Ar reikia sutikti su R. Nelsonu, kuris sako, kad „jo nuomone, asmenys, bandantys suderinti šias dvi skirtingas prieigas kenčia nuo tam tikros šizofrenijos. Jie vienu metu bando būti dviejų religijų pasekėjais. Jų įsipareigojimas yra toks pat nerealus, kaip ir bandymas vienu metu būti ir musulmonu, ir krikščionimi. Tai iš esmės neveiksminga“.
Dar Adamo Smitho darbuose pasirodęs ir beveik du šimtus metų puoselėtas savanaudiškumu paremtas ekonomikos pasaulis galutinai įsitvirtino po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais pasirodžiusiame Paulo Samuelsono kultiniu tapusiame „Ekonomikos“ vadovėlyje. Būtent čia nužymėta viena, šiame kontekste esminė, riba: nuo to laiko bet koks užsiminimas apie etinius vertybinius (tame tarpe ir religinius) ekonomikos rėmus tapo mažų mažiausiai nepageidautinu, o dažniau – tiesiog mokslininkui nederamu dalyku.
Tiesa, suvokiant, kad bet koks ekonominis veikimas vis dėlto numato ir tam tikrą vertybinę dimensiją, dvejopos ekonomikos analizės perspektyvos – normatyvinės ir pozityviosios atsisakyta nebuvo, tačiau „tikrojo“ mokslo statusas pagal nerašytas taisykles suteiktas tik pozityviajai analizei. Taip „faktas“ įveikė vertybę, ekonomikos tyrimai buvo pajungti ekonominei pažangai, o beveik ketvirtį amžiaus viešpatavęs P. Samuelsono vadovėlis iš esmės tapo „dar viena pasaulio gelbėjimo ekonominės pažangos būdu versija“: vadinamasis „ekonomiksas“, aiškindamas, kokiu būdu iš šio pasaulio gali būti išnaikintas blogis, faktiškai plėtojo vidiniai implikuotą teologiją.
Išties, remiantis P. Samuelsonu ir jo pasekėjų ekonominės pažangos koncepcija, blogis pasaulyje egzistuoja todėl, kad žmonės prislėgti materialių savo gyvenimo sąlygų. Pasaulyje, kur žmogus žmogui vilkas, bet kokia galimybė išlikti susijusi su melu, vagyste, apgaule ir panašiai. Tokiu būdu gimtosios nuodėmės vietą užima materialinis nepriteklius. Taigi, radus būdus, kokiu būdu sumažinti, o galiausiai eliminuoti stygių, pasaulis būtų išgelbėtas ir iš nuodėmės gniaužtų.
Ekonominės pažangos koncepcijos rėmuose tas nuodėmės naikinimas susijęs su mokslinėmis (t.y., „pozityviosiomis“ ekonomikos žiniomis“), kurios, padėdamos vertinti pasirenkamų veiksmų praktinę (naudos) logiką nurodo kelią iš stygiaus nelaisvės. Beje, šia prasme ekonomistai pasirodo kaip tie, kurie žino išsivadavimo kelius, taigi yra tarsi savotiški modernaus pasaulio šventikai.
P. Samuelsono „evangelija pagal ekonominę pažangą“ savo aktualumą prarado apie praėjusio šimtmečio devinto dešimtmečio pradžią, kai P. Samuelsono kritikai iš dešinės, susikoncentravę tuometiniame Čikagos universitete, pasiūlė ekonomikos mokslui eiti pirmyn atsigręžus į savo ištakas. Žvilgsnis atgal reiškė itin radikalų atsigręžimą racionalaus individo ir racionalaus pasirinkimo link.
Posūkis buvo tokiu laipsniu nuoseklus ir gilus, kad dar kartą suteikė galimybę kalbėti apie naujos „sekuliarios religijos“, kurią būtų galima palyginti su marksizmu, atsiradimą. Nors savo detalėmis ši teorija labai skiriasi nuo marksistinės, vertėtų pripažinti, kad Čikagos mokyklą išties supa galingas jausmas, kurį galima prilyginti tikram religiniam atsidavimui. (Lietuvoje panašią ideologiją nuosekliausiai atstovauja Laisvosios rinkos institutas, kuris — gana ironiška tikrovės grimasa — be jokių komentarų skelbiamas net Bernardinų internetiniame laikraštyje).
Prieš ketvirtį amžiaus iš pradžių Čikagos universiteto ekonomistų tarpe užsimezgusi nauja racionalių lūkesčių teorija palaipsniui įsigalėjo ekonomikoje ir tai įrodo, pavyzdžiui, pastaraisiais metais būtent šios krypties tyrėjams nuolat suteikiamos ekonomikos Nobelio premijos. Vis dėlto Čikagos mokykla jau pačioje savo gyvavimo pradžioje turėjo gerokai ambicingesnių tikslų ir jos veikimas iš pat pradžių neapsiribojo vien ekonomika. Idėja, kuri vis dažniau vadinama Čikagos projektu, išsikėlė uždavinį racionalumu grįsta pasirinkimą parodyti kaip universalų žmogus veikimo pamatą visose jo gyvenimo srityse, tarp jų ir tose, kurios iki tol laikytos greičiau iracionaliomis. Čikagos projektas remiasi prielaida (įsišaknijusia taip giliai, kad pasirodo lyg tikėjimas), kad visą pasaulį „judina“ savanaudiškas ekonominis racionalumas. Žmonės veikia todėl, kad jų veiksmai jiems žada didesnę naudą, nei būsimos sąnaudos. Ši inspiruojanti idėja yra savotiškas atnaujintas A. Smitho homus economicus variantas. Vis dėlto A. Smitho pasekėjai šią idėją taiko išimtinai ekonomikai, ja aiškindami, pavyzdžiui, žmonių elgseną rinkose, darbo pasiūlą, tarptautinę prekybą ir panašiai.
Skiriamasis Čikagos mokyklos bruožas tas, kad ji racionalaus pasirinkimo prielaidą bando pritaikyti visoms gyvenimo sritims. Atsiranda teisės ekonomika, šeimos ekonomika, net sekso, sveikatos, išsilavinimo ir t.t. ekonomikos. Vis aktyviau plėtojama ir religijos ekonomika. Taip Čikagos projektas bando pademonstruoti, kaip įvairiose situacijose realizuojamas ekonominis racionalizmas. Gali atrodyti, kad dalykus lemia ideologija, tradiciniai teisės principai, krikščionių religijos dogmos, meilė, moralė ar kitos neekonominės vertybių sistemos. Vis dėlto Čikagos mokyklos teigimu visos šios neekonominės vertybės tarnauja tik tam, kad pridengtų jų pamate glūdintį savanaudiško ekonominio racionalumo principą.
Pavyzdžiui, žmonės mano, kad jie įsimylėjo, tačiau išties jie tik pateko į tam tikrą situaciją, kurioje turi susiderėti dėl savitarpiškai naudingų seksualinių, namų ruošos ar kitų panašių paslaugų mainų. Jei derybos pasiseks, galiausiai įsimylėjimas bus įformintas kaip ilgalaikė vedybų sutartis. Žmogus gali manyti, kad išsilavinimas suteikia jam galimybę tapti gilesniu ir įdomesniu asmeniu, tačiau Čikagos atstovai šiame procese įžvelgia viso labo „žmogiškojo kapitalo“ didinimą.
Žmonės gali manyti, kad vyriausybės pareigūnai gina „viešąjį interesą“, tačiau išties, kaip bando įrodyti viena iš Čikagos projekto mokyklų — Visuomeninio pasirinkimo mokykla, vyriausybė — tai tik tam tikras individų, kurių kiekvienas bando realizuoti savo asmeninį ekonominį interesą, rinkinys. Šie interesai valdo politikus, biurokratus, tuos, kurie išlošia gaudami paramą iš vyriausybinių programą ir t.t. Taip Čikagos projektas bando paneigti „naivų“ įsitikinimą, kad žmogaus elgesys daugiareikšmis ir yra veikiamas labai įvairių jausmų.
Čikagos ekonomistų uždavinys — įrodyti, kad iš esmės visos žmogiškos veiklos skatinančios jėgos gali būti supaprastintos iki ekonominio savanaudiškumo, žmogaus kasdienybė tėra didelė rinka, tad ekonominė prieiga prie bet kurios žmogaus gyvenimo srities yra visiškai pateisinama. Taigi, teigiama, jog savanaudiškas ekonominis racionalumas valdo valdžią, šeimą, teisę, seksą, išsilavinimą ir net religiją, kur kažkas aukojama vardan būsimo gero pomirtinio gyvenimo. Na o reiškiniai, kurie vis dar nėra paaiškinti iš ekonominio racionalumo perspektyvos, esą tėra reiškiniai, kurių ekonominė prigimtis kol kas neužčiuopta ir yra tik laiko klausimas, kada tai įvyks.
Taip Čikagos projektas tam tikru savotišku būdu seka marksizmo tradicija. Ekonominės tikrovės suvokimu ir jos aprašymo specifika marksizmas ir Čikagos mokykla atrodo esantys labai nutolę vienas nuo kito, vis dėlto šias išoriškai labai skirtingas kryptis jungia fundamentalus įsitikinimas, kad pasaulio reiškiniai gali būti paaiškinti ekonomikos sąvokomis. Tiek marksizmui, tiek Čikagos projektui altruizmas, meilė, politinė ideologija ar religija tėra socialinis lubrikantas, kuris tereikalingas sušvelninti ekonomikos dėsnių veikimą.
Tiesa, marksizmas gana griežtai reikalauja net prievartinio religijos atsisakymo, tuo tarpu Čikagos projektas suteikdamas jai griežtų ekonominių dėsnių veikimo ir pasekmių švelninimo priemonės vaidmenį, jos neatmeta ir teigia, kad religija, tapdama normatyviniu sėkmingo ekonomikos funkcionavimo ir ūkio subjektų bendravimo pamatu ir tokiu būdu mažindama sandorių sąnaudas, yra naudingas rinkos instrumentas. Vis dėlto tas dievas, kuris kalba veikiančio ekonominio savanaudiškumo sąvokomis, negali būti ir nėra Biblijos Dievas.
Antra vertus, krikščioniškajame kontekste gerovė suprantama ne vien, kaip įprasta modernioje ekonomikos teorijoje, kaip individuali ar visuomenės materialinė gerovė, priklausanti nuo universaliu deklaruojamo stygiaus. Priešingai, biblinė gerovės samprata priklauso nuo žmogiškųjų poreikių tenkinimo per Dieviškąjį perteklių. Krikščioniškąja prasme gerovė nesuvedama į materialinę gerovę, o priešingai apima socialines, kultūrines ir ekonomines reikmes. Dieviškojo priesako įgaliojimas nėra vien jų materialinės gerovės atkūrimas ar juolab nėra jų sumenkinimas iki skaitinių išmatavimų.
Kiekvienas krikščionis tiki, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra lemta Dievo valios. Jei Dievo veikimas kartais ir sunkiai suvokiamas, tai tik todėl, kad žmogiškasis supratimas nėra pajėgus jo apimti. Čikagos projekte tokį Dievą, kontroliuojantį visas gyvenimo sritis, keičia ekonominis racionalumas. Tokiu būdu Čikagos mokykla pateikia savotišką tikėjimo sistemą su galingomis moralinėmis pasekmėmis. Taip mąstant ekonomika iškyla kaip tam tikra kvazireliginė sistema, jei pastaruoju terminu vadinsime kažką, kas gali suteikti rėmus individo vertybėms ar jo gyvenimo tikslui, nes vargu ar įmanomas gyvenimas be tam tikro prasminio įforminimo. Kita vertus, itin gilaus prasminio krūvio suteikimas ekonominiams reiškiniams tuo pat metu ekonomistams suteikia galimybę gyvenimo prigimtį aiškinti ekonominiais terminais, taip formuojant jau net savotišką ekonominę teologiją.