Nors JDC planuojamo kurti laisvalaikio ir pramogų centro idėją miesto Savivaldybė pristatė net Kanuose vykusioje tarptautinėje nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje, kultūros paveldo specialistai verslininkų planus laiko utopija ir nemano, kad tokio dydžio objektą miesto centre statyti jiems pavyks gauti leidimą. Tačiau JGC vadovai pasiryžę eiti į kompromisą su paveldosaugininkais, tik niekaip nesupranta, ką bendro su jais turi vilkinamas jiems skirtos sklypo dalies dydžio nustatymas.
Konservų fabriko savininkams neaiškus ir kitas dalykas – kuo remiantis jiems buvo apskaičiuotas 12 tūkstančių litų žemės nuomos mokestis už šiuos metus, jei iki šiol nėra nustatyta jiems priskiriama teritorija?
Nors sklypo atidalijimo reikalai stringa, miesto Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, vadovaujama Tarybos nario Vytauto Stepono Buterlevičiaus, pagal gyventojų skundus spaudžia JDC prižiūrėti buvusį konservų fabriką taip, kad jis nekeltų pavojaus panevėžiečiams.
Bendrovės direktorius Saulius Rimkevičius tikina: kol žemės sklypas nepadalytas, jokių rimtesnių pertvarkymų imtis nėra galimybės, nes kultūros paveldo specialistai leidžia pastatą tik aptverti, bet ne pradėti jame statybos darbus. Taigi, anot jo, susidaro užburtas ratas: Savivaldybė spaudžia, žemės reikalų tvarkytojai delsia – miesto žemėtvarkininkai liepia kreiptis į apskrities valdžią, toji siunčia pas paveldosaugininkus, šie – vėl į Savivaldybę išsiimti projektavimo sąlygų, o iš banko pasiskolinti ir vis dar nepradėti naudoti pinigai neša nuostolį.
Jei būtų pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis, JDC žemės nuomos mokesčio dydis būtų kone tris kartus mažesnis. Ir dėl sąlygų statyboms būtų galima pradėti derėtis.
Iš dešimties įregistravo keturias
S.Rimkevičius sako susidaręs įspūdį, jog Panevėžio valdininkai visiškai nesuinteresuoti, kad irstantis pastatas pavirstų miestelėnų lankomu ir praeiviams nepavojingu objektu.
„Kai iš bendrovės „Bennet distributors“ pirkome tą konservų fabriką, rašte notarų biurui miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Gintautas Bagočiūnas užtikrino, kad mums bus suteikta galimybė pirkti arba nuomoti atitinkamai naudojamą valstybinės žemės sklypo dalį įstatymų nustatyta tvarka. Vėliau paaiškėjo, kad į dalį žemės pretenduoja fabriko pastatų dalį įsigiję švaros centras „Joglė“ ir bendrovė „Krantolis“. Bandėme su jais ieškoti kompromiso, bet neradome – jiems reikia daugiau žemės nei atitinkamai jie yra užėmę pastatų. Tada ir paprašėme, jog specialistai padalytų žemę taip, kiek jos priklauso pagal užstatytas teritorijas“, – dėsto JDC direktorius.
Pradėjus domėtis, kas kaltas, kad monstru tapusio konservų fabriko atgaivinimas stringa, apskrities viršininkė Gema Umbrasienė patikino: minėto sklypo istorija yra viena iš tų, kurios pasižymi keistomis klaidomis.
Visų pirma, kaip teigia G.Umbrasienė, miesto architektams bei žemėtvarkininkams rengiant to sklypo detalųjį planą, jis nebuvo suderintas su kultūros vertybių apsaugos institucija.
Kita klaida atsirado minėtą žemės sklypą įregistruojant Registrų centre. Tuomečio apskrities viršininko Tomo Joso 1999 metais pasirašytame dokumente buvo įvardyta dešimt specialių sklypo naudojimo sąlygų, tačiau Registrų centras kažkodėl įregistravo tik keturias iš jų, išmesdamas ir tą punktą, kuriame buvo įvardyta, kad sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija ir apsaugos zona.
Klaidos – esminės
Apskrities viršininkė informavo, kad dabartiniam sklypo naudotojui – JDC – paprašius padalyti saugomą paveldo teritoriją į atskirus sklypus, buvo aišku, kad to padaryti nebus įmanoma – minėta teritorija yra nedaloma, joje bendraturčiams galima tik nustatyti sklypo dalių dydžius nuomos mokesčiui mokėti. Kai to imta siekti, tada ir „išlindo“ padarytos klaidos, užvilkinusios visą reikalą. JDC, įsigydamas prekę, anot G.Umbrasienės, pasirašė specialų aktą, iš kurio turėjo suprasti, kad sklypo dalyti negalės.
Apskrities vadovė sakė jau kreipusis į Registrų centro Panevėžio filialą prašydama, kad šis ištaisytų klaidas ir mano, kad gana greitai (galbūt net po dviejų savaičių) minėto žemės sklypo reikale bus padaryta viskas, kad akivaizdi kultūros vertybės apsauga pradės veikti, o savininkams nebeliks kliūčių rūpintis projektavimo sąlygomis ir kitomis procedūromis. „Belieka džiaugtis, kad galų gale pastato sutvarkymo reikalai pradėjo judėti, nors ir tenka pirmiausia ištaisyti klaidas. Klaidos, deja, buvo esminės“, – pabrėžė pašnekovė.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas tvirtina, kad JDC vadovų veiksmai yra absoliučiai neadekvatūs esamai situacijai, nes bendrovė, neturėdama nei projektavimo sąlygų, nei leidimo statyboms, nei prielaidų tokiam projektui, kokį skelbia internete, siekia jį įgyvendinti ir netgi kviečia iš anksto nuomotis patalpas.
Kalti patys
Jei JDC, pasak A.Umbraso, būtų nedelsęs, bet laiku pradėjęs tvarkyti visus reikalingus dokumentus (pastatu tik praėjus metams po įsigijimo susirūpinta), jis problemų būtų turėjęs mažiau. Specialistas pabrėžė, kad bendrovė, perimdama turtą iš ankstesnio pastato savininko – firmos „Bennet distributors“, nesugebėjo net valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties perdaryti savo vardu.
„Naujieji savininkai atlieka įvairius veiksmus, turi išlaidų, bet dėl to kalti tik patys. Atlikti pastato konservavimo darbus jie galėtų nors ir šiandien – tam leidimas yra, tačiau statyboms vykdyti reikalingas realus projektas. Tas, kuris reklamuojamas, yra utopija, nes žemės užstatymo plotas, numatytas jų vizijoje, gerokai viršija dabar užimamą plotą. Tokį projektą nebent šalia „Babilono“ būtų įmanoma perkelti. Projektuoti tai, kas planuojama, niekas Savivaldybėje neleis“, – patikino A.Umbrasas.
Deja, miesto Savivaldybės Investicijų skyriaus vedėja Diana Žižiūnienė nepritaria A.Umbrasui. Jos manymu, JDC projektas nėra beviltiškas. Jis tikrai patrauklus ir – ne utopinis. Pasak valdininkės, gyvenimas vietoje nestovi ir galbūt dar atsiras investuotojų.
Tikrino ir dar tikrins
V.S.Buterlevičiaus pozicija visiškai kitokia. Politikas nenusiteikęs palaikyti ar užjausti verslininkų. Jo teigimu, JDC pirko ne katę maiše – turėjo žinoti, kad įsigyja architektūrinį ir pramoninį paveldą. Tad dabar tik naujų savininkų bėda užtikrinti, kad jų nupirktas „kūrinys“ būtų tvarkingas ir pro jį būtų saugu vaikščioti panevėžiečiams.
„Kaip sakoma, blogam šokėjui viskas trukdo. JDC vadovai tik gražiai šneka, bet nieko nedaro. Savivaldybės komisija, kuriai pirmininkauju, tikrino, kaip JDC tvarkosi, gavusi nurodymą pagal gyventojų skundus. Matėme, kad piliastruose byra plytos, todėl liepėme susitvarkyti. Du kartus tikrinome, ar pastatas saugus, grįžęs iš kelionės tai padarysiu dar kartą“, – pažadėjo iš Baltarusijos su žurnaliste bendravęs politikas.
Švaros centro „Joglė“ direktorė Jolita Klivickienė ir bendrovės „Krantolis“, kuriai priklauso kavinė, įsikūrusi Kranto g. 12, direktorius Egidijus Stundža nustebo išgirdę, kad JDC vadovas tvirtina, kad jiems reikia daugiau žemės nei priklausytų. Abu verslininkai tikina tikrai nereikalaujantys jos daugiau nei priklauso pagal užimamą pastatais plotą.
Atvirkščiai, ir J.Klivickienė, ir E.Stundža teigė patys kenčiantys dėl to, kad JDC, valstybinės žemės nuomos atsisakius kompanijai „Bennet distributors“ , jos neperėmė. Pašnekovai sakė esą suinteresuoti, kad reikalingi žemės sklypo dokumentai būtų kuo greičiau sutvarkyti, nes dabar iš jų, kaip ir iš JDC, reikalaujama mokėti daug didesnį valstybinės žemės naudojimo mokestį nei naudojama žemė verta.
