Apie tai naujausioje knygoje „Lemtingi sprendimai: Antrasis pasaulinis karas Europoje“ rašo Robertas Petrauskas. Tai antroji šio autoriaus knyga iš serijos „Antrasis pasaulinis karas Europoje“. Pirmoji – „Trečiojo Reicho triumfas“, išleista 2010-aisiais.
Šioje dalyje daug dėmesio skirta Britanijos mūšiui, kuris laikomas vienu svarbiausių persilaužimų Antrajame pasauliniame kare. Jeigu žlugus Prancūzijai Britanija būtų pripažinusi Vokietijos vyravimą Europoje, viskas būtų pasisukę kitaip. O ir pačioje Britanijoje buvo manančių, kad su Vokietija geriau sudaryti paliaubas, tačiau premjeru tapęs Winstonas Churchillis užsispyrė elgtis priešingai. Panašiai kaip ir tuomet, kai ant Londono nukrito kelios vokiečių bombos.
„Tyčia ar ne, jie subombardavo Londoną, ir Britanijos gyventojai, ypač londoniečiai, turi žinoti, kad mes galime smogti atgal. Tai bus į naudą visų mūsų moralei“, - pareiškė W. Chuchillis ir mažais žingsniais atnešė karą į berlyniečių namus.
Tiesa, Britanija nebuvo visai viena, nes jai pagalbos ranką ištiesė JAV: iš pradžių teikė tik ekonominę pagalbą, tačiau po Perl Harboro užpuolimo britai įgijo galingą sąjungininkę, su kuria jau bus galima ne tik atsilaikyti, bet ir pradėti galvoti apie pergalę.
DELFI kviečia susipažinti su mūšiu dėl Britanijos iš arčiau ir pateikia ištrauką iš R. Petrausko knygos „Lemtingi sprendimai“ (leidykla „Tyto alba“).
Londonas
Naktį iš rugpjūčio 24-osios į rugpjūčio 25-ąją keletas „Heinkel“ bombonešių per klaidą išmetė savo bombas Londone. Ryte išgirdęs naujienas Göringas į KG1 eskadros štabą išsiuntė telegramą reikalaudamas visų šio incidento kaltininkų pavardžių ir grasindamas šiuos lakūnus pervesti į sausumos pėstininkus, nes jie pažeidė griežtą fiurerio nurodymą. Jam nereikės to daryti, kadangi iškart po šio epizodo prasidėjo grandininė reakcija.
Tą patį vakarą britų karo kabinetas nusprendė surengti atsakomąjį antskrydį į Berlyną. Sprendimas buvo Churchillio. Kai kurie RAF vadai ir karo kabineto nariai mėgino prieštarauti, kad su turimomis pajėgomis jie vargu ar gali padaryti didelės žalos Vokietijos sostinei ir kad toks žingsnis gali paskatinti daug rimtesnį vokiečių atsaką prieš Anglijos miestus, tačiau Churchillis tokių argumentų nenorėjo nė girdėti: „Tyčia ar ne, jie subombardavo Londoną, ir Britanijos gyventojai, ypač londoniečiai, turi žinoti, kad mes galime smogti atgal. Tai bus į naudą visų mūsų moralei.“
Taigi, tą vakarą 49 RAF bombonešiai surengė pirmąjį antskrydį prieš Vokietijos sostinę. Tiesa, jų bombos Berlyno beveik nepalietė: kelios iš jų krito ant priemiesčio vasarnamių, bet dauguma – už miesto ribų. Kadangi britai subombardavo žemės ūkio laukus, kai kurie berlyniečiai, perskaitę naujienas laikraščiuose, juokavo, kad anglai sumanė numarinti Berlyną badu. Nors priešlėktuviniai pabūklai naktiniams svečiams nepadarė jokios apčiuopiamos žalos, šeši bombonešiai iš misijos negrįžo.
Bent trys iš jų pasibaigus degalams nukrito į jūrą – Berlynas RAF bombonešiams buvo tolimiausia pasiekiama riba, o tą naktį grįžtantiesiems sutrukdė stiprus priešpriešinis vėjas. Vis dėlto Churchillis buvo patenkintas: „Aš noriu, kad smūgiuotumėte galingai ir geriausia vieta tam yra Berlynas“, – rašė jis kitą dieną RAF generaliniam štabui, įsakydamas tęsti antskrydžius.
Rugpjūčio 28 d. vakarą RAF bombonešiai sugrįžo. Šį kartą jie pataikė į civilių gyvenamas teritorijas aplink Gerlicerio traukinių stotį. „Virš gatvės pasipylusios bombos nutraukė koją greta savo namo stovėjusiam oro antskrydžių kontrolieriui ir nužudė keturis vyrus bei dvi moteris, neišmintingai nusprendusius prie savo durų pasižiūrėti į fejerverkus“, – rašė Williamas L. Shireris. Kitą dieną laikraščių antraštės skelbė apie „bailią britų ataką“, per kurią žuvo 10 žmonių ir 29 buvo sužeisti.
Civilių nuostoliai Britanijoje tuo metu buvo gerokai didesni: liepą per liuftvafės antskrydžius žuvo 258, rugpjūtį – 1075 gyventojai (iš jų 136 vaikai ir 392 moterys), ir nors ši Berlyno ataka buvo palyginti nedidelė, ji pirmą kartą atnešė karą į berlyniečių namus. Faktas, kad priešo bombonešiai gali taip lengvai pasiekti jų sostinę, vokiečiams sukėlė šoką. Göringas kartą pareiškė, kad britų lėktuvai niekada nepasieks Vokietijos, o jei taip atsitiks, jo pavardė yra ne Göringas, o Meyeris. Blogiausia, kad „ponui Meyeriui“ dabar teko aiškintis pačiam fiureriui.
Vos tik išgirdęs, kad pirmą kartą šiame kare buvo bombarduojamas Berlynas, Hitleris akimirksniu grįžo į sostinę. Šį britų išpuolį jis vertino kaip antausį ir įsakė Göringui imtis atsakomųjų priemonių. Kai kurie istorikai mano, kad Churchillio sprendimas atakuoti Berlyną buvo politiniai spąstai. Jeigu su tuo sutiktume, turėtume pridurti, kad Hitleris ant jauko užkibo, nes psichologinė Hitlerio reakcija į tai buvo viena – kerštas.
Rugpjūčio 30 d. fiureris dar nebuvo priėmęs jokio sprendimo, bet įsakydamas Göringui imtis atsakomųjų priemonių iš esmės suteikė liuftvafei Carte blanche (pranc. neriboti įgaliojimai, pažodžiui – baltas lapas) atakuoti Londoną. Tai buvo ne viskas. Susitikime su Göringu Hitleris pareiškė nebetikintis, kad liuftvafė sėkmingai valo oro erdvę virš Anglijos. Reichsmaršalas grimzdo į pavojingą zoną.
Göringas susirūpino savo prestižu
Jausdamas, kad praranda fiurerio pasitikėjimą, Göringas privalėjo imtis veiksmų. Rugsėjo 3 d. Hagoje jis sušaukė liuftvafės vadus į susirinkimą. Tą pačią dieną Hitleris paskelbė, kad anksčiausia S diena (kada turi būti pradėta operacija „Jūrų liūtas“ – vok. Seelöwe) yra ne rugsėjo 15-oji, o rugsėjo 21 d. Apie operacijos pradžią turėjo būti paskelbta prieš tris dienas. Göringas žinojo, kad fiureris vis skeptiškiau žiūri į „Jūrų liūto“ galimybę, tačiau kur kas svarbiau jam buvo jo paties prestižas.
Liuftvafė gavo papildomo laiko ir jį reikėjo išnaudoti. Kesselringas jau seniai ragino pulti Londoną ir dabar atsiradus tokiai galimybei jis neketino jos atsisakyti. Jis nuogąstavo, kad britai gali pasitraukti už Me-109 pasiekiamumo ribų, ir stebėjosi, kodėl jie to dar nepadarė.
Remdamasis nuostolių suvestinėmis jis pareiškė, kad jo pajėgoms pavyko pasiekti laikiną pranašumą ore ir svarbiausia dabar yra atakuoti ką nors, kas pasiekiama Me-109 naikintuvams ir ką britai būtų priversti ginti. Jie gali palikti aerodromus, nes turi jų daug, bet jie negalės palikti Londono.
Hugo Sperrle buvo skeptiškas – jis netikėjo statistika, skelbiančia, kad RAF atsidūrė ties žlugimo riba, todėl siūlė ir toliau bombarduoti aerodromus. Kesselringas laikėsi savo. Liuftvafė, anot jo, jau pasiekė savo galios ribas, todėl reikia maksimaliai išnaudoti likusias pajėgas ir sutelkti jas į vieną taikinį, kurį britai privalės ginti. Londonas yra vienintelis tinkamas variantas.
Intensyvus Anglijos sostinės puolimas „gali padaryti išsilaipinimą nereikalingą ir taip išsaugoti 100 000 vokiečių kareivių gyvybių“, – pareiškė Kesselringas. Siūlydamas atakuoti Londoną, galbūt nežinodamas, jis stūmė jau atidarytas duris. Göringo požiūris taip pat buvo politinis. Be to, jam reikėjo atkurti savo reputaciją. Reichsmaršalas pasitarimą baigė optimistiškai: „Mes per slenkstį nuo pergalės. Anglijos šturmas dabar yra gerokai daugiau žadantis nei bet kada iki šiol. Mūsų žvalgyba informavo, kad RAF liko mažiau nei šimtas naikintuvų, Londoną saugantys aerodromai po puikaus ir taiklaus mūsų bombonešių bombardavimo išvesti iš rikiuotės, jų ryšių linijos pakrikusios, be to, mums buvo pranešta, kad jų vadai ginčijasi tarpusavyje. Ponai, dar vienas etapas beveik baigtas. RAF daugiau nebėra tokia grėsmė kaip anksčiau, ir dabar mes galėsime išsivilioti į orą kiekvieną likusį RAF naikintuvą, nes kitas mūsų taikinys yra pats Londonas.“
Kesselringo sumetimai buvo kariniai, Göringo – asmeniniai, ir nors priežastys buvo skirtingos, sprendimas buvo tas pats ir jis praktiškai neturėjo alternatyvos. Iš tiesų, pajutę, kad liuftvafė – šventoji Hitlerio karvė – negali įgyvendinti jai iškeltų uždavinių, apie alternatyvas dabar prabilo ir sausumos pajėgų vadai.
Alfredas Jodlis, dar prasidedant „Ereliui“, invazijos išvakarėse ragino bombarduoti Londoną, nes masiškai traukdamiesi civiliai užtvindytų kelius ir padarytų vermachtui tą pačią paslaugą, kuria jis pasinaudojo Prancūzijoje. Bet kuriuo atveju, anot kariuomenės vadų, liuftvafė buvo ne vienintelė priemonė parklupdyti Angliją ir nebūtinai tai reikėjo daryti išsilaipinant Britų salose.
Londono bombardavimas galėjo tapti papildoma ekonominės apsiausties dalimi, kartu su povandeniniais laivais. Be to, juk galima atimti iš britų Gibraltarą ir Egiptą. Diskusijos dėl Gibraltaro su Ispanijos diktatoriumi Francisco Franco kaip tik tuo metu buvo prasidėjusios, bet įžūliam Churchillio akibrokštui Hitleris privalėjo duoti atitinkamą politinį atsakymą dabar.
Akis už akį
Fiureris priminė, kad Rūro regiono miestus britai pradėjo bombarduoti prieš tris mėnesius, ir pareiškė: „Visus tuos tris mėnesius aš nedaviau atsako tikėdamasis, kad ši beprotybė baigsis. Misteris Churchillis tai palaikė silpnumo ženklu. Bet nuo šiol mes atsakysime naktimi už naktį. Kai britų oro pajėgos numes du, tris ar keturis tūkstančius kilogramų bombų, mes per vieną naktį numesime 150, 230, 300 ar net 400 tūkstančių kilogramų.“
Šioje vietoje dėl kilusios didžiulės ovacijų bangos Hitleriui teko padaryti pauzę, po kurios jis tęsė: „Kai jie skelbia, jog padidins atakas prieš mūsų miestus, aš sakau, kad mes sulyginsime jų miestus su žeme. Mes sustabdysime šituos nakties piratus ir tegu padeda mums Dievas! Išmuš valanda, kai vienas iš mūsų palūš, ir tai nebus nacionalsocialistinė Vokietija!“ – „Niekada! Niekada!“ – sugriaudėjo minia.
Britų bombos Berlyne nužudė keletą civilių. Vokiečiai norėjo keršto. Apie 60 000 žmonių žus nuo vokiškų bombų per reiškinį, kurį britai pramins „Blicu“. Jie irgi norės keršto. Keršto troškimas – jokių rėmų bei proporcijų neturintis jausmas. Šiame kare žus 600 000 vokiečių civilių ir jam pasibaigus pusė Europos skendės griuvėsiuose.
Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzo Ciano, šios kalbos metu buvęs Berlyne, savo dienoraštyje pasižymėjo: „Panašu, kad Hitleris nervinasi.“ O Josephas Goebbelsas po vakarienės su bosu rugsėjo 6 d. užrašė: „Fiurerio kantrybė baigėsi. Jis leido bombarduoti Londoną. Viskas prasideda rytoj.“
Rugsėjo 7-osios rytą Göringas savo ištaigingu traukiniu Asia atvyko į Kalė. Iš čia, pasipuošęs nauja uniforma ir laikydamas rankose ką tik pagamintą reichsmaršalo lazdelę, jis ketino vadovauti mūšiui tarsi tikras karvedys, pats vedantis karius. Göringas aplankė naikintuvų eskadrilę ir linksmai bendravo su lakūnais primindamas jiems, kad ir pats buvo toks kaip jie. Tiesa, tai buvo senokai. Kai Göringas užsimanė įlįsti į Me-109 kabiną, paaiškėjo, kad su jo kūno matmenimis to padaryti neįmanoma – aplinkiniams buvo labai linksma, pačiam reichsmaršalui nelabai.
Tada visi patraukė į Gri Nė kyšulį. Kadangi rytas buvo giedras, nuo „Pilkosios nosies“ kyšulio pro žiūronus buvo galima aiškiai matyti Doverio kyšulio uolas – arčiausiai vienas kito abipus Lamanšo esančius taškus skyrė viso labo 34 kilometrai. Per prašmatnią iškylą reichsmaršalas šypsodamasis pozavo fotografams – jis buvo kupinas vilties, kad ši diena taps viena reikšmingiausių jo karjeroje. Kodinis žodis, kurį vokiečiai suteikė būsimam puolimui, buvo Loge – ugnies deivė.
„Ar jūs kada nors studijavote Londono žemėlapį? – retoriškai klausė tą vasarą Hitleris savo architekto Alberto Speero. – Jis taip tankiai apstatytas, kad vienas ugnies šaltinis gali sunaikinti visą miestą, kaip kad kartą jau nutiko prieš porą šimtų metų. Göringas nori panaudoti didžiulį kiekį padegamųjų bombų, kad sukeltų ugnies židinius visose Londono dalyse. Gaisrai visur. Tūkstančiai jų. Ir tada jie susijungs į vieną didžiulį gaisrą. Göringo idėja gera. Sprogstamosios bombos nėra veiksmingos, bet su padegamosiomis galima visiškai sunaikinti Londoną. Kokia bus nauda iš jų gaisrinių padalinių, kai tai prasidės!“
Londonas liepsnojo
Šį kartą vokiečių formuotės neišsiskirstė kaip anksčiau – visa sunkiai akimis aprėpiama armada artinosi link Londono. Netrukus tarp naikintuvų užvirė mūšis, kuriame dalyvavo apie 1000 abiejų pusių lėktuvų, tuo metu liuftvafės bombonešiai beveik nekliudomi trijų šimtų tonų bombų lavina užvertė Londono uosto dokus.
„Siųskite visus prakeiktus siurblius, kuriuos tik turite, – suriko budintis ugniagesys centrinei stočiai, – dega visas sumautas pasaulis.“ Po karštos vasaros vanduo Temzėje buvo gerokai nusekęs, tad pumpuoti jį buvo nelengva, o degalų, cukraus, romo sandėliai lengvai virto didžiuliais ugnies stulpais. Tą vakarą liuftvafė sugrįžo dar kartą ir išmetė 352 tonas sprogstamųjų bombų bei padegamųjų kanistrų – galingiausios jūrinės valstybės sostinės uostas paskendo ugnyje. „Visa padangė rytuose liepsnojo raudonai... Atrodė, kad dega pusė Londono... Už penkių mylių nuo šio gaisro buvo galima ramiai skaityti vakarinį laikraštį“, – rašė tą vakarą viena londonietė.
Apskaičiuota, kad šios vienintelės dienos antskrydis padarė Londonui daugiau žalos nei Didysis gaisras 1666 m. Uostas, ne miestas buvo strateginis liuftvafės taikinys, tačiau tuometinės technologijos negalėjo užtikrinti preciziško taiklumo. Bombos krito ne tik dokuose, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose.
Britams kruvina operacija vokiečiams atsėjo vos 14 bombonešių
Abi pusės per šį karą kaltins viena kitą teroro kampanijomis prieš civilius. Goebbelsas rengė užsienio žurnalistams ekskursijas po britų subombarduotas mokyklas, bažnyčias ir ligonines, tačiau net ir jis turėjo pripažinti, kad atakuojant karinius taikinius „neįmanoma išvengti civilių aukų“.
Ši kruvina operacija vokiečiams kainavo viso labo tik 14 bombonešių. Per naikintuvų spiečius britai tiesiog nesugebėjo prie jų prasibrauti, tiesa, jiems pavyko numušti 23 liuftvafės naikintuvus. Pridėjus numuštus žvalgybinius lėktuvus, vokiečiai tą dieną prarado 41-ą, britai – 23 lėktuvus.
Tuo metu, kai pirmoji liuftvafės bombonešių banga suko namo, jungtiniame visų britų pajėgų generalinių štabų viršininkų posėdyje buvo rimtai svarstoma vokiečių invazijos galimybė. Žvalgybos aviacijos nuotraukos bylojo apie didelę baržų koncentraciją Ostendėje ir kituose pakrantės uostuose. Radijo signalų šifrų duomenimis, vokiečių kariuomenėje buvo atšaukti visi laisvadieniai, pikiruojantys bombonešiai rikiavosi Kalė. Orų prognozės taip pat skelbė, kad rugsėjo 8–10 d. sąlygos laivybai bus palankios, todėl buvo išleistas įsakymas apie visišką kovinę parengtį.
20.07 val. „Namų gvardijos“ štabas savo iniciatyva paskelbė kodinį žodį „Kromvelis“, reiškiantį, kad invazija gali prasidėti netrukus. Visoje Anglijoje suskambo bažnyčių varpai, kai kur gvardiečiai, pamanę, kad invazija jau prasidėjo, ėmė sprogdinti tiltus – jiems ši naktis bus bemiegė.
Tą vakarą Parkas atskrido į Londoną norėdamas savo akimis pamatyti antskrydžio rezultatus.
Vaizdas buvo šiurpus. Dokai skendėjo liepsnose, žinių apie žuvusius žmones, kuriuos ginti buvo jo pareiga, vis daugėjo, tačiau Parkas atsiduso ir ištarė: „Ačiū Dievui.“ Jo aerodromai, bent jau šią akimirką, buvo saugūs. Netrukus jam paskambino Churchillis ir pranešė, kad per šalį ką tik nuvilnijo invazijos aliarmo signalas, tačiau abu sutarė, kad rimto pagrindo nerimauti nėra. Parkas prieš tai atmetė Aviacijos ministerijos siūlymą evakuoti pietinius Anglijos aerodromus. Kitą rytą jie abu su Dowdingu diskutavo apie rugsėjo 7 d. įvykius, bylojančius, kad vokiečių puolimas pasikeitė iš esmės, ir prognozavo liuftvafę ir toliau atakuosiant Londoną.
Jie abu jautė palengvėjimą, nes šis pokytis reiškė, jog padidėjęs spaudimas ir krūvis, kai buvo atakuojami aerodromai, turėjo mažėti, o kartu ir nuostoliai ore. Dowdingo asmeninis asistentas Robertas Wrightas rašė: „Vokiečiai surengė didžiausią ataką, kokią mums tik buvo tekę regėti, bet ji buvo nukreipta ne į aerodromus, o į Londoną. Taigi mes galėjome persirikiuoti, viską sutvarkyti ir, svarbiausia, suteikti savo lakūnams bent šiek tiek daugiau poilsio.“ Bombų išmuštos duobės buvo užlygintos, lėktuvus vėl buvo galima taisyti angaruose, ryšių ir kontrolės linijos sutvarkytos – per trumpą laiką RAF atkūrė tvarką visose savo svarbiausiose bazėse.
Kad priešas pakeitė puolimo kryptį ir suteikė britams atokvėpį, Dowdingas laikė akivaizdžia Kesselringo klaida. Daugelis su tuo sutinka iki šiol. Kesselringas nežinojo apie RAF sektorių stočių svarbą Britanijos gynybai, Dowdingas žinojo, tad jo vertinimas suprantamas. Tačiau net jeigu Kesselringas būtų žinojęs tikrąją padėtį, vargu ar kas nors būtų pasikeitę. Iki operacijos „Jūrų liūtas“ buvo likusi vos savaitė. Tęsti sekinamąjį karą nebebuvo prasmės – Londono puolimas buvo vienintelis smūgis, dar galėjęs duoti pageidaujamą rezultatą. Jei nepavyktų eliminuoti RAF, galbūt civilių nuostoliai ir kilęs chaosas priverstų Britanijos vyriausybę sėsti prie derybų stalo?
Siekė ištiesinti britų šypsenas
Kesselringas žaidė va bank, bet kartu iš esmės jau neturėjo ko prarasti. Rugsėjo 10 d. savame rate diskutuodamas apie naujus karo su Britanija metodus Hitleris retoriškai klausė: „Galbūt dabar Britanija nusileis?“, o Goebbelsas savo dienoraštyje užrašė: „Miestas, turintis aštuonis milijonus gyventojų, ilgai to atlaikyti negali. Mes ištiesinome jų valdovų kreivas šypsenas ir triuškinsime juos, kol jie ims melsti pasigailėjimo.“
Rugsėjo 8-osios rytą išsiruošęs apžiūrėti subombarduoto Londono Churchillis tikrai nesišypsojo. Kai jo mašina priartėjo prie slėptuvės, į kurią pataikius bombai žuvo 40 žmonių, ministras pirmininkas apsipylė ašaromis. Pastebėjusi tai senyvo amžiaus moteris ištarė: „Žiūrėkite, jis verkia, jam tikrai ne vis vien.“ Daugelyje vietų žmonės mojavo premjerui ir negailėjo gerų žodžių: „Gerai, kad atvykai, Winnie. Mes tikėjomės tave čia pamatyti. Mes galime tai atlaikyti. Duokit jiems grąžos!“ Jie skandavo: „Senasis gerasis Winstonai! Sėkmės! Ar mes nusiminę? Ne!“
Tą pačią dieną Göringas per radiją skelbė: „Aš pats ėmiausi vadovauti Anglijos puolimui. Pirmą kartą mes smogėme Anglijos širdžiai... tai istorinė valanda.“ Per pirmąją „istorinę“ naktį Londone žuvo 430 civilių, dar 1600 buvo sužeista. Tūkstančiai liko be namų. Po mėnesius trukusių pratybų ir inscenizuotų aliarmo signalų ugniagesiai, medikai, pareigūnai atsidūrė fronto linijoje – tada jie dar nežinojo, kad ugnies deivė Loge atvyko ilgam. Nuo šios akimirkos Britanijos mūšis įgijo du skirtingus pavidalus: pirmasis – liuftvafės kova su RAF dėl pranašumo ore, antrasis – naktiniai miestų bombardavimai, kai gynėjai savo užpuolikams nelabai ką galėjo padaryti. Naktimis Loge viešpataus sėdama mirtį ir destrukciją praktiškai nekliudoma ir darys tai dar ilgai Britanijos mūšiui pasibaigus.
Tai, kas prasidėjo rugsėjo 7-osios naktį, buvo pavadinta „Blicu“, ir jis tęsis iki pat 1941 m. gegužės. Per šį laikotarpį Londonui teks atlaikyti 71 didelę ataką, jų metu buvo išmesta daugiau kaip 18 tūkstančių tonų bombų. Jau per pirmuosius antskrydžius tapo aišku, kad visi norintieji slėptuvėse netelpa. Viena iš jų Liverpulio gatvėje buvo pritaikyta 3000 žmonių, tačiau netrukus čia susigrūdo 14 000. Viktorijos parko slėptuvėje žmonės susispaudė taip, kad naktį turėjo praleisti stovėdami. Blogiausia, kad šios slėptuvės pataikius bombai apsaugoti negalėjo – ten, kur Churchillis apsiverkė, sudegusių kūnų vaizdas buvo tiesiog kraupus.
Nepaisant bombardavimų, žmonės skatinti „dirbti kaip įprasta“
Kitą rytą „Anglijos širdis“ buvo sunkiai atpažįstama – telefono ir elektros linijos neveikė, dujų ir vandens tiekimas sutriko. Gatvės buvo nuklotos griuvėsiais, pastatų skeveldromis ir sudegusiais automobiliais. Išminuotojai vos spėjo tverti vietas su nesprogusiomis bombomis. Vis dėlto tvyrojo bendras jausmas, kad viskas yra ne taip blogai, kaip prognozavo tarpukario teorijos, skelbiančios, kad Londono bombardavimas gali nusinešti dešimtis tūkstančių gyvybių ir pasėti masinę paniką. Vokiečiai neturėjo tokių strateginių bombonešių kaip kad sąjungininkų lėktuvai karo pabaigoje, galėsiantys gabenti po 10 tūkstančių tonų.
Rugsėjo 7 d. antskrydžiuose dalyvavo tik po 50–80 bombonešių, kuriuos naikintuvai galėjo saugoti apie 15 minučių, taigi, nors psichologinis poveikis buvo didžiulis, vienos nakties civilių nuostoliai retai viršys 250 žmonių – didžiulis kontrastas, palyginti su tuo, kas laukė vokiečių civilių ateityje. Pvz., lapkričio 14 d., kuri tapo juoduoju „Blico“ simboliu, bombarduojant Koventrį žuvo 380 žmonių, dar 865 buvo sužeisti. Skaičius didelis, jei jo nelyginsime su tuo, kas vyks Vokietijos, Rusijos ar Japonijos miestuose vėliau. Vis dėlto žmonių patirtis vargu ar gali būti lyginama. Net jeigu kas nors būtų pasakęs londoniečiams, kad jų vargai, palyginti su lenkais, žydais, prancūzais ar vėliau kariais Rytų fronte, yra nedideli, vargu ar jis būtų suprastas.
„Blico“ metu žuvo apie 43 000 civilių, 139 000 buvo sužeisti. Sunaikinta 16 000 namų, apie 60 000 tapo negyvenami, dar 130 000 sugadinta – benamių daugėjo kiekvieną dieną, tačiau ir to meto propaganda, ir oficiali istorikų versija teigia, kad nepaisant visų užgriuvusių nelaimių Britanijos gyventojų moralė ir noras tęsti kovą nebuvo palaužti. Tai iš esmės tiesa, tačiau skirtumas tarp propagandos plakatų, skelbiančių: „Dirbk toliau kaip įprasta“, „Išlikite ramūs ir tęskite savo darbus“ (angl. Keep Calm and Carry On), ir tikrosios žmonių būsenos buvo didesnis nei apibendrinta oficiali versija.
Prasidėjus antskrydžiams iš Londono pabėgo apie du milijonus žmonių. Rugsėjo pabaigoje 100 kilometrų spinduliu aplink sostinę tapo neįmanoma gauti kambario nakvynei. Tiesa, kita iškalbinga statistikos suvestinė skelbia, kad 60 proc. likusiųjų, užuot ieškoję saugumo slėptuvėse, nusprendė likti savo namuose, bent kol juos turi, tačiau net jeigu šie duomenys teisingi, greta netikėtai didelio drąsuolių skaičiaus vis tiek liko masė išsigandusių dėl savo ir artimųjų saugumo. Ist Ende netruko pasklisti antisemitiniai gandai, kad pirmiausia ir greičiausiai už visus bėga žydai, o jeigu nebėga, tai kiauras dienas leidžia slėptuvėse.
Garsusis rašytojas Georgeʼas Orwellas, išgirdęs tokius gandus, nusileido į vieną metro tunelį, kad pats galėtų įsitikinti, ar tai tiesa: „Ne visi žydai, – užrašė jis savo dienoraštyje, – bet manau, kad jų proporcija yra didesnė nei įprasta tokiam žmonių skaičiui.“ Nors valdžia iš pradžių nuogąstavo, kad metro tuneliuose besislapstančius žmones gali užvaldyti „gilios slėptuvės mentalitetas“ ir iš čia jie nenorės grįžti prie savo darbų ir pareigų, jai teko nusileisti, nes tiesiog nebuvo kitos išeities.