Daugiausia kalbama apie milijardierių Donaldą Trumpą, kuris renka vadinamuosius nepatenkintųjų protesto balsus. D. Trumpo rinkimų mitingas, atšauktas dėl muštynių Čikagoje, puikiai įrodo Amerikos susiskaldymą, kai nepatenkinti dabartine valstybės pozicija milijardieriaus rėmėjai susimušė su nepatenkintais D. Trumpo idėjomis.
Nors savaitgalį D. Trumpas ir prapylė rinkimus Vašingotne ir Vajominge, kita vertus, visi laukia rinkimų Floridoje ir Ohajuje. Jei D. Trumpas ten laimės, faktiškai neliks jokių galimybių nuosaikiems respublikonų kandidatams Marco Rubio ir Johnui Kasichui. Liktų gana radikalus Tedas Cruzas, bet be nuosaikiųjų respublikonų paramos nei T. Cruzas, nei D. Trumpas gali nesurinkti daugumos. Tada – sako „Savaitės“ svečias analitikas iš Ohajo Youngstowno universiteto daktaras Paulas Sracicas – visai neaišku, kas bus.
– Ar D. Trumpo jau niekas negali sustabdyti?
– Jeigu vertintume formaliai, tik skaičiuodami delegatų balsus, mažai tikėtina, kad absoliučią daugumą sugebės surinkti kas nors kitas, o ne D. Trumpas. Jis irgi gali tos daugumos nesurinkti, bet jo galimybės didžiausios, todėl aš dabar matau tik dvi galimybes: arba D. Trumpas laimi respublikonų nominaciją, surinkęs absoliučią daugumą, arba absoliučios daugumos nesurenka niekas ir tada mes nežinome, kas bus, nes taip dar nebuvo.
Jei niekas nesurinks absoliučios daugumos, laukia konkurencingas partijos suvažiavimas. Tokio dar nebuvo ir mes nežinome, kaip ta konkurencija skleisis. Kai kurie prisimena 1976-uosius, kai nei Geraldas Fordas, nei Ronaldas Reaganas ilgai neturėjo absoliučios daugumos. Tada visi ėmė svarstyti, kad gal verta balsuoti dėl jų atskirų politinių pozicijų arba pareikalauti, kad iš anksto pasirinktų viceprezidentą. Tačiau galiausiai R. Reaganas vis dėlto tais metais pralaimėjo.
Didžiausia bėda, svarstant apie konkurencingą partijos suvažiavimą, yra ta, kad nėra aiškios valdybos. D. Trumpo laimėti delegatai neklausys partijos pirmininko, nes jie nemėgsta elito ir nori pakeisti visą partiją. Jų nepriversi bendradarbiauti. Gali būti, kad respublikonų partijos laukia katastrofa. Kai kurie kalba, kad partijos suvažiavimas gali užsitęsti, nes nepavyks susitarti. Jeigu joks kandidatas neturės absoliučios daugumos, delegatai galės balsuoti, kaip nori.
Kai kas prisimena Mittą Romney, kuris sugebėtų visus suvienyti. Gali būti, kad M. Rubio, J. Kasicho, Chriso Christie`io ar net T. Cruzo delegatai susivienys ir nuspręs, kad geriausiai jiems atstovautų M Romney. Jų visų balsų galėtų užtekti įveikti D. Trumpą, jeigu jis nebus surinkęs absoliučios daugumos. Tačiau tokiu atveju labai supyks D. Trumpo delegatai. Yra manančių, kad reikia keisti suvažiavimo taisykles, bet tam irgi priešinsis D. Trumpo delegatai. Klausimų daug, mes juos žinome, bet atsakymų nežino niekas.
– Kodėl? Ar D. Trumpas visiškai sumaišė politikos analitikų kortas?
– Demokratų pusėje dar taip lyg nėra, tačiau respublikonų pusėje tikrai visos ankstesnės taisyklės nustojo galioti. Politikos analitikai visada manė, kad labai svarbi įtakingų partijos narių parama kandidatui. Jų nuomone, daugiau tokios paramos lemia sėkmę siekiant nominacijos. Šį kartą viskas priešingai. Kuo daugiau politikų paramos sulauki, tuo kreiviau į tave žiūri rinkėjai.
Kita laužoma taisyklė yra įsitikinimas, kad balsavimai daugelyje valstijų nulemti iš anksto. Mes dar rinkimams neprasidėjus visada žinome, kad, pavyzdžiui, Kalifornija į prezidentus tikrai rinks demokratų kandidatą, o, pavyzdžiui, Teksasas, rinksis respublikoną ir visai nesvarbu, kas bus tie kandidatai. Tik keliolikoje valstijų rezultatai nebūna aiškūs ir jos nulemia visus rinkimus.
D. Trumpas įrodinėja, kad jis gali pakeisti šį rinkimų žemėlapį ir esą gali net laimėti Niujorko valstijoje. Ši valstija visada balsuodavo tik už demokratų kandidatą. Tai, žinoma, tik jo argumentas. Dar reikia pažiūrėti, ar jis turi galimybių tai įgyvendinti, bet jis remiasi įsitikinimu, kad jam vadovaujant gali pasikeisti pati respublikonų partija ir jos rėmėjai. Tai dar neaišku.
Mes ir anksčiau kalbėjome apie panašų persitvarkymą. Paskutinį kartą – kai R. Reaganas patraukė daug demokratų. Tiesa, vėliau jie grįžo pas demokratus ir rinkimų žemėlapis tapo toks pat. Jei kažkas panašaus įvyks šį kartą, Amerikoje tikrai bus žemės drebėjimas. Tokių drebėjimų buvo. Juk kadaise pietų valstijos visada balsuodavo už demokratus, o dabar jos balsuoja tik už respublikonus. Kalifornijoje kadaise laimėdavo respublikonai, dabar tai demokratų valstija. Jeigu istorijoje buvo tokių pokyčių, gali būti, kad jų bus ir šiuose rinkimuose.
– Kaip manote kodėl analitikai nenuspėjo D. Trumpo sėkmės?
– Mes žinojome apie pasidalijimą tarp turtingesnių ir skurdesnių dėl augančios pajamų nelygybės. Buvo manančių, kad galiausiai tai turi paveikti politiką, tačiau negalėjome nuspėti, kad D. Trumpas sugebės suburti visus skurdesnius rinkėjus. Juk jis pats – pasakiškai turtingas. Jis labai primena M. Romey, kuris visai nesugebėjo patraukti skurdesnių rinkėjų.
D. Trumpui tai pavyko ir tai paslaptis politikos mokslui. Jis televizijos žvaigždė. Jis realybės šou žvaigždė. Rinkėjai paprasčiausiai jį žino, nes matė, kad jis kiekvieną savaitę televizijoje atrodo stiprus lyderis. Tai patraukia tuos rinkėjus, kurie daug apie politiką nesidomi. Jie girdėjo jo vardą, mano, kad yra stiprus lyderis, ir to užtenka.
Amerikoje dažnas kalba, kad D.Trumpas pasako tai, ką „aš galvoju“. Rinkėjai jaučiasi tarsi visi politikai eitų prieš juos. Prasčiau uždirbantys, žemesnį išsilavinimą turintys rinkėjai jaučiasi tarsi visa sistema suprojektuota taip, kad jie būtų uždaryti butelyje. Jie mano, kad tą butelį atkimšti gali D. Trumpas. „Kas žino, kaip ten bus, bet mes bent jau išlįsime iš butelio“, svarsto jie.
– Jeigu mažai kas nuspėjo D. Trumpo sėkmę tarp respublikonų, gal tuomet ir nacionaliniuose rinkimuose jis per daug nuvertinimas, kai analitikai nuolat pabrėžia, kad apklausose Hillary Clinton triuškina D. Trumpą?
– Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu atliekamos apklausos vargu ar labai tikslios. Nedaug ką galime pasakyti apie tai, kas nutiks lapkritį. O jeigu vertini apklausų vidurkius, tai H. Clinton šiuo metu D. Trumpą įveikia vos keliais procentais. Tie keli procentai gali būti paprasčiausia paklaida, todėl negalima sakyti, kad H. Clinton tikrai laimės prieš D. Trumpą. Šiuos rinkimus nuspėti labai sunku.
Šiemet mums kyla labai daug problemų, sprendžiant, kas iš tikrųjų remia demokratų partiją, kas respublikonų. Neturime daug žmonių, kurie būtų formaliai užsiregistravę kaip partijos nariai. Pavyzdžiui, mano valstijoje, Ohajuje, respublikonai yra paprasčiausiai tie, kurie praėjusį kartą dalyvavo rinkimuose, renkant respublikoną, ir atvirkščiai, kalbant apie demokratus. Mano kvartale labai daug tokių demokratų, kurie balsuoja, renkant demokratų kandidatą. D. Trumpas šiais metais labai sumaišė kortas, todėl kad demokratus jis paverčia respublikonais, išprovokuodamas ateiti juos balsuoti, renkant respublikonų kandidatą.
Mano gyvenamoje rinkimų teritorijoje jau tūkstantis demokratų perėjo į respublikonų partiją, nes norėjo balsuoti už D. Trumpą ir netgi respublikonų partiją jie dabar vadina D. Trumpo partija. Todėl mes turime rimtų bėdų, sprendžiant, kas yra demokratai, o kas yra respublikonai. Pavyzdžiui dalis respublikonų sako, kad nieku gyvu nerems D. Trumpo, visą gyvenimą buvo respublikonais, bet šį kartą žada balsuoti už H. Clinton. Jie tampa demokratais.
Dabar dar anksti sakyti, bet įmanoma, kad per rinkimus abiejų partijų rinkėjai labai persiskirstys. Tokiu atveju surengti tikslias apklausas labai sunku. O kur dar kuklaus konservatoriaus sindromas, kai konservatoriai paprastai rinkimuose pasirodo geriau nei apklausose, nes žmonės jaučia, kad žiniasklaida liberalesnė ir apklausose jiems gėda prisipažinti, jog remia konservatorių kandidatą. D. Trumpo rinkėjai juk žino, kad iš jų šaiposi. Todėl jie gali atsakyti, kad nerems D. Trumpo ir tada apklausos D. Trumpą per daug nuvertins.
– D. Trumpo kritikai dažnai sako – dabar amerikiečiai turi savo Hitlerį. Ar toks lyginimas pagrįstas?
– D. Trumpo lyginimas su Hitleriu per daug stiprus. Aš taip nelyginčiau. Amerikos demokratija pakankamai subrendusi, jos sistema tvari, galia padalyta tarp įvairių institucijų. D. Trumpas gal ir mano, kad iš karto griebsis prezidento vairo ir sukios jį kaip nori, tačiau mūsų sistemoje galia galiausiai kyla iš Kongreso. Jeigu D. Trumpas bandytų įveikti mūsų konstitucijos apsaugas, Kongresas turi galią nušalinti tokį prezidentą. Paskutinis žodis visada tenka Kongresui ir D. Trumpas pajus, jog jis stipriai apribotas. Manau, kad jis tai šiek tiek supranta, nes nuolat kalba apie susitarimus, ir jo retorika tikriausiai skiriasi nuo to, kaip jis iš tikrųjų elgtųsi išrinktas prezidentu.
– Kaip manote, ar D. Trumpas nekelia grėsmės Amerikos demokratijai, kai rinkėjai taip sureikšmina jo įvaizdį ir mažai žino apie tikrąją asmenybę?
– Nieko naujo, kad kandidatai nori parodyti geresnį įvaizdį, nei jie iš tikrųjų yra. Nuolat stebime tokį procesą. Amerikos demokratijoje visada varžėsi įvaizdžiai ir kandidatai stengiasi iš paskutiniųjų, kad sukurtų gerą įvaizdį, jam išleidžia daugybę pinigų. Didesnę grėsmę Amerikos demokratijai kelia nuojauta, kad mes nebesame vieninga tauta. Demokratijai būtinas piliečių tarpusavio pasitikėjimas. Iki šiol jis buvo. Jeigu žmonės pralaimėdavo rinkimuose, jie vis tiek manė, kad procesas buvo sąžiningas ir galiausiai jie remdavo nugalėtoją. Visi amerikiečiai jautėsi vieningi.
Dabar man atrodo, kad tarpusavio pasitikėjimas nyksta. Vargu ar demokratija gali išgyventi, jei piliečiai nepasitiki vieni kitais. Žmonės tiesiog nenorės pripažinti rinkimų rezultatų, todėl nepasitikėjimas Amerikai tikrai kelia grėsmę. Mūsų politika tikrai turi problemų dėl susiskaldymo. Amerikiečiai dar niekada nebuvo tokie pasidaliję tarp liberalų ir konservatorių, demokratų ir respublikonų.
Dabar retorika daug aštresnė nei anksčiau. Tai lėmė daug priežasčių. Viena pagrindinių – interneto plėtra. Jei esi konservatorius, internetas leidžia skaityti tik tuos tinklalapius, kurie iš anksto pritaria tavo nuomonei ir dar labiau ją sustiprina. Kartais net kyla panika dėl to, ką neva priešininkai liberalai daro. Liberalų pusėje irgi vyksta panašūs procesai. Liberalai tampa dar liberalesni, nes internete skaito tik tai, kas patvirtina jų nuomonę.
Kadaise turėjome labiau nacionalinę žiniasklaidą ir ji buvo daug labiau nešališka. Žmonės skaitydami įprastus dienraščius sužinodavo apie abi puses ir galėdavo svarstyti. Dabar nuomonės tarpusavyje nesivaržo ir nelabai kas jas svarsto. Žmonės tik dar labiau liberalėja arba konservatyvėja, vieni apie kitus girdi siaubingų dalykų, kartais tais dalykais patiki. Labai blogai, kad neturime tokios žiniasklaidos, kurioje galėtų samprotauti abi pusės, tai mus stipriai skaldo.