Su kariais, kurie per pastarąsias dvi savaites išgyveno apsuptį prie Ilovaisko, trečdalio bataliono karių žūtį ir patekimą į Rusijos kariuomenės nelaisvę kalbėjosi BBC.
O. Procas turi 9 mėnesių sūnų, tačiau 31-erių metų buvę klasės draugai advokatas ir draudimo įmonėje dirbęs vadybininkas tapo kariais ir yra pasirengę grįžti į karą, kai tik bus tam pasiruošę.
Galbūt kažkas pasakys, kad jie mojuoja kumščiais po muštynių. Tačiau O. Procas ir R. Berko mano, kad „muštynės“ dar nepasibaigė. Taip pat jie netiki prieš keletą dienų paskelbtomis paliaubomis, rašo BBC.
O. Procas: Visi mūsų bataliono „Donbass“ kovotojai, net ir sužeistieji, nepatenkinti paliaubomis. Mes apie jas sužinojome ligoninėje – tai mums nepatiko. Nenorime paliaubų. Norime kovoti, nes matome, kad Rusija nėra tokia grėsminga.
Mūsų kariuomenė kovoja neblogai ir gana profesionaliai. Tačiau yra viena problema: kai kurie kariuomenės vadai daro iš šio karo verslą, pavyzdžiui, renka pinigus iš tų, kurie nenori eiti į karą. Tikslingai siunčiami šaukimai tiems, kas nenori eiti į kariuomenę, kad šie už pinigus „išsisuktų“. Degalai labai brangūs. Neatmetama galimybė, kad vyksta ginklų prekyba ir iš esmės yra daug išdavikų.
O. Procas: Tai – elementarus motyvacijos klausimas. Jei žmogus atėjo pats, jis suvokė, kad į jį bus šaudoma, jis gali žūti. Žinoma, daug kas Ilovaiske pavargo klausyti, kas švilpia, iš kur skrenda, mūsų ar ne mūsų...
Mūsų žmonės prieš paliaubas, tiesiog yra viena problema: reikia normalių vadų – patriotiškų, griežtų, kurie darys savo darbą. Už tų generolų, kurie yra dabar, nugarų driekiasi šleifas.
R. Berko: Tai – nusikaltėliai!
O. Procas: Na, gal ne nusikaltėliai, tačiau jų mąstymas – sovietinis. Kariavimas taip pat sovietinis.
R. Berko: Jiems technikos gaila labiau nei žmonių.
O. Procas: Niekas nevertina žmogaus gyvybės. Jiems tai – tik žaidimai ir figūrėlės, juk už jas nereikia atsakyti.
Iš kur žinote, kad tai – būtent Rusijos kariai?
R. Berko: Jie to net neslėpė! Tai – Rusijos kariuomenė. Rusijos maisto daviniai. Pasidavėme į Pskovo desantininkų brigados nelaisvę, bendravome su kariais – daugiausiai atvykusių iš Joškar Olos, Baškirijos...
O. Procas: Yra ir slavų, bet labai daug azijiečių.
Na, Joškar Ola ir Baškirija – tai dar ne Azija.
O. Procas: Jie visiškai nesupranta, kas vyksta. Jie skundėsi, kad prieš vykdami čia pasirašė kontraktą be tikslios datos, iš jų paimami telefonai, dokumentai. Akivaizdu, kad jiems žuvus kontraktas nutraukiamas atgaline data.
Kai buvome paimti nelaisvėn, rusai kalbėjo, kad jiems kelia nuostabą, kaip gerai mes kovojame. Jie buvo parengti daug geriau, laukė mūsų pasaloje dvi dienas, į mus buvo nutaikyti tankai, artilerija. Minas jie dėjo kaip į krepšį. Neturėdami sunkiosios ginkluotės mes jiems parodėme tokią kovą.
Iš tikrųjų jų labai prasta logistinė situacija, jie turėjo bėdų su vandeniu, cigaretėmis ir bendrai su tiekimu. Manome, kad jie sutiko iškeisti sužeistus Ukrainos karius, nes nežinojo, ką su mumis daryti. Žodžiu, jų karalystėje – ne viskas gerai.
Tačiau Ukrainos – taip pat. Juk patys kalbate apie vagis tarp kariuomenės vadų. Ar gali būti, kad paliaubos suteiks galimybę kažkokiu būdu pagerinti kariuomenės situaciją?
R. Berko: Galbūt jiems pavyks padaryti tvarką, bet aš manau, kad vadų viršūnėje daug tokių, kam šis chaosas naudingas.
Ką gi galima būtų padaryti?
O. Procas: Galiu pasakyti, ką daryčiau aš. Atleisčiau po velnių visus generolus, o pulkų vadams suteikčiau generolo laipsnį – tiems, kas dabar priešakinėje juostoje. Majorams suteikčiau papulkininkio laipsnį. Žodžiu, nuimčiau viršūnę, tada viskas pajudėtų aukštyn. Jei pulkininkui būtų skirtas generolo laipsnis, jis stengtųsi.
Aš manau, kad tokioje sudėtingoje situacijoje bet kuris žmogus, kuris buvo įtariamas dėl neteisingumo, turėtų būti suimtas arba bent jau nušalintas.
Kaip tiksliai jūs buvote paimti į nelaisvę?
R. Berko: Mes būtume prasiveržę. Paprasčiausiai turėjome labai daug sunkiai sužeistų, o su jais toli nenueitume. Mūsų batalionas, kurio sunkiausi ginklai buvo Kalašnikovo kulkosvaidžiai ir rankiniai prieštankiniai granatsvaidžiai, sugebėjo sunaikinti tris tankus, vienas tankas buvo užgrobtas, sunaikinti du šarvuočiai, o 20 karių buvo paimti nelaisvėn.
Kokia buvo įvykių chronologija? Jūs paėmėte belaisvius, o tada patys patekote į nelaisvę?
R. Berko: Batalionas vykdė žiedinę gynybą Krasnoselsko gyvenvietėje. Kova prasidėjo rugpjūčio 28 d. 6 val. ryto, ji tęsėsi iki 13 val. Tuo metu mes jau netekome daugybės karių. Iš tų, kurie šiuo metu įvardijami kaip dingę be žinios, daugelis nebuvo identifikuoti arba jų tiesiog nerado.
Rusai taip pat paėmė belaisvius. Vėliau jie klausėsi mūsų radijo pokalbių, iš kurių sužinojo, kad mes turime daug sunkiai sužeistų ir negalime veržtis toliau. Jie mus apsupo. Apsuptis tęsėsi apie pusantros paros, buvo vykdomos derybos. Vadas susitarė dėl ugnies nutraukimo.
O. Procas: Jie davė „Rusijos karininko žodį“, o vėliau ir vėl pradėjo šaudyti, sužeidė daugybę žmonių.
R. Berko: Na, tai nebuvo šaudymas visu pajėgumu, o tik šiaip: tankas atvažiavo, tris kartus iššovė ir išvažiavo. Arba minosvaidis iš kažkur keletą minų numetė ir vėl viskas nurimo.
Derybose vadas iš pradžių susitarė, kad mums bus sudarytas koridorius, mes su jų belaisviais pasitrauksime į buferinę zoną, o mes atiduosime belaisvius. Iš pradžių jis sutiko, bet po kurio laiko, kaip suprantu, pabendravęs su savo štabu, ir vėl susisiekė su mūsų vadu ir pareiškė, kad priims tik sprendimą pasiduoti nelaisvėn ir davė laiko pagalvoti.
R. Berko: Galiausiai buvo pasakyta ultimatyviai, kad mums duodamos dvi valandos. Jei nepasiduosime, į mus bus nutaikyti ginklai ir būsime sunaikinti.
O. Procas: Turėjome tik šaunamuosius ginklus ir granatsvaidžius, nors net ir granatsvaidžių beveik neturėjome.
Kada galiausiai pasidavėte?
R. Berko: Tai įvyko rugpjūčio 29 d. vakarą. Po to dvi paras buvome laikomi laukuose, o vėliau buvome perduoti Ukrainos medikams. Jie nežinojo, ką su mumis daryti. Juk jiems teko dalintis su mumis vandeniu, kurio jiems patiems trūko. Normalios medicininės pagalbos jie negalėjo suteikti. Kol laukėme perdavimo, du sužeistieji mirė.
Vėliau buvome nuvežti į Kurachino miestą, po to sraigtasparniais buvome nuskraidinti į Dnepropetrovską. Ten mūsų laukė greitosios pagalbos ekipažai ir mes buvome išvežti į ligoninę.
Kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl ėjote į karą?
R. Berko: Daug priežasčių. Patriotizmas...
O. Procas: Kažkas turi tai daryti. Mano manymu, anksčiau ar vėliau karas turėjo prasidėti. Mes tai suvokėme dar prieš trejus metus, o kai jis prasidėjo, tai mūsų nė kiek nenustebino.