Švenčionių rajono vyriausiojo architekto Petro Savukyno, Labanoro seniūno pavaduotojos Birutės Grigeliavičienės, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vedėjo Žilvino Lefiko, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo Romualdo Zenkevičiaus ir buvusio Labanoro regioninio parko direkcijos direktoriaus Vaidoto Laurinavičiaus baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas savo verdiktą turėtų paskelbti liepos pabaigoje.
Vilniaus apygardos teisme švenčioniškių byla nagrinėjama jau antrą kartą – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra panaikinęs trijų teisėjų kolegijos nutartį, kuria buvo paliktas galioti išteisinamasis Visagino miesto apylinkės teismo teisėjo Giedriaus Avino nuosprendis. Tačiau prokurorai atkaklūs – jie įsitikinę, kad valdininkai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei suklastojo oficialų dokumentą, todėl privalo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.
Sklypą ant ežero kranto pirko iš seniūno
Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Barkauskas teisme pareiškė, kad valstybės tarnautojai konstatavę, jog klaipėdiečiui Aurelijui Gelgutui ir jo žmonai Editai priklausančiame sklype rasti pastatų pamatai, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė didelės žalos valstybei.
Prokuroras siekia, kad teismų išteisinti švenčioniškiai trejiems metams netektų teisės dirbti valstybės tarnyboje bei būtų nubausti 50 MGL (6,5 tūkst. Lt) baudomis.
A. Gelgutas yra garsus Klaipėdos verslininkas, bendrovės „Interalit“ direktorius ir kartu su buvusiu Seimo nariu Antanu Bosu įmonės bendrasavininkis. Labanoro regioniniame parke, Juodapurvio kaime sodybą turi ir A. Bosas, ji yra prie pat A. Gelgutui ir jo sutuoktinei priklausančio sklypo.
Šią žemę vaizdingoje vietovėje, prie Peršokšnų ežero uostamiesčio verslininkai įsigijo iš Labanoro seniūno Vinco Jusio. Jis pareiškė, kad iš senelių girdėjęs, kad jiems priklausančiame sklype anksčiau, maždaug prieš 250-300 metų statytas namelis.
„Jam statant net pjūklas nebuvo panaudotas – viskas sukirsta kirviu“, - teisme V. Jusys pareiškė, kad dabar tų pastatų nematyti, nes „karo metu per kaimą buvo praėjęs frontas“.
Dokumentą pasirašė seniūno pavaduotoja
Švenčionių rajono savivaldybėje buvo sudaryta komisija, kuri nustato išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Į šią komisiją įeina ir Labanoro seniūnas, tačiau tądien, kai komisijos nariai suplanavo važiuoti į Juodapurvio kaimą, V. Jusys buvo išvykęs, todėl į jo seneliams priklausiusią sodybą turėjo nuvykti pavaduotoja B. Grigeliavičienė.
Moteris teisinosi, kad tądien seniūnijoje buvo viena, todėl kartu su komisijos nariais negalėjo kartu važiuoti, tačiau po darbo su sklypo savininkų advokatu nuvažiavo į Juodapurvio kaimą ir įsitikino, kad jame yra akmenų, kurie esą yra išlikę kaip pastato pamatai.
Be to, moteris teigė girdėjusi iš „Labanoro bobučių“, jog čia būta sodybų, apie tai jai ne kartą buvo pasakojęs ir seniūnas.
Rado šešis akmenis, kurie nebuvo panašūs į pamatus
Tuo tarpu į komisijos sudėtį įeinantis Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojas Žydrius Mukulys prisiminė, kad į vaizdingoje vietovėje esantį kaimą jis vykęs kartu su komisijos nariais P. Savukynu, Ž. Lefiku bei sklypo savininkų advokatu. Jis tikino, kad sklype pamatęs tik duobę, kurioje buvo deginamos atliekos.
„Ten radome šešis švariai nuplautus akmenis, kurie tikrai nebuvo panašūs į pamatus, - Vilniaus apygardos teisme kalbėjo Ž. Mukulys. – Natūraliai retai būna, kad akmenys susideda stačiakampio forma, šešių akmenų pamatams neužtenka, turi būti ir kitos sutvirtinančios medžiagos. Manau, kad tie akmenys buvo pamatams imituoti“.
Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojas prisiminė, kad apžiūrėjus sklypą ir įsėdus į automobilį, Švenčionių vyriausiasis architektas, komisijos pirmininkas P. Savukynas pirmasis atvirai pareiškė, jog sklype niekada nebuvo sodybos (tiesa, P. Savukynais tai kategoriškai neigia – jis tvirtina buvęs įsitikinęs, jog rasti akmenys buvo pamatai).
Be to, tokius duomenis Ž. Mukulys galėjo pagrįsti dar 1952-aisiais darytu kariniu žemėlapiu – jame taip pat nėra nurodyta, kad Juodapurvio kaime būtų buvusi sodyba.
Pamatus pamatė net tie, kurie sodyboje nebuvo
Pasak Ž. Mukulio, nors sodybos požymių kaime komisija nerado, tačiau netrukus buvo surašytas aktas, kuriame nurodyti visiškai priešingi duomenys.
Ž. Mukulys teigia po šiuo dokumentu nepasirašęs, nes jam nepritaręs, tačiau parašus buvo padėję visi komisijos nariai, net ir tie, kurie komisijos išvažiuojamajame posėdyje nedalyvavo. Tarp jų – ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas V. Laurinavičius.
Netrukus į parko direkciją atkeliavo prašymas dėl projektavimo sąlygų išdavimo – jį turint galima pradėti statybas.
„Klausiau direktoriaus, kaip čia taip galėjo atsitikti, tačiau buvo tik tyla“, - teisme atvirai dėstė Ž. Mukulys.
Vis dėlto, pasak liudytojo, V. Laurinavičius atsisakė išduoti leidimą dėl projektavimo sąlygų - rašte teigiama, kad A. Gelgotas „nepateikė jokių duomenų apie jo sklype buvusią sodybą“. Tai, pasak prokuroro M. Barkausko, dar kartą patvirtina faktą, kad komisijos pasirašytas aktas neatitinka tikrovės.
Archeologas: ten žmogaus pėdsakų neužfiksuota nuo pat jo atsiradimo Lietuvoje
Ši istorija būtų pasibaigusi, jeigu ja nebūtų susidomėjusi Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Vilniaus apygardos prokuratūra. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, pareigūnai į pagalbą buvo pasitelkė archeologus.
Viešą konkursą kasinėjimo darbams Juodapurvio kaime laimėjęs viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologas Olegas Fediajevas konstatavo, kad A. Gelguto sklype nerasta archeologiškai vertingų radinių, be to, nebuvo užfiksuotas archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis.
„Jokių pastatų tirtuose plotuose neužfiksuota, ten žmogaus pėdsakų neužfiksuota nuo pat jo atsiradimo Lietuvoje, - tvirtai Vilniaus apygardos teisme aiškino O. Fediajevas. – Tai buvo mišku apaugęs sklypas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Vieninteliai gyvenimo pėdsakai rasti duobėje, kurioje buvo deginamos šiukšlės“.
Visagino teisėjas išaiškino, kad komisijos aktas – ne dokumentas
Visagino miesto apylinkės teismas P. Savukyną, B. Grigeliavičienę, Ž. Lefiką, R. Zenkevičių ir V. Laurinavičių išteisino, nes, teisėjo G. Avino nuomone, jie „nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Išteisinus kaltinamuosius, teismas atsisakė iš jų priteisti STT patirtą žalą – daugiau kaip 14 tūkst. Lt, kuriuos reikėjo sumokėti tyrimus atlikusiam archeologui.
Visagino teisėjas nuosprendyje pabrėžė, kad „kiekvienas asmuo turi subjektyvią nuomonę, kurią laisvas reikšti, o kadangi nėra komisijos veiklos nuostatų, įstatymų reglamentuotų sąvokų, nenaudojus techninių ar specialių priemonių, kiekvienas komisijos narys apžiūrėjęs vietoje ar susipažinęs su dokumentais galėjo nuspręsti, kad akmenys sklype ir duobė galėjo būti buvusios sodybos liekanos“.
Be to, teismas pažymėjo, kad komisijos išvados „iš esmės nesukuria teisinių padarinių ir negali būti ką nors, tuo labiau valstybines institucijas įpareigojančios, kadangi juridinę reikšmę turinčius faktus nustatinėja tik teismas“.
„Dėl to darytina išvada, kad bet kokios komisijos aktas yra tik rekomendacinis, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima“, - aiškinama išteisinamajame nuosprendyje.
Tiesa, tame pačiame nuosprendyje teisėjas, pasak prokurorų, pats sau prieštaravo konstatuodamas, kad „...kaltinamieji nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad įrašė į dokumentą tikrovės neatitinkančius duomenis, nesiekė įrašyti klaidingą informaciją į aktą, t.y. neturėjo tyčios suklastoti oficialų dokumentą“.
Aukščiausiasis Teismas: dokumento turinys turi didelę reikšmę
Vilniaus apygardos prokuratūra teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, tačiau teisėjų kolegija skundą atmetė. Kasacine tvarka prokurorų skundą išnagrinėjęs LAT konstatavo, kad šie teismai neteisingai atskleidė dokumento sampratą ir jo sąvoką.
„Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę, - rašoma LAT nutartyje. - Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos“.
Pasak LAT, komisijos akto surašymas yra savarankiška procedūra, turinti teisinę reikšmę, be to, atsižvelgiant į tai, jog komisijos veiklos pagrindas yra Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų įgyvendinimas, o komisijos akto išvada yra pagrindas pradėti naujas procedūras, susijusias su leidimų statybai ir projektavimo sąlygų gavimu, todėl komisijos aktas atitinka dokumento požymius“.
LAT bylą dar kartą grąžino nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, nurodydamas nustatyti, ar komisijos aktą pasirašę asmenys suprato, kad akte užfiksuoja tikrovės neatitinkantys duomenys ir tokių padarinių jie siekė.
Pamatus atvyko įvertinti ir B. Bradauskas
Buvusio parlamentaro A. Boso verslo bendražygio sklypu buvo susidomėjęs ir tuometinis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas. Jį Juodapurvio kaime užtiko LNK televizijos laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistai.
„Gal įtariate, kad dariau Rūtai Baškytei (Saugomų teritorijų tarnybos vadovė – aut.past.) spaudimą? Nuvažiavau, pamačiau tuos akmenis, ir tuo viskas baigėsi“, - tada teisinosi B. Bradauskas.