Prie karinio patikrinimo posto Damasko senamiestyje, vos už mylios nuo fronto linijos tarp valstybinės kariuomenės ir sukilėlių teritorijos jauni sirai sėdi – rūko, geria alų ar gazuotus gėrimus, kalba apie viską, išskyrus karą, rašo haaretz.com.
Eilinės dienos vakaras, bet Damasko gyventojams knieti apsilankyti naujuose baruose, atsidariusiuose per kelis pastaruosius mėnesius – vieni ateina pabendrauti, kiti čia dirba.
Gyvenimas kadaise judriame rajone vėl atgyja dėl siekių atgaivinti įprastą gyvenimo būdą Sirijos sostinėje, net jei per penkerius karo metus žuvo daugiau nei 250 tūkst. žmonių, 5 mln. tapo pabėgėliais.
Opozicijos užimtame Ghoutos rajone – blokada, jį bombarduoja vyriausybinės pajėgos. Palestiniečių pabėgėlių Yarmouko stovykloje pietuose – badas, nes konkuruojančios „Al Qaeda“ ir islamo valstybė“ kovoja dėl kontrolės.
Pernai Damasko centre krito bombos, dabar žmonės rūko kaljanus prie Sharqi“ baro arba žiūri futbolą triukšmingesniame gretimame bare „80's“.
„Prieš dvejus metus nebūtum išvydęs tokių vaizdų, pastaruoju metu žmonių dar labiau padaugėjo“, – pasakoja 23 m. grafikos dizaineris Nicolasas Rahalas, garsiai skambant muzikai bare. Anot jo, barai atidaro vienas po kito, juose daugėja lankytojų, samdoma daugiau darbuotojų. „Dabar galiu eiti barą arba į naktinį klubą. Barai atsidaro, į juos eina žmonės“, – sako N. Rahalas.
Damaske vis dar jaučiasi karas. Kareiviai vaikšto su šautuvais, postuose tikrina, ar automobiliuose neslepiamos bombos, todėl susidaro automobilių kamščiai. Tolumoje kartais girdisi artilerijos šūviai.
Jauni miesto gyventojai nerimauja dėl ateities – jie yra netekę mylimų artimųjų, dėl infliacijos pragyvenimas be galo brangus, kai kurie jaunuoliai nori išvengti šaukimo į kariuomenę.
„Žmonės pavargo nuo karo, jie tiesiog nori gyventi normalų gyvenimą, kur nors nueiti, bendrauti, – sako barmenė nubalintais plaukais D. Daqqaq, dirbanti naktimis, dienoms studijuojanti menų fakultete. „Kelis pastaruosius mėnesius žmonių gausu ne tik savaitgaliais, o kas vakarą. Barai sausakimši“, – sakė ji.
Likau čia
D. Daqqaq sako, kad darbas bare – ne tik būdas pamiršti karą, na bet praktiškai visi lankytojai turi skaudžių prisiminimų.
„Giminaičiai iš tėčio pusės žuvo kariaudami Homse. Mano mama ir keturios seserys gyvena arti karinio oro uosto Meze“, – pasakoja baro lankytoja Dana Ibrahim (21 m.).
Oro bazė vakarinėje Damsko dalyje buvo apšaudyta, ji – netoli Darajos priemiesčio, kurį apsiautusios vyriausybinės pajėgos.
„Kartais kasdien bombarduoja. Kartą raketa pataikė tiesiai šalia namo. Buvau mieste, nieko negirdėjau dvi dienas, maniau, šeima žuvo“, – pasakojo mergina.
D. Ibrahim ketino išvykti, kaip ir daugelis draugų, pabėgusių į Europą ar kaimynines šalis, bet dabar, atsiradus galimybei socializuotis, jai mieliau pasilikti.
„Kai pamačiau, kad čia atgyja gyvenimas, nebenoriu būti pabėgėlė“, – sakė ji.