Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas interviu vokiečių „Bild“ (06 13) perspėjo, jog „Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaiga, nes paskatins antieuropietiškus radikalus Bendrijos viduje ir suteiks galimybę švęsti jos išorės priešininkams.

Geopolitinių „žemės drebėjimų“ ruožas ES

Kol kas atsakymo nežino niekas, vokiečių „Tagesspiegel“ gegužės 31-ąją dar sykį citavo kategorišką Briuselio paneigimą rengiant kokius nors planus „Brexit“ aktualizavimo atveju. Per ES istoriją iš Bendrijos pasitraukė tik Islandija, be abejo, JK ekonominis bei politinis svoris nepalyginamai didesnis. Kita vertus, pasak vokiečių dienraščio, ne tik finansų rinkos, bet ir politikai jei ne rengiasi, tai rimtai svarsto galimo geopolitinio „žemės drebėjimo“ padarinius. Britų premjeras Davidas Cameronas birželio 12-ąją nežinia kelintą kartą perspėjo, kad pasitraukimo iš ES atveju trauksis ir britų ekonomika.

ES politikai duoda suprasti, jog „harmoningų skyrybų“ nebus, kad tai netaptų stimulu galimiems pasekėjams – kaip pareiškė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris, glėbesčiavimais dezertyrų niekas nepasitiks. Didžiausios Europos parlamento frakcijos lyderis Manfredas Weberis pažymėjo, jog „Brexit“ reikštų britų pasitraukimą iš ES vidaus rinkos bei nutraukimą bendradarbiavimo teisėsaugos srityje, kuriuo JK aktyviai naudojasi. Ir geopolitinę bei ekonominę nežinomybę ilgalaikėje perspektyvoje – vien „skyrybų“ derybos gali užtrukti iki 7-erių metų be jokių sėkmės garantijų.
ES politikai duoda suprasti, jog „harmoningų skyrybų“ nebus, kad tai netaptų stimulu galimiems pasekėjams – kaip pareiškė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris, glėbesčiavimais dezertyrų niekas nepasitiks. <...> Vien „skyrybų“ derybos gali užtrukti iki 7-erių metų be jokių sėkmės garantijų.
Arūnas Spraunius

Situacija trapi, todėl polititkai „Brexit“ išvakarėse pasisako labai atsargiai rinkdami žodžius. Birželio 1-ąją po ilgiausio pasaulyje geležinkelių tunelio atidarymo Šveicarijoje ceremonijos Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as tik išreiškė viltį, kad britai prisimins glaudžius ryšius su Europa. Vokietijos kanclerė Angela Merkel birželio 2-ąją irgi tik priminė, jog balsavusi už „Brexit“ Jungtinė Karalystė taptų mažiau įtakinga. JAV senatoriai Jeanne Shaheen ir Lindseyus Grahamas dienraštyje „The Washington Post“ paskebtoje publikacijoje (06 10) nurodė, kad Jungtinės Valstijos yra absoliučiai už tai, kad britai liktų ES, ypač augančio Rusijos agresyvumo akivaizdoje.

Gi publicistai kaip visada gali sau leisti fantazijos polėkį apokalipsės link. Kaip kandokai pastebėjo „Svobodanews“ tarptautinis apžvalgininkas Jefimas Fišteinas, po „brexit“ stos „grexit“, mat nepaisant visų skolinimų Graikijos ūkyje pagerėjimo nėra, be to, nors Europa skolina dosniai, Atėnai vis tiek dairosi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pasibaigus „grexitui“ stos „franzxit“, polxit“, italxit“ ir taip toliau iki galutinio dezintegracijos triumfo.
Brexit

ES „tikrina“ ir kiti sukrėtimai. Birželio 1-ąją Briuselis oficialiai perspėjo Lenkiją atstatyti aukščiausios šalies teisminio institucijos Konstitucinio Tribunolo galias. Ginčas kilo, kai partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS), atėjusi į valdžią pernai rudenį, paskyrė sau ištikimus teisėjus į Konstitucinį Tribunolą bei sumažino jo galias blokuoti įstatymus. Tribunolas atmetė pakeitimus, bet PiS nepripažino jo nutarties ir nepaskelbė jos valstybės žinių leidinyje.

Jei kompromiso rasti nepavyks, potencialiai dabartinis ginčas gali grėsti Lenkijos balsavimo teisės Europos Parlamente (EP) atėmimu. Tiesa, Varšuvos sąjungininkė Vengrija tikriausiai žlugdytų sankcijas, kurioms reikia vienbalsio visų 28 ES narių pritarimo.
Gi publicistai kaip visada gali sau leisti fantazijos polėkį apokalipsės link. Kaip kandokai pastebėjo „Svobodanews“ tarptautinis apžvalgininkas Jefimas Fišteinas, po „brexit“ stos „grexit“, mat nepaisant visų skolinimų Graikijos ūkyje pagerėjimo nėra, be to, nors Europa skolina dosniai, Atėnai vis tiek dairosi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pasibaigus „grexitui“ stos „franzxit“, polxit“, italxit“ ir taip toliau iki galutinio dezintegracijos triumfo.
Arūnas Spraunius

Varšuva pradėjo nuo to, kad suabejojo EK procedūros teisėtumu, PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis interviu savaitraščiui „Do Rzeczy“ pavadino ją išgalvota bei galima užginčyti Europos Teisingumo Teisme. Ir pridūrė, jog Europos centrai negerbia negerbia Lenkijos ir lenkų. Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszcykowskis naujienų televizijai TVN24 pareiškė, jog EK pareigūnai turi teisę tik teikti siūlymus bei patarimus ir kad teisti ES šalis nares – ne jų darbas.

Tikra audra kilo po birželio 2-ąją Vokietijoje priimtos rezoliucijos dėl armėnų genocido per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje. Vokietijos valdžia buvo priversta skirti papildomą apsaugą 11 už rezoliuciją balsavusių turkų kilmės politikų, mat šie ėmė gauti anoniminių grasinimų. Į rezoliuciją ypač skausmingai sureagavęs Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pareikalavo patikrinti turkų kilmės deputatų kraujo grynumą, mat jis esąs neturkiškas. Kas nors gūžteltų pečiais – kodėl dabar, turint galvoje, kad Vokietijai ir ES reikalinga Turkijos pagalba siekiant žaboti migrantų antplūdį?
Recepas Tayyipas Erdoganas

Tokiame „tirštame“ kontekste net informacija apie žmonių gyvybes nusinešusias gamtos stichijas Prancūzijoje ir Vokietijoje skamba kažkaip kone apokaliptiškai. O kur dar pastangos „išsiūbuoti“ ES iš išorės, kurias birželio 8-ąją kalbėdamas EP eilinį kartą aktualizavo Bulgarijos prezidentas Rosenas Plevnelievas, nurodęs, kad Rusija nesilaiko tarptautinės tvarkos principų ir siekia pakirsti ES pagrindus – vienybę, solidarumą bei įstatymo viršenybę.

Kiekvienam rinktis asmeniškai...

Pirmas, be abejo, buvo vokietis Osvaladas Spengleris, savo klasikiniame darbe „Vakarų saulėlydis“ (1918) plėtojęs ciklinės civilizacijų raidos teoriją bei pranašavęs krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukį. Ir istorija beveik patvirtino tezės apie krikščioniškosios Europos kultūros dalies nunykimą.

Vis dėlto dabar ypač aktyviai eskaluojamas Europos projekto „laidojimas“ su civilizacijų raida neturi neiko bendra. Tai banalus geopolitinis revanšistinis projektas, kuomet pageidautinas scenarijus visais įmanomais būdais transliuojamas kaip esamas. Transliacijos intensyvumas turi „pastiprinti“ ir natūraliai besiklostančius įvykius, ir surežisuotus operatyvinius veiksmus, tarkime, neva „stichišką“ pabėgėlių antplūdžio intensyvumo trukmę į Europą.
Tokiame „tirštame“ kontekste net informacija apie žmonių gyvybes nusinešusias gamtos stichijas Prancūzijoje ir Vokietijoje skamba kažkaip kone apokaliptiškai. O kur dar pastangos „išsiūbuoti“ ES iš išorės, kurias birželio 8-ąją kalbėdamas EP eilinį kartą aktualizavo Bulgarijos prezidentas Rosenas Plevnelievas, nurodęs, kad Rusija nesilaiko tarptautinės tvarkos principų ir siekia pakirsti ES pagrindus – vienybę, solidarumą bei įstatymo viršenybę.
Arūnas Spraunius

Kita vertus, kitas garsus vokietis Friedrichas Nietchė yra nurodęs, jog ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų. Kažkada, kai Lietuva dar nebuvo Šengeno erdvės narė, rusiškame interneto leidinyje „Regnum“ teko skaityti tuometinio jo šefo Modesto Kolerovo tekstą apie tai, kaip mūsų šalies tikrai nepriims į Šengeną, kaip lietuviai niekam nereikalingi ir apskritai kokie jie yra mulkiai. Kuo viskas baigėsi – žinoma, bet ir tą kartą glumino aplinkybė, jog žmogus plūkėsi prie pakankamai didelės sapimties teksto, vystydamas absoliučiai neperspektyvią tezę. Dabar ir mūsų šalyje netrūksta „žynių“, ekspertų tembrais nurodančių neišvengiamą Šengeno zonos žlugimą.

Šiaip jau kiekvienas renkasi asmeniškai – pagiežingą ar piktavališką žvilgčiojimą iš „teisuolių kertės“ arba dalykinį pokalbį. Kaip tai daro, tarkime, D. Tuskas, susitikime su verslo lyderiais birželio 2-ąją paraginęs europiečius atsisakyti svajonių apie federalinę Europą, nes jos tik prisidės prie populistų kilimo. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas agituoja už praktinę veiklą, pavyzdžiui, ES išorinių sienų stiprinimą ir bankų sąjungos kūrimo užbaigimą.

Ypač daug iečių „lūžta“ imigrantų klausimu – dažniausiai ši tema plėtojama su piktdžiuga arba veidmainiška užuojauta (maždaug, jau įvykęs faktas, kad Europa „pasmerkta“). Pora į šią schemą „neįsipiešiančių“ laikysenų. Milano arkivyskupas Angelo Scola interviu dienraščiui „La Repubblica“ birželio 3-ąją atsakomybę dėl migrantų krizės perkėlė neapgalvotai ES politikai (tiksliau, jos nebuvimui), bet ir pabrėžė, jog nelaiko situacijos ypatingai grėsmingos.

Milano vyskupijos parapijos yra priėmusios 1450 migrantų (tai neskaitant to, ką savarankiškai daro vienuolynai), pasak vyskupo, jei reikės, bus daroma dar daugiau. A. Scola teigia seniai raginąs imtis dabartinėms Europos realijoms pritaikyto „Marshallo plano“ ir nurodo, kad Italija dėl savo geografinės padėties ir visuomeninio-kultūrinio lankstumo galėtų vaidinti šiame reikale reikšmingą vaidmenį. Ir apibendrina, jog nepaisant šnekų apie „Europos nelaimes“, Senojo Žemyno pilietinė visuomenės yra pasistūmėjusi gerokai toliau nei įprasta manyti.

Tai apie piktdžiugiškai trinančius rankas dėl dabartinių ES bėdų interviu „Svobodanews“ (03 13) kalbėjo kylanti Vokietijos politikos žvaigždė (beje, 1987-aisiais gimusi Kijeve) Marina Weisband, nurodžiusi iš pradžių didelę problemą dėl propagandos Vokietijoje, nes daugumos vokiečių pradinė nuostata buvo, jog spauda negali begėdiškai įžūliai meluoti. Bet sutrikta tik iš pradžių ir kuriam laikui – jaunoji vokiečių politikė nelinkusi tiražuoti savitvardos praradimo. Kaip ir Milano vyskupas, ji nurodo pilietinę vokiečių brandą – Vokietijoje pirmą kartą 3 milijonai piliečių padėjo pabėgėliams, skirdami jiems savo pinigus bei laiką.

Kai taip, galima atvirai svarstyti bet kokias konfliktines situacijas, ir jokia propaganda visuomenės pagrindų neišderins.

ES viską daro teisingai

Ir pagaliau – tai, nuo ko gal derėjo pradėti pragmatizmu persunktais laikais. Pasak EK ataskaitos, Šengeno zonos subyrėjimas jos narėms kainuotų iki 18 milijardų eurų, vien papildomoms sienų kontrolės priemonėms šalims tektų išleisti 7,1 milijardo. Laisvo piliečių bei prekių judėjimo atsisakymas pirmiausia smogtų transporto bei logistikos sektoriams bei Europos darbo rinkai, o grįžimas prie vizų sistemos turizmo verslui atneštų 10-20 milijardų eurų nuostolių per metus.

Retorikos lygmenyje, tarkime, lenkai pakalba esą „persisotinę Europos“, kai priešinasi EK siūlomoms pabėgėlių kvotoms. Gi gyvenimo praktika tokia, kad 2014-2020 metų finansinėje perspektyvoje Lenkija iš ES struktūrinių fondų gaus 82,5 milijardo eurų.

Daugybė lenkų įsikūrę ir dirba Vakarų Europoje. Todėl ši šalis nekelia klausimo dėl išstojimo iš ES, skirtingai nuo „Brexit“ iniciatorių, Prancūzijos „Nacionalionio fronto“ ar kai kurių kitų nacionalistinių judėjimų Europoje.

Vis dėlto viešojoje erdvėje daug kalbama apie dešiniojo nacionalizmo „renesansą“ Europoje, ir tai šventa teisybė. Tik jis, tas europietiškas nacionalizmas, nėra vienalytis. Kaip chrestomatinius pavyzdžius įprasta minėti ponią Mariją Le Pen su jos ilgesingu bei finansiškai suinteresuotu žvilgčiojimu Maskvos pusėn ar vos Austrijos prezidento nominacijos nepelniusį austrų kraštutinės dešinės Laisvosios partijos atstovą Norbertą Hoferį.
Vis dėlto viešojoje erdvėje daug kalbama apie dešiniojo nacionalizmo „renesansą“ Europoje, ir tai šventa teisybė. Tik jis, tas europietiškas nacionalizmas, nėra vienalytis. Kaip chrestomatinius pavyzdžius įprasta minėti ponią Mariją Le Pen su jos ilgesingu bei finansiškai suinteresuotu žvilgčiojimu Maskvos pusėn ar vos Austrijos prezidento nominacijos nepelniusį austrų kraštutinės dešinės Laisvosios partijos atstovą Norbertą Hoferį. Bet nacionalistų pozicijos senokai sustiprėjusios ir Danijoje ar Suomijoje, tik iš šių šalių apokaliptinės pranašystės apie ES „galą“ nesklinda.
Arūnas Spraunius

Bet nacionalistų pozicijos senokai sustiprėjusios ir Danijoje ar Suomijoje, tik iš šių šalių apokaliptinės pranašystės apie ES „galą“ nesklinda. Nacionalistai nacionalistams nelygūs – europietiškos įvairovės kontekste įgaudami vis daugiau įtakos, būdami ištikimi politiniams principams, bet ir laikydamiesi formalių procedūrų, jie suteikia ES papildomo turinio bei aktualizuoja kai kurias (taip pat ir pabėgėlių) temas, nebūtinai „privalomai“ grasindami visam ES projektui.

Praėjusių metų kovo 20-ąją vokiečių „Handelsblatt“ paskelbė publikaciją išraiškinga antrašte „ES viską daro teisingai“, skirtą Bendrijos lyderių gebėjimui atsispirti pastangoms juos suskaldyti, kai ES pratęsė sankcijas Maskvai dėl įvykių rytų Ukrainoje. Artėja ne tik „Brexit“, bet ir svarstymas klausimo apie sankcijų pratęsimą, ir jau galima rasti kiek nori „nuorodų“ apie būsimą ES skilimą ar bent kluptelėjimą. Akivaizdu, jog „išsėmę“ šias, suinteresuotieji kurį laiką nepraras įkarščio mėginti aktualizuoti kitas temas.

Todėl „Handelsblatt“ antraštė išraiškinga simboliškai. Aukščiau būta retorinio klausimo, kuriam galui Berlynui būtent dabar prireikė rezoliucijos dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje, kai audringa reakcija buvo absoliučiai garantuota iš anksto, ir dar pakankamai painioje geopolitinėje situacijoje. Todėl, kad galima perklausti – o kada, tiesą sakant, yra tas tinkamiausias momentas?

Bet kuriuo atveju Turkijos premjeras Binali Yildirimas nors pavadino rezoliuciją absurdiška, bet pabrėžė, jog Ankara negadins santykių su sąjungininke Vokietija bei neatšauks susitarimo su ES dėl migrantų. Dar vienas panašaus turinio pavyzdėlis – nepaisant informacinio lauko „nešiojimų“ Vokietija birželio pradžioje paskelbtoje „Baltosios knygos“ (valstybinis dokumentas, apibrėžiantis grėsmes nacionaliniam saugumui) naujos redakcijos projekte Rusiją iš partnerių perkvalifikavo į konkurentes. Maskvos reakciją galima buvo prognozuoti irgi nesunkiai.
Praėjusių metų kovo 20-ąją vokiečių „Handelsblatt“ paskelbė publikaciją išraiškinga antrašte „ES viską daro teisingai“, skirtą Bendrijos lyderių gebėjimui atsispirti pastangoms juos suskaldyti, kai ES pratęsė sankcijas Maskvai dėl įvykių rytų Ukrainoje. Artėja ne tik „Brexit“, bet ir svarstymas klausimo apie sankcijų pratęsimą, ir jau galima rasti kiek nori „nuorodų“ apie būsimą ES skilimą ar bent kluptelėjimą. Akivaizdu, jog „išsėmę“ šias, suinteresuotieji kurį laiką nepraras įkarščio mėginti aktualizuoti kitas temas.
Arūnas Spraunius

Komentuodamas ne tik su vokiečių politika sietinus faktus, politologas, Berlyno Heinricho Böllo fondo bendradarbis Sergejus Lagodinskis yra pastebėjęs, jog siekis aiškinti Europos politikų veiksmus poveikiu sąmokslo teorijų ar „tamsiųjų jėgų“ (be Vašingtono – niekaip, ir tai išraiškinga psichoanalitinė projekcija to, kaip kai kas tiesiog negali tverti be JAV) tėra negebėjimas suprasti kompleksinės, labai sudėtingos ES taip pat ir politinės tikrovės. Europą kamuoja krizės, jos politinėje scenoje dabar gal kaip niekada daug pačių įvairiausių aktorių su ypač skirtingais interesais. Bet mėginti tą pasaulį paaiškinti tik remiantis viena kuria interesų grupe reiškia pasmerkti save nesėkmei.

Europos galia visada buvo įvairovėje. ES laidotojai gali apeliuoti (ar viltis) nebent į savižudišką tų pačių Vakarų instinktą. Kaip egzistencinė versija – beje, galų gale pačių laidotojų nelaimei – toks scenarijus turbūt įmanomas. Tik su sąlyga, jei Europa nemoka ar nelinkusi mokytis pirmiausia iš savo klaidų. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, šio teksto gamintojas taip nemano.