Juk JK išstojimas iš ES – ne tik britų reikalas, kuris neišvengiamai poveikio turės viso europietiškojo projekto kokybiškumui ir ilgaamžiškumui. 65-erių jau sulaukusią ES ištiko rimta sklerozės forma, o skirtingi nacionalistiniai, populistiniai, o kartais net ir ksenofobiški balsai ragina skaidytis. Taigi atėjo laikas, jei tik jis dar nepraėjo, nukirsti nebegyvą šaką, kad būtų išsaugotas medžio kamienas.
Pirminė Europos Sąjungos (ES) misija buvo labiau politinė nei ekonominė. ES suformuota tam, kad būtų padarytas galas nesibaigiančiam konfliktui tarp Prancūzijos ir Vokietijos.Tikslas buvo pasiektas – padėtas taškas tūkstantmetį trukusiuose vidiniuose Europos kariniuose konfliktuose. Be to, ES suteikė Rytų Europos šalims puikią galimybę atsigauti po dešimtmečius trukusios Rusijos priespaudos, po kurios sekė Sovietų Sąjungos griūtis. Kartu su politiniu projektu dešimtmečius ES kūrė bendrą ekonominę erdvę, o kulminacija tapo bendros valiutos įvedimas.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad su laiku ekonominė europietiškojo projekto dimensija nustelbė politinius ir kultūrinius aspektus, rašo „Foreign Affairs“. Neturintys ES vizijos skurdžiausi regionai ir vargingiausios ES šalys narės ėmė žvelgti į ES kaip į milžiniško dydžio bankomatą. Turtingiausieji į visa tai žvelgė kaip į neefektyvų jų sumokamų mokesčių panaudojimą. JK šios problemos pažįstamos geriau nei kuriai kitai šaliai ir šie klausimai keliami nuo Margaret Thatcher laikų. Taigi visuomenėje įsivyravo nuomonė, kad narystė ES – tai žaidimas, kurio nelaimi niekas, ypač jei trūksta pinigų.
JK pozicija ES visada buvo nepatogi. XX a. septintajame dešimtmetyje šios šalies jungimąsi prie bendrosios rinkos pakartotinai kelis kartus vetavo Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle’is, pavadinęs Londoną Vašingtono kišimuisi kelią tiesiančiu Trojos arkliu. Iš tikrųjų Ch. de Gaulle’is bijojo, kad britų narystė sumažins Paryžiaus reikšmingumą. Europa, kokią jis matė, laikėsi ant Prancūzijos ir Vokietijos ašies, kurioje dėl visų Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo skirtų apribojimų dominavo Prancūzija.
Vis dėlto Ch. de Gaulle‘ui pasitraukus iš valdžios 1973 m. JK prisidėjo prie Europos bloko, ėmė formuotis trišaliai santykiai, kuriuos galiausiai priėmė Prancūzija ir Vokietija.
Vokietija bijojo pernelyg didelių Prancūzijos ambicijų, tarp kurių – bendros NATO vadovybės kratymasis ir milžiniški pramoniniai projektai. Prancūzijai 1973 m. recesija reiškė ilgai trunkančio ekonominio nuosmukio pradžią dėl Vokietijos, kuri po 1990 m. įvykusio Rytų ir Vakarų pusių susijungimo dar ir pasiekė demografinį dominavimą. Paryžius prireikus galėjo apjungti jėgas su Londonu, kad pasipriešintų Vokietijai. Būtent tokia situacija neseniai susiklostė dėl Libijoje vykstančio karo.
Visą laiką JK partnerystė išliko marginali, tačiau kaina, kurios ji už tai pareikalavo, buvo milžiniška: išlygos dėl narystės taisyklių (JK nebuvo Šengeno ir euro zonų narė) ir finansinės nuolaidos. Londono požiūryje į ES nebuvo nė mažiausių užuominų apie federalizmą, taigi stiprios politinės sąjungos projektas virto vis didėjančia laisva rinka.
Šia situacija naudojosi ne tik JK, taigi šiuo metu susiklosčiusi situacija dėl „Brexit“ primena neseniai daug įtampos sukėlusį „Grexit“ atvejį. Nepakankamai stipriai Graikijai, į ES įstojusiai 1981 m., ES tapo finansinės pagalbos šaltiniu, o tapusi euro zonos nare ši šalis galėjo džiaugtis beveik visiškai nemokamomis paskolomis, kurias suteikė turtingesnės ES šalys narės. Graikijos atvejis – pavyzdinis ES idėjos išnaudojimas, o šios šalies išlaidumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio iki pat 2007 m. prasidėjusio ekonominio nuosmukio.
Vis dėlto net ir tada ES nusprendė duoti Graikijai dar pinigų, kad tik būtų išvengta pasitraukimo iš euro zonos precedento. Eurokratai į „Brexit“ reagavo panašiai, todėl tenkino JK ministro pirmininko Davido Camerono reikalavimus ir suteikė papildomų nuolaidų JK. Šiai šaliai vienintelei suteiktas leidimas naujai atvykstantiems imigrantams nesuteikti prieigos prie pašalpų ir kitų lengvatų sistemos. Buvo tikimasi, kad šios nuolaidos kartu su didelio masto ekonominės panikos mažinimo kampanija, į kurią įsitraukė Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir netgi JAV prezidentas Barackas Obama, įtikins britus balsuoti už pasilikimą ES.
Dešimtmečius ES maištą kėlę britai pagaliau turi progą išsivaduoti. Krizė Graikijoje parodė, kad didesnė integracija – tai vienintelė ES tinkanti perspektyva, nes su euru susiję monetarinės politikos sprendimai turi būti paremti fiskaline politika, kuri savo ruožtu turi būti tvirtinama visų ES šalių narių demokratiškomis konsultacijomis. Iš dalies ES primena JAV, turinčią Silicio slėnį, kuris yra panašus į Vokietijos Mittelstand, subsidijuojantį visus kitus veltėdžius. Vis dėlto tenka pripažinti, kad nepaisant visų šalyje esančių skirtumų JAV išlieka valstybe, turinčia tautą, kuri sutinka, kad Kalifornijoje surinkti mokesčiai būtų skirti valstybinėms mokykloms Misisipėje finansuoti. Šis principas vadinamas perskirstymo logika, kuria graikai piktnaudžiavo ir kurios atsisakė britai. Štai kodėl ES bus geriau be jų.
Nors Misisipė galbūt niekada netaps dar vienu Silicio slėniu, vis dėlto JAV – viena šalis, todėl nėra jokios svarios priežasties, kodėl taip negalėtų nutikti. Europa kitokia, nes nacionalinio išskirtinumo reiškimas, pavyzdžiui, dirbti sekmadienį atsisakantys prancūzai, prieštarauja efektyvumu paremtų geriausių praktikų skleidimui. Galbūt vokiečiai taip pat nėra itin dideli darbo sekmadieniais gerbėjai, tačiau nekyla jokių abejonių, kad bendras Vokietijos socialinis ir ekonominis modelis kur kas efektyvesnis už prancūzų.
Tiesa, Prancūzijos valdžia ne vieną dešimtmetį deda pastangas tam, kad būtų imtasi reformų ir didinamas konkurencingumas. Federacijoje, ypač jei joje dominuotų produktyvioji Vokietija, būtų lengviau skleisti ir diegti geriausias praktikas. Vis dėlto tokiam projektui reikia didelio atsidavimo, kurio Atėnams ir Londonui tikrai trūksta.
Palikus nuošalyje klausimus dėl galimos naudos JK pasitraukus iš ES, tenka pripažinti, kad šokas dėl šios šalies pasitraukimo iš ES taps labai reikalingais (nors ir karčiais) vaistais rimtai sergančiam ligoniui.
Apibendrinant galima pasakyti, kad proga pagaliau įgyvendinti europietiškąją politinės sąjungos svajonę neabejotinai nustelbtų trumpalaikius nemalonumus, susijusius su JK pasitraukimu. Ekonominis šokas dėl „Brexit“ toli gražu neprilygs pastarųjų dešimtmečių krizėms, po kurių atsigauti pavyko pasaulio ekonomikai. Britų pasitraukimas iš ES suteiks federacijos šalininkams progą rinkėjams pristatyti ambicingesnį, nuoseklesnį ir kur kas labiau įkvepiantį projektą. Trumpai tariant, „Brexit“ – tai geriausias dalykas, galėjęs ES nutikti po Berlyno sienos griūties laikų.
