Įprasmina tvarką ir pastovumą
Architektas K. Lupeikis, pasirinkęs minimalias išraiškos priemones, sukūrė vieną iš moderniausių įstaigos pastatų. Projekte atsisakė pastatams įprastų geometrinių formų ir pasirinko tarsi baigtinę kubo formą, siekdamas architektūrinio aiškumo ir paprastumo. Virš skaidraus įstiklinto cokolinio aukšto iškilęs masyvus juodas kubas išraiškingai pabrėžia stabilų, tvirtą, lyg uola nepajudinamą teisėsaugos institucijos įvaizdį.
„Kubas savyje turi tobulumo kodą, ir ši forma tokiai institucijai yra labiausiai tinkama. Jis įprasmina tvarką, pastovumą ir griežtumą“, – pastato idėją pristatė architektas.
Griežto kubo tūrio kompoziciją papildo pasvirusių langų ritmika. Pasvirę 53 laipsnių kampu, jie atrodo neįprastai.
„Pasvirę langai statiškai pastato formai suteikia dinamikos elementų, ir bendroje kompozicijoje atsiranda vizualus judėjimas. Jie simbolizuoja veržlų ir dinamišką prokuratūros institucijos charakterį ir jos veiklos pobūdį“, – teigė K. Lupeikis.
Pastato išorės apdailai panaudotas juodas poliruotas granitas papildo bendrą pastato koncepciją. Jis objektą apgaubia tarsi juoda mantija teisėją. Kartu ši natūrali ir tauri medžiaga statiniui suteikia būtiną prestižo lygį.
Jungia bendros erdvės
Administracinis prokuratūrų pastatas yra dvylikos aukštų, trys iš jų įrengti po žeme.
Architektūrinis sprendimas pastatyti tris požeminius aukštus Vilniaus mieste buvo įgyvendintas pirmą kartą. Požeminėje „karalystėje“ bus įrengtos techninės, archyvų patalpos, erdvios automobilių stovėjimo aikštelės. Jose turėtų tilpti apie 250 automobilių.
Į pastatą patenkama per cokoliniame aukšte esantį įėjimą. Visas cokolinis aukštas įstiklintas, užlietas šviesos. Jame bus įrengtos priėmimo patalpos, personalo kabinetai, patalpa žiniasklaidos atstovams ir kavinė.
„Kompaktiško tūrio sąlygota planinė struktūra – paprasta. Universalumo, racionalaus funkcinių poreikių tenkinimo siekiama formuojant lanksčią struktūrą, kurią, reikalui esant, galima transformuoti“, – kalbėjo architektas.
Nuo cokolinio pastato aukšto atsiveria tuščia vidinė erdvė – atriumas. Jis suformuoja savitą pastato vidinį kiemą ir kyla aukštyn iki pastato viršuje įrengtų stoglangių. Visi pastato aukštai susiję su šia šviesos pilna erdve. Kartu juos jungia bendros erdvės, poilsio patalpos, liftų holai.
„Kabančios“ salės
Originalus architekto sprendimas suprojektuoti dvi „kabančias” konferencijų bei posėdžių sales. Suprantama, salės pakibusios sąlyginai. Jos iš dalies patenka į atriumą, sudarydamos įspūdį, kad yra vizualiai pakibusios ore. Pirmoji „kabanti“ didžioji 150 vietų salė yra pirmame pastato aukšte, Kolegijos salė „pakibo“ tarp aštuntojo ir devintojo aukštų. Devintajame aukšte bus įrengtas prokuratūros personalo mokymo centras su dar viena tik jau stacionaria mokymo sale.
Architektas K. Lupeikis sakė, kad įrengti visiškai kabančias sales kol kas yra neįmanoma. To dar neleidžia mūsų techninis lygis.
Generalinės prokuratūros kanclerė Gertruda Tumelienė, atsakinga už prokuratūros pastatų statybų įgyvendinimą, džiaugėsi, kad prokuratūrų pastatas papuoš Vilniaus miestą. Ji neslėpė susižavėjimo ir „kabančiomis“ salėmis. „Žvelgiant iš apačios į viršų jos atrodo įspūdingai“, – kalbėjo prokuratūro kanclerė.
Naujo administracinio pastato kabinetuose, įrengtuose nuo pirmojo iki ketvirtojo aukštų, įsikurs Vilniaus apygardos prokuratūra, o nuo ketvirtojo iki devintojo – Generalinė prokuratūra. Iš viso bus įrengti 292 kabinetai, kuriuose dirbs daugiau nei 375 žmonės.
Dirbo net rūsiuose
Įkurtuvių nuotaika gyvenantys Generalinės ir Vilniaus apygardos prokuratūrų darbuotojai netrukus pradės kraustymąsi į erdvias patalpas.
G. Tumelienės teigimu, dviems prokuratūroms persikėlus į vieną bendrą pastatą, bus galima efektyviau organizuoti prokurorų ir kitų tarnautojų darbą – bylų perdavimą, keitimąsi informacija.
Ji pažymėjo, kad naujo pastato statybos buvo neišvengiamos. „Darbuotojai sėdėjo susispaudę, senosiose patalpose prokurorai negalėjo tinkamai vykdyti procesinių funkcijų. Antai per apklausas kabineto kolega būdavo priverstas mesti darbą ir išeiti. Be to, įstatymų leidėjui suteikus Generalinei prokuratūrai papildomų funkcijų, priimta daugiau darbuotojų, reikėjo papildomų kabinetų. Dėl patalpų trūkumo Vilniaus miesto prokuratūroje darbuotojai yra priversti dirbti net rūsiuose. Apskritai Vilniaus mieste turimos prokuratūros patalpos itin ankštos, slogios, šaltos“, – neįtikėtiną situaciją apibūdino G. Tumelienė.
Sovietmečio statybos prokuratūros pastatų eksploatacija labai brangi ir neekonomiška. Pastatai yra senų ir susidėvėjusių konstrukcijų, dėl to patiriami dideli elektros ir šilumos energijos nuostoliai.
Ambicingi planai
Išeitys buvo dvi: senus prokuratūros pastatus renovuoti arba pradėti naujo pastato statybas. Pastarasis variantas buvo pradėtas nagrinėti 1999 metais. Tačiau tik po penkerių metų imtasi ambicingų planų įgyvendinimo.
Prokuratūros užsakymu 2004 metais Lietuvos architektų sąjunga paskelbė architektūros darbų konkursą. Jame iš trijų pateiktųjų geriausiu buvo pripažintas architekto K. Lupeikio darbas. Visi su naujomis statybomis susiję darbai pradėti ir baigti derinti 2006 metais. Tais pačiais metais Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą Rinktinės gatvėje esančiame 44 arų sklype pradėti naujo administracinio prokuratūrų pastato statybą.
Tų pačių metų lapkričio mėnesio pradžioje Generalinė prokuratūra pasirašė sutartį su rangovų konkursą laimėjusia statybine bendrove „Vėtrūna“. Šioji tapo atsakinga už projekto įgyvendinimą ir įsipareigojo per dvejus metus pastatyti originalios architektūros „juodajį kubą“.
G. Tumelienės skaičiavimu, pardavus miesto centre turimas patalpas, gautos lėšos padengtų dalį naujo pastato statybos kaštų. Žiūrint į biurų nuomos kainas, jeigu prokuratūra nuomotųsi patalpas ir mokėtų po 60 litų už kiekvieną kv. metrą, kas mėnesį valstybei prokurorų įkurdinimas kainuotų per 0,5 mln. litų. Manoma, kad naujojo pastato statyba turėtų atsipirkti per 10-12 metų.
Sunkumų neišvengė
Projekto inžinierius Tomas Jakimavičius teigė, kad nors statybos vyko sklandžiai, sunkumų neišvengta. Inžinierius pasakojo, kad pirma rimta problema statybų aikštelėje, kainavusia nemažai laiko įgyvendinant projektą, tapo požeminis vanduo. Pradėję kasti giliau, jau keturioliktame metre po žeme statybininkai susidūrė su spūdiniu vandeniu. Reikėjo nuspręsti, kaip apsaugoti pastato pamatus nuo vandens, nes jis plūdo tarsi iš požeminės upės.
„Statybų metu nuolatos reikėjo pompuoti vandenį, įrenginėti specialius pamatus, betoninę jėgos plokštę, kad vanduo būtų sulaikytas“, – teigė T. Jakimavičius. Problema buvo išspręsta padarius specialius šulinius. Iš vandens gyslos vanduo siurbliais nuolatos yra pompuojamas į specialiai įrengtus šulinius, o iš jų jis patenka tiesiai į miesto lietaus kanalizaciją.
Dar vienas rimtas iššūkis „Vėtrūnai“ buvo pastato langai ir fasadas. Čia prireikė itin aukštos darbo kokybės ir tikslumo. „Pasvirusių langų technologija mūsų šalyje yra pritaikyta pirmąjį kartą. Juos montuojant reikėjo didelio kruopštumo, nes nuo šio darbo kokybės priklausė teisingas fasado granito plokščių sumontavimas“, – kalbėjo projekto inžinierius. Granito plokštės ir langai tikslių matmenų, todėl langų konstrukcijų ašis reikėjo nustatyti ypač tiksliai.
Įrengti „kabančias“ sales, pasak T. Jakimavičiaus, sudėtinga nebuvo. „Pirmojo aukšto salė atsiremia į kolonas ir kabo tik iš dalies. Antroji – ties aštuntu aukštu „pakabinta“ ant metalinių konstrukcijų“, – pasakojo inžinierius.
Gyventojams mažai kas įtiko
G. Tumelienė pritarė, kad projektą įgyvendinti nebuvo labai paprasta. „Grožis ir galimybės yra du skirtingi dalykai. Projektas ir jo įgyvendinimas ne visada yra lengvas, reikalauja daug sudėtingų inžinerinių sprendimų. Statybų metu kai kurie sprendimai buvo keičiami ir tobulinami“, – kalbėjo prokuratūros kanclerė.
Buvusios konteinerinės degalinės vietoje iškilęs pastatas taps gera pradžia sutvarkant šią miesto dalį, kuri ilgus metus buvo apleista. Didelių diskusijų objektu ši vietovė buvo tapusi dar sovietmečiu. Nuo to laiko daugelis projektų, kuriuos buvo numatyta ten įgyvendinti, gyventojų svarstymuose būdavo atmetami. Todėl ilgus metus ši miesto dalis buvo nesutvarkyta.
G. Tumelienė prisiminė, kad pradžioje ir šio projekto įgyvendinimui priešintasi. Tačiau, pavykus rasti bendrą kalbą su gyventojais, statybos prasidėjo be kliūčių. „Įgyvendinant projektą buvo pasirūpinta ir vietos gyventojų poreikiais – praplatinta Rinktinės gatvė, sutvarkyti šaligatviai ir kitas gerbūvis“, – teigė G. Tumelienė.
Administracinio prokuratūrų pastato sklype numatoma išsaugoti žaliąją zoną. Anksčiau augę medžiai persodinti į kitą vietą, o aplink pastatą bus pasodinti nauji.
Netyli ir skeptikai
„Juodasis kubas“ spėjo išgarsėti ir už šalies ribų. Apie jį kalba danai, švedai, lenkai, kaimynai latviai ir estai. Vokiečiai, susižavėję šiuo projektu, kuria pastato naktinį apšvietimą, atskleisiantį poliruoto granito spalvotus sapnus.
K. Lupeikio projektas negali likti nepastebėtas. Jis kelis kartus nominuotas „Metų objekto“ konkurse, 2007-aisiais tarptautinė architektų komisija dėl projekto išskirtinumo jį paskelbė geriausiu.
Pasigirsta ir skeptiškų nuomonių, jog toks pastatas šioje vietoje nėra tinkamas ir nedera prie aplinkos.
„Šio projekto įgyvendinimas iš esmės pakeitė vietos veidą. Žaviuosi taupia ir paprasta architektūros kalba. Tačiau pasakyti taupiai, vartojant minimalią architektūrinę kalbą, yra viena. Pasigendu draugiškumo, neabejingo santykio su aplinka“, – savo nuomonę dėstė architektas Rolandas Palekas.
Jis mano, kad „juodasis kubas“ tarsi išreiškia norą ignoruoti savo aplinką. Architektas R. Palekas šiuo atveju tai laiko trūkumu. Jis pažymėjo, kad kubas yra labai įsimintinas, lakoniškas ir pastebimas, todėl abejingų šiam projektui tikrai neliks. Tačiau vieni pastatu džiaugsis, kiti bus nusiteikę priešiškai.
„Manau, kad architektui K. Lupeikiui pavyko išprovokuoti nevienareikšmį jo kūrinio vertinimą. Gerbiu jį už tai, kad turi tvirtą požiūrį į architektūrą ir jos santykį su aplinka, kad nebijo apie tai garsiai pareikšti, – savo mintis dėstė R. Palekas.
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas mano, kad K. Lupeikio projektas nesusilies su miestu ir „užduos“ teritorijai naują tonaciją. Jis taip pat nuogąstavo, kad monumentalios kubo formos pastatas, kuris šiuo metu tarsi ir baigia formuoti visą kvartalą, gali visai kitaip atrodyti, kai šalia esančiame sklype išdygs naujas Muitinės departamento pastatas. „Jei prieš prokuratūrų pastatą atsistos dar kažkas, šis taps apstatytas iš visų pusių, kuo jis tada kvėpuos?“, – būgštavo G. Blažiūnas.
Tuo tarpu architektas Gintaras Čaikauskas pažymėjo, kad tai vietai „užduotas tonas“ prašosi užbaigiamas. „Kubas yra savarankiška forma, bus nelengva kažką prie jos pritaikyti. Ji iškelia kompozicinių problemų, reikalauja itin aukšto meistriškumo, o kartais šalia savęs nenori priimti nieko“, – kalbėjo architektas.
„Kontekstas buvo neįpareigojantis. Greta stovintys sovietinės statybos daugiabučiai neturi jokios vertės ir neformavo aplinkos, kad prie jų būtų reikėję derintis ar jų paisyti“, – savus argumentus pateikė architektas K. Lupeikis. Jis pažymėjo, kad pasaulinėje architektūros praktikoje dažniausiai siekiama kokybiško rezultato, o ne pataikaujama aplinkai.
„Jei tas rezultatas yra geras, dažniausiai aplinka nėra sugadinama, ji net kokybiškai pagerinama“, – savo požiūrį dėstė architektas.
