Pats populiariausias pasiteisinimas: „nėra už ką balsuoti“. Atidžiau pagalvojus, man sunku suprasti, ką tai reiškia demokratinėje santvarkoje pasakymas, kad nėra už ką balsuoti?
Ar tai parodo tos pačios demokratijos silpnumą (nors daugelis demokratinių režimų kenčia nuo mažo rinkėjų aktyvumo)? Ar tai reiškia, kad daugiau kaip pusė Lietuvos rinkėjų yra apolitiški ir nesidomi, yra mažai susipažinę su politikais ir jų darbais, todėl tiesiog pasirenka mažiausiai atsakomybės reikalaujantį scenarijų – „nėra už ką balsuoti“,- be to, vėliau galima dar pasityčioti iš balsavusiųjų: „ką čia per valdžią išrinkote, kad viskas dabar blogai, ir t. t.“
Pirmuoju atveju, galima kelti daug klausimų dėl mūsų demokratijos lygio. Pavyzdžiui, ar mūsų demokratinė sistema yra konsoliduota? Jei taip, tai kur mūsų stiprioji politinė visuomenė? Ar mes vis dar netoli pažengę nuo totalitarinio režimo ir sugebėjome įsteigti tik procedūrinę (su konsolidacijos užuomazgomis) demokratijos formą?
Sutinku, kad tai pesimistinis požiūris, tačiau kaip žmonės nepriklausomoje valstybėje, kuri yra gana svarus tarptautinis veikėjas (narystė ES, NATO, ESBO, PPO, ect.), gali elgtis taip neatsakingai, nesiekti savo valstybės valdymo gerinimo, vienu pagrindinių savo politinių įrankių – teise balsuoti.
Sociologijoje toks reiškinys yra vadinamas pasyviu dalyvavimu visuomenėje, kada jos atskiri, pasyvūs nariai laukia, kol didžioji grupės dalis imsis darbo, o jie pasinaudos aktyviųjų laimėjimais. Tačiau mūsų atveju nepakanka vien aktyviųjų piliečių, kurių yra mažiau nei pasyviųjų.
Kitas svarbus pastebėjimas iškilo situacijoje, kada nepatenkintas vieno draugo atsakymu „nėra už ką balsuoti“, paprašiau paaiškinti, koks politikas patrauktų jo dėmesį. Ir, žinoma, atsakymas manęs nenustebino – „nežinau“.
Iš to galima daryti prielaidą, kad ir kokie politikai mus atstovaus, didžioji dalis lietuvių vis tiek neis balsuoti, kadangi jie nėra politiškai sąmoningi, kad suprastų savo pilietines pareigas, dar blogiau daugeliui iš jų gėda eiti balsuoti, išsakyti savo nuomonę.
Kaip parodė „exit poll‘o“ rezultatai, net 50 proc. mūsų šalies piliečių bijo paviešinti savo pasirinkimą. Tokiu atveju net ir sąžiningiausių, ir darbščiausių (šiuo atveju nereali sąlyga - 100% sakančiųjų tiesą) politikų partija nepastūmėtų pasyviųjų piliečių balsuoti.
Dar blogiau juos eiti balsuoti gali paskatinti tik tokia „komikų partija“ kaip TPP (Tautos Prisikėlimo Partija). Apolitiškumas ir trumparegiškumas paskatina žmonės manyti, kad valstybės valdymas gali būti, kaip humoro laida ar projektas, jiems kyla asociacijos su „linksmu valdymu“, tačiau mažai kas galvoja apie tolimesnes implikacijas, tuo labiau, kad pačių „komikų“ tikslai tikrai nėra tautos linksminimas.
Skaudžiausia, kai taip elgiasi (neina balsuoti ar balsuoja už bet ką, kad tik būtų kuo kvailiau) akademinis jaunimas, jauni asmenys nepatyrę sovietinio režimo sunkumų, kurie turėtų būti aktyvūs pilietinės visuomenės elementai.
Iš to iškyla senos Lietuvos problemos kaip: neveikli, oportunizmo persmelkta valdžia, švietimo reformos, socialinė atskirtis, žemas žmonių dalyvavimas NVO (nevyriausybinės org.) veikloje, ir kt. Ir kas gali pasiūlyti planą, kaip išeiti iš šio užburto rato?
Niekas, išskyrus mus pačius, kurie galime ir turime reikšti savo nuomonę, domėtis politika ir plėsti savo politines žinias, suteikti savo mandatą tik mūsų naudai dirbantiems politikams. Tik tokiu būdu galima paskatinti tobulėti Lietuvos demokratinę sistemą, valstybės valdymą.
Šis procesas reikalauja ne vienų ir ne dviejų visuotinių rinkimų, o tai turi būti nenutrūkstamas veiksmas. Mano manymu, sakymas, kad „esu nusivylęs politikais ir dėlto neisiu balsuoti“ yra labai ne laiku ir beprasmis, juk mes dar tik artėjame prie trečio nepriklausomybės dešimtmečio, tiesą sakant, dar neturėjome tokios valdžios, iš kurios galėjome tikėtis savo lūkesčių išpildymo. Kaip galima sakyti, kad mane nuvylė kažkas, ko praktiškai nebuvo.
Visuomenė turi išlaikyti savo politinį kursą, kuris nuo nepriklausomybės buvo laisvė. Ir tai nereiškia vien išsivadavimo iš okupacinių grandinių, tai reiškia, kad turime pastoviai kovoti už savo visapusišką laisvę, o ši kova nėra tik vienkartinis veiksmas. Visuomenė turi išsilaisvinti iš nesaugumo jausmo, kuris, kaip pažymi L. Donskis, „yra žinojimas, kad tu esi, bet niekas tavęs nemato, negirdi ir nesidomi tavimi. Už retas akimirkas, kada politiniai artistai prieš rinkimus pamato ir išgirsta tą, kurį iki ir po rinkimų atsisakoma traktuoti kaip bendrapilietį, pasirodo, galima sumokėti naujomis viltimis ir balsavimu už tuos, kurie ir vėl apvils. Iliuzinį saugumą sukelia tie, kurie kalba tavo kalba, ir žino tavo nerimo bei baimės priežastis. Kalba ir žino, bet nieko nedarys, kad kas nors keistųsi“.
Nedarys, nes paprastų žmonių nesaugumas, netikrumas ir neužtikrintumas yra šitų politinių artistų ir jiems oponuojančių politinių technokratų tvirčiausia valiuta, kadangi pilietinė iniciatyva yra beveik užgesusi, o piliečiai – tik vienas iš procedūrinio aparato sraigtelių, kuris naudojamas tik tam tikrais laiko tarpais (rinkimuose). Jie (piliečiai) rinksis tą politinę jėgą, kuri įvardins įspūdingesnes ir realistiškiau skambančias grėsmes arba liks pasyvūs.
Pokytis šiame politiniame scenarijuje galimas tik tuo atveju jei tie 52% prisijungs prie kitų beveik 48% ir vietoj klausimo, kodėl aš nebalsavau, paklaus savęs ir turės tvirtą atsakymą į klausimą, kodėl aš balsavau.
Tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė! Pasidalinkite savo mintimis, kodėl verta eiti balsuoti arba kodėl nebalsavote per ankstesnius rinkimus į Seimą, ir už geriausius argumentus laimėkite fotoalbumą "Neregėta Lietuva".