A. Troickis. Kas bendro tarp V. Putino ir A. Lubitzo?

Ironiška, tačiau ši tekstą rašau oro linijų „Lufthansa“ lėktuve A-320. Šiais metais minimas ne tik džiugios pergalės prieš hitlerizmą (fašizmas, deja, dar toli gražu nėra įveiktas), tačiau taip pat ir Hirošimos ir Nagasakio subombardavimo 70-metis. Šio jubiliejaus proga Rusija grasina visam pasauliui įteikti dovaną – imtis 1945-ųjų rugpjūčio mėn. primenančių žaidimų.

Kai Kiseliovas (Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas – DELFI) iš televizijos ekranų pagrasino paberti „radioaktyvių pelenų“, normalūs žmonės šiek tiek pasipiktino, tačiau tai darė labiau su šypsena – maža ką šis velnio apsėstasis kalba! Vėliau pasipylė begalės mokymų su branduoliniais užtaisais, pareiškimai dėl branduolinių pajėgų modernizavimo, provokaciniai bombonešių skrydžiai, siaubą keliančių objektų dislokavimas Kaliningrado srityje, karingi valdininkų ir netgi diplomatų (pavyzdžiui, Rusijos ambasadoriaus Danijoje) pareiškimai. Atominio hito eskalavimą vainikavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino prisipažinimai dėl „branduolinių pajėgų parengimo“ vykdant „taikų ir demokratišką“ Krymo prijungimą prie Rusijos. 

Tada pasaulis sunerimo. Į V. Putiną, kitaip nei D. Kiseliovą ar netgi Rusijos vicepremjerą Dmitrijų Rogoziną, nėra žvelgiama kaip į visišką atsakomybės neturintį keistuolį. Pakvipo Žemės planetos gyventojų sunaikinimu, o juk mirti niekas nenori. 

Savaime aišku, imtasi šantažo ir visiškai prognozuojamos analitikos, kurios esmė kalbant trumpai yra štai kokia: Rusija galutinai atsiliko mokslo ir technologijų srityje, praktiškai neteko išorinės politikos sąjungininkų, akivaizdžiai pralaimi ekonomikoje ir finansuose, labai atsilieka „paprastųjų ginklų“ srityje. Nafta ir dujos pinga. Taigi šiuo nesėkmių periodu aptriušusiai buvusiai supergaliai likęs vienintelis koziris – atominės ir vandenilinės bombos bei branduoliniai užtaisai – nors ir aprūdiję, bet dar tinkami. Savaime suprantama, Rusija šių savižudiškų priemonių nesiims, tačiau ji neabejotinai tikisi tokiu būdu pagąsdinti ir išsireikalauti pagarbos. 

Logiška, nuobodu, tačiau tai dar ne istorijos pabaiga. Pirma, kodėl tai būtinai taptų savižudybe? Juk egzistuoja toks mielas dalykas kaip taktinis branduolinis ginklas! Ketvirtadaliui Hirošimos, Černobyliui su pliusu. Tiek to ta Poltava, o Maskvos ir Sočio gal nekliudys! Amerikiečiai, savaime suprantama, pasaulinio karo nesurengs – jie juk už vandenyno, kodėl turėtų nerimauti? Esu tikras, kad būtent taip kalba tiek generolai, tiek turbūt ir Kremlius. Gali būti, kad ir į televizorių panašūs dalykai pateko – nežinau, tų „šamanų“ nestebiu. Ar tikrai gimėme tam, kad pasaką paverstume radioaktyviomis dulkėmis? Baisu suvokti, bet šios galimybės neatmetu. 

Visa ši siaubo fantastika, kuria niekas netikėjo net ir Šaltojo karo, o taip pat ir realaus sistemų ir supergalių susipriešinimo laikais, pasirodė horizonte tik dėl vieno asmens – Vladimiro Putino – įgeidžių. Nepriklausomai nuo to, kas kalbama apie vertikales ir horizontales, svarbiausius sprendimus Rusijoje priima būtent jis, vektorių taip pat nustato jis. Panašu, kad šis asmuo turi rimtų problemų, kuriomis norėtų pasidalinti su visais. 

Antra, ar kiekvienu atveju savižudybė yra blogai? Matyt, kad ne, ypač tiems, kam mirtis visų akivaizdoje atrodo patraukliai. Ar prisimenate paslaptingąją suvarytųjų sąskrydyje V. Putino ištartą frazę? Tada jis sakė, kad kažin ar gali būti kas gražesnio už galimybę pasidalinti mirtimi su visu pasauliu. Juk V. Putinas iš esmės jau pralaimėjo ir jis tai puikiai supranta. Didysis pasaulis nuo jo nusisuko ir jau niekada jo nebepriims. Rusijos gyventojų palaikymas, kurį suformavo televizija, – menka paguoda. Ostapui Benderiui buvo likusi tik viena galimybė – nušluoti nuo lentos visas figūras, antrajam pilotui Andreasui Lubitzui – nukreipti lėktuvą į kalno šlaitą, skiriasi tik mastas... Dieve, kas turėtų darytis didžiulę valdžią turinčio mažo žmogaus galvoje? Mirtis pasirodys esanti ne ką raudonesnė už mygtuką.