliama našta. Ir tikrai daug kam – per finansų krizę tiek emigracijoje, tiek posovietinėje Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – teko patirti nežinios agoniją (angl. agony of uncertainty), t. y. nerimą dėl artimiausios ateities bei jausmą, kad esi prirakintas prie darbdavio. Dėl to, kad reikia duonos kąsnio ir sumokėti už paskolą.

Pasak U. Sinclairio, „[jie] buvo pririšti prie didžiosios skerdyklų mašinos – pririšti visam gyvenimui. Viena romano scenų – Marijos beprotiškas skubėjimas atsiimti pinigus iš banko baiminantis bankų krizės – irgi déjà vu iš posovietinės tikrovės.

Kaip žmones paveikia, U. Sinclairio žodžiais tariant, ilga, žiauri kova su nelaimėmis, kvailinantis brutalus darbas, nepaliekantis laiko susimąstyti, išsunkiantis visą energiją? Romano herojai neatlaikė tokio spaudimo: Jurgis pradėjo girtuokliauti, moterys (Ona ir Marija) tapo prostitutėmis. Jurgis nusivylė visu pasauliu: „Jis tik žinojo, kad yra nekaltai nukentėjęs, kad pasaulis jam buvo neteisingas; kad įstatymas ir visuomenė su visomis savo galiomis paskelbė jį priešu.“

Tai emocingas, įtikinamas patirčių, atimančių savigarbą ir žmogiškąjį orumą, aprašymas, primenantis ne tik posovietinę tikrovę, bet ir skurdo patirtis kitose pasaulio šalyse. Juk, pasak Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO, Food and Agriculture Organisation) bei Pasaulinės maisto organizacijos (angl. WFP, World Food Program), XXI a. kas septintas pasaulio pilietis tebegyvena baisiame skurde ir kankinasi iš bado.

Galbūt XXI a. „Džiunglių“ imperatyvas yra ne prisiminti Čikagos skerdyklose vargusius pirmabangius lietuvius (nors, be abejo, istorinė atmintis yra labai svarbi tautos identitetui), bet pamėginti mąstyti plačiau ir nors retkarčiais pagalvoti apie tuos, kurių gyvenimas vis dar panašus į Jurgio Rudkaus. Pripažinkime – „Džiunglės“ buvo parašytos mėginant pakeisti pasaulį.