Juosta nepriekaištingai sumontuota iš fotografiškų, charakteringų, tarsi su juvelyrišku kruopštumu „išbaigtų“ kadrų. Nors daugumoje jų vyrauja tamsus, pilkšvas koloritas, į Rio de Žaneiro priemiesčio gaujų narius kamera „žiūri“ lengvai ir net žaismingai. Tačiau dokumentinį siužeto kontekstą ir pastangas atspindėti nešviesią brazilišką realybę tokia filmavimo maniera smarkiai iškraipo. Hiperbolizuotas gaujos lyderių „kietumas“, demonstratyvaus žiaurumo, savimylos, galios troškimo ir kitokių spalvų prisotintas jų įvaizdis pagrindžia įtarimą, jog realybės kontekstas, kuriuo buvo pasinaudota, buvo iškonstruotas ir vėl sukonstruotas taip, kad turėtų progos būti lyginamas su M.Scorsese‘s gangsterių epu „Good fellas“. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties „Dievo miestas“ buvo nominuotas ir keliems „Oskarams“.
Padaryti filmą gražų ir patrauklų neabejotinai padėjo režisieriaus Fernando Meirelles įgūdžiai kuriant televizines reklamas. Jų įtaka ypač jaučiama dinamiškoje juostos kadrų kaitoje, dažnai pasirenkamuose dramatiškuose rakursuose (pavyzdžiui, vieno iš gaujos narių žuvimas stumiant sugedusį automobilį) ar šokiruojančiuose (tiksliau, turinčiuose šokiruoti) siužetiniuose sprendimuose. Nejučia prisimeni taisyklę, kad reklamose turi kalbėti vaizdas, o tekstas turi būti glaustas, bet stiprus. Taip ir „Dievo mieste“ – margas gan trumpų kadrų kaleidoskopas bei lakoniški, grubūs dialogai pratina juostą žiūrėti tarsi reklamą – viskas rodoma ir sakoma labai aiškiai ir gražiai. Tačiau ilgainiui tai ima varginti, nes atmintis nebeaprėpia kad ir nepriekaištingai dėliojamo pasakojimo, todėl, kaip ir reklamoje, daug kas greitai pasimiršta.
F.Meirelles „Dievo miesto“ ėmėsi perskaitęs Paolo Lins romaną. Pasak režisieriaus, knyga apie narkotikų prekeivius bei Rio de Žaneiro gaujas buvo knyga apie žiaurumą, neapykantą ir dalykus, tarp kurių vilčiai nebuvo jokios vietos. Tačiau pats filmas kaip tik buvo susuktas apie viltį, apie likimo suteiktą šansą, kuriuo pasinaudojęs gali daug ką pakeisti. Juk pasakotojo rolę atlikęs pagrindinis personažas Roketas (Alexandre Rodrigues) tuomet, kai jo bendraamžiai įsikibo į ginklus, įsikibo į fotoaparatą. Jis tapo savotišku jo langu (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) į kitokį pasaulį. Ypač puiki to iliustracija – finalinė filmo scena, kurioje Ze (Leandro Firmino) vadovaujamiems chuliganams išsitraukus ginklus, Roketas išsitraukia fotoaparatą. Norėdami deramai papozuoti gaujos nariai ginklus nuleidžia.
Pavergiantis režisieriaus sprendimas – pakviesti filmuotis „Dievo mieste“ ne tik nelabai žinomus aktorius, tačiau ir paauglius iš paties Rio de Žaneiro. Sakoma, kad jie – net pusės juostos dialogų autoriai. Apskritai paauglių, vaikų dalyvavimas gaujos veikloje tarsi turėjo dar labiau praplėsti žiaurumo didžiajame ekrane ribas. Juk net reklaminiam filmo plakatui parinktas ginklą atkišęs nepilnametis. Tačiau vėlgi „Dievo mieste“ tai nešokiruoja, nes arba labai organiškai įsilieja į rodomą bendrą situaciją, ar tiesiog įsikomponuoja į „reklaminį“ stilių. Emocinį lygmenį filme sustiprina ir retrospektyvus pasakojimas – herojų pristatymas vaikystėje, jų įsiliejimas į gaują, vėl sugrįžimas į praeitį. Tačiau “žaidimas laiku” juostoje yra dar viena vizualinės dinamikos priemonė, nepadaranti tokio stipraus efekto kaip žiaurumu persunktame „Nesugrąžinamame laike“ (rež. Gaspar Noe).
Tad juosta neslegia nusikaltėlių veiklos fiksavimu, nes tai padaryta labai patraukliai ir net žaismingai. Ir nors “Dievo mieste” – dievo nei kvapo, tačiau rodomam vaikų įsitraukimui į nusikaltimus, jų žiaurumui, šaltakraujiškumui viltis tikrai yra lygiavertė.
