Svarbių datų kaleidoskopas
Jau ne kartą rašėme, kad grįžti prie pagrindinių istorijos vingių pravartu visiems. Taip mes daugiau sužinome apie savo praeitį, mokomės iš senų klaidų ir sergstimės naujų, perspėjame apie gresiančius pavojus ateityje.
Taip pat jau ne kartą sakėme, kad kokių 3-4 metų laikotarpis po bolševikinio perversmo Rusijoje Lietuvai buvo vienas sunkiausių ir lemtingiausių. Raudonosios armijos žygis į pasaulį, ant durtuvų nešant revoliucijos „privalumus“, vokiečių traukimasis į II-ojo reicho ribas, bolševikų ir lenkų kovos, Lenkijos agresija prieš Lietuvą ir Vilniaus krašto okupacija, Vakarų valstybių prisitaikėliškas požiūris į įvykius regione, pagaliau nelengvas Lietuvos valstybės atsigavimas, - visa tai susipina į sudėtingą istorijos kamuolį, kurį išnarplioti sunku net ir geriausiam istorikui.
O vis dėl to bent punktyriškai priminkime kai kuriuos 1922 m. kovo ir ne tik kovo įvykius:
- 1922 m. kovą J.Stalinas tampa SSKP generaliniu sekretoriumi, o po V.Lenino mirties 1924 m. – vienvaldžiu diktatoriumi;
- 1922 03 24 Lenkijos Seimas, galutinai nuvainikavęs J.Pilsudskio ir L.Zeligowskio sandėrį, paskelbė okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos;
- 1922 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją;
- 1922 08 16 šalies valiuta tapo litas;
- 1922 03 29 išleistas Didysis žemės reformos įstatymas;
- 1922 03 24 Steigiamasis Seimas patvirtino Lietuvos universiteto Statutą, kuris suteikė jam plačią autonomiją ir augimo perspektyvas;
- 1922 03 11 įkurta bendra Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga.
Lietuva būtų tapusi vasalu...
Kaip besvarstytume, Vilniaus krašto okupacija buvo lemiamas veiksnys, pakeitęs jaunos, vos pustrečių metų gyvavusios nepriklausomos valstybės (iš tikrųjų reali nepriklausomybė 1918 m. egzistavo vos keletą mėnesių) veidą. Iš pradžių Lenkija nudavė, kad reikia vaduoti Vilniuje sukilusius lenkus, ir ta dingstimi 1920 10 09 – likus parai iki Suvalkų sutarties įsigaliojimo – generolo L.Zeligowskio būriai pro Žvėryną įžengė į Vilnių. Jau po trijų dienų, spalio 12-ąją, jis paskelbė įkuriąs „Vidurio Lietuvą“. Nors tuometinis Lenkijos valstybės vadovas J.Pilsudskis tvirtino nedavęs generolui tokių įgaliojimų ir netgi pareiškė atšaukiąs jį į Varšuvą, tačiau iš tikrųjų ši okupacija buvo suderinta su aukščiausiais Lenkijos sluoksniais.
Tai buvo paties J.Pilsudskio strateginio plano atkurti 1795 m. galutinai iširusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR) dalis. Kaip generolo istorinę siekiamybę tokias generolo užmačias dar buvo galima pripažinti, tačiau buvo aišku, kad kaip ir prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar Lietuvai atitektų vasalo vaidmuo...
1922 01 08 įvyko rinkimai į „Vidurio Lietuvos“ seimą, kuriuos dauguma lietuvių, ir dalis žydų ir baltarusių boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2 proc., žydų 15,3 proc., baltarusių 41 proc., o iš viso dalyvavo 64,4 proc. rinkėjų (249 325 gyventojų), daugiausiai atžygiavusių ir čia paliktų kariškių bei atvežtų iš Lenkijos ir okupuotų vietovių lenkų. Išrinktasis seimas kreipėsi į Lenkijos Seimą, prašydamas prijungti kraštą prie Lenkijos.
Netrukus visos kortos atsiskleidė: Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė, ir 1922 03 24 Lenkijos Seimas „Vidurio Lietuvą“ oficialiai prijungė prie Lenkijos. Balandžio 6 d. kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. 1925 m. gruodžio 22 d. vienodinant su Lenkijos administracija, Lenkijos Seimas įstatymu įsteigė Vilniaus vaivadiją. Vilniaus kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų.
Vakarai Lietuvą ignoravo
Kaip rašo istorijos žinynai, Vilniaus krašto praradimas lėmė visą tolimesnę Lietuvos saugumo ir užsienio politiką bei santykius su kaimynais. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Lietuva kelis kartus bandė su Lenkija slapta derėtis dėl Vilniaus krašto ir tarpusavio santykių (1936 m., 1937 m.). Iš esmės situacija Vilniaus krašto klausimu pasikeitė Vokietijai pradėjus agresiją Europoje ir suartėjus su Sovietų Sąjunga. Iki tol buvusi jėgų pusiausvyra regione ėmė griūti, ir 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, taip faktiškai pripažindama Vilnių Lenkijai.
Dar 2010-ųjų viduryje DELFI rašėme apie lemtinguosius rugpjūčius Lietuvos istorijoje, tačiau ne ką lengvesni buvo ir kiti laikotarpiai, ypač tie, kai neturinti diplomatinės patirties mūsų šalis nesulaukdavo Vakarų paramos. Vakarai taip pat ignoravo Lietuvos reikalavimus atremti lenkų agresiją.
Kai lenkai po kelių savaičių buvo sumušti prie Giedraičių ir Širvintų ir buvo stumiami iš Vilniaus krašto, konformistinė Vakarų diplomatija elgėsi kaip visada: Jungtinių Tautų Karinės Kontrolės Komisija (KKK) 1920 11 21 sustabdė Lietuvos kariuomenės puolimą, nustatė naują demarkacinę liniją, o Vilnių su jo apylinkėmis 19 metų paliko Lenkijai. Dar reikia pridurti, kad bolševikinės Rusijos vyriausybė 1920 11 26 Lietuvai įteikė notą, kurioje buvo grasinama nutraukti Lietuvos ir Rusijos sutartį, jeigu į lenkų užgrobtą Vilnių bus įsileista Antantės kariuomenė. Istorikai teigia, kad šis manevras buvo simptomatiška 1939 m. Berlyno ir Maskvos slaptų susitarimų preliudija...
Lenkai turėjo didžiulę paramą
Kodėl Vakarai nuolaidžiavo Lenkijai? Antantės valstybės rėmė Paryžiuje I pasaulinio karo metu sudarytą ir nuo 1917 m. Lozanoje veikusį Lenkijos Nacionalinį Komitetą (PKN), kuriam pirmininkavo Romanas Dmowskis, garsus diplomatas, lenkiškojo nacionalizmo įkvėpėjas. Šis komitetas buvo pripažintas oficialia Lenkijos valstybės atstovybe prie Antantės valstybių. Jo reikalavimai atiduoti Lenkijai nelenkiškas teritorijas, taip pat ir Vilnių bei Kauną, buvo oficiali lenkų bajorų teritorinių reikalavimų Rytuose programa. Vėliau, neišsipildžius planams gauti mandatą valdyti Lietuvą, komitetas siūlė Lietuvą sujungti su Lenkija federaciniais ryšiais, kokie buvo ATR laikais. Vėliau PKN savo įgaliojimus perdavė 1939 m. Londone sudarytai Lenkijos emigracinei vyriausybei.
Peršokęs keliais dešimtmečiais į priekį istorikas Arūnas Bubnys rašė, kad, gimęs I pasaulinio karo metais, lenkų nacionalinis judėjimas konsolidavosi ir įgavo pasipriešinimo pobūdį 1939 m. rudenį, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai okupavus Lenkiją. Lenkų rezistencija nuo seno turėjo tvirtą politinį ir diplomatinį užnugarį. Vakarų Europos valstybės pripažino Lenkijos emigracinę vyriausybę ir teikė jai politinę, diplomatinę, finansinę ir karinę pagalbą. Antihitlerinės koalicijos valstybės taip pat pripažino Lenkijos valstybingumą, vyriausybę ir laikė ją visateise sąjungininke.
Iš vieno plieninio glėbio į kitą...
Lietuvai su laikinąja sostine Kaune teko pačiai priimti sunkius sprendimus. Nuo seno garsėjantys nepaklusnumu, lietuviai įkūrė Vilniaus vadavimo sąjungą (VVS), kurios steigiamasis suvažiavimas įvyko 1922 04 26. Jos pirmininku tapo to meto Lietuvos šviesuolis Mykolas Biržiška. Ypač daug prie VVS veiklos prisidėjo skaitlinga Lietuvos šaulių sąjunga. Dar ir šiandien skamba karingi Vilniaus vadavimo šūkiai: „Marš marš pro Žvėryną palei kalną Gedimino...“
Bet pasaulyje vyko didžiulės permainos. Vilniaus klausimo sprendimas perėjo iš Paryžiaus ir Londono į Berlyno ir Maskvos rankas. Molotovo – Rybbentropo pakte atsirado guodžiantis sakinys „Abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui“. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad Lietuva apskritai jį susigrąžina ir atgauna ilgam.
Vilniaus vaduotojams teko laukti šiek tiek daugiau kaip 19 metų, kad 1939 10 28 lygiai 12 val. nuo Maišiagalos atskubėję generolo V.Vitkausko vadovaujami lietuvių būriai įžengtų į Katedros aikštę Vilniuje. Tai buvo įmanoma 1939 10 10 pasirašius SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir Vilnių perdavus Lietuvai, tačiau netrukus jos teritorijoje įsikuria keturios Raudonosios armijos įgulos su maždaug 19 tūkst. sovietinių karių, ir tai vėl apribojo diplomatinį Lietuvos savarankiškumą. Ji pateko į kitos okupacijos gniaužtus.
Ar galima apsiprasti?
Kai baigiau dėlioti istorinius argumentus šiam straipsniui, nelauktai atsirado dar viena dingstis. Londono „The Economist“ parašė, kad Lietuvos ir Lenkijos ginčas dėl tautinių mažumų kelia nerimą kaimyninėms šalims ir tarptautinėms organizacijoms, kad esanti įtampa kelia pavojų strateginiams projektams, o "kiekviena pusė mano, kad kita jai skolinga atsiprašymą". "Abi sako norinčios santykių "perkrovimo“, - toliau dėsto savaitraštis, - bet kiekviena mano, kad jis būtų kitos pusės atsitraukimas“. Paskui „The Economist“ primena, kad ateinantį balandį Lenkijos kariniai lėktuvai, dislokuoti Lietuvos karinėje bazėje, pradės Baltijos oro erdvės saugojimo misiją.
Ir toliau: " Lenkijos politikų kantrybė santykiuose su mažiausiu kaimynu pasiekė ribinį tašką. Visuomenės nerimas auga. Naujas tai skatinantis faktorius yra Lenkijos iškilimas, gaunant Europoje sunkiasvorės statusą. Jos kaimynai turi su tuo apsiprasti...“
Štai taip. Kovo idos – ne vien antikinis terminas. Jis dar reiškia ir nerimą...