Daugelis iš jų bėgo nuo karo Irake, Sirijoje, Libijoje ar Afganistane. Daugeliui teko ištverti tikrą pragarą, kad čia patektų.
Vis dėlto P. Sharafi tikina šį mėnesį išgirdęs tai, ko jam dar nėra tekę išgirsti, – mokinys paprašė šalies karaliaus adreso, rašo „The Washington Post“.
Keisto prašymo mokyklos psichologas sulaukė iš 12-mečio imigranto iš Sirijos Ahmedo. Šis žavingas, guvaus mąstymo paauglys į Švediją prieš keturis mėnesius atvyko kartu su tėvais ir jaunėliu broliu.
Kai P. Sharafi paklausė Ahmedo, kam jam reikalingas karaliaus adresas, berniukas atsakė, kad jis paprasčiausiai nori jam papasakoti savo istoriją.
Laiške, kurį Ahmedas P. Sharafi parodė po kelių dienų, berniukas pasakoja šiurpią kelionės iš Alepo istoriją, jo akivaizdoje nužudytą mokytoją, kelionę klastinga Viduržemio jūra ir toliau į Europą.
„Skaičiau jo laišką karaliui ir verkiau“, – telefoniniame interviu „The Washington Post“ sakė P. Sharafi.
Mokyklos psichologas toli gražu ne vienintelis asmuo, kurį iki širdies gelmių sugraudino Ahmedo pasakojimas apie pabėgimą nuo ugnies ir mirties Alepe. Su P. Sharafi pagalba Ahmedui pavyko perduoti laišką radijo stočiai ir atsirado viltis, kad laiškas pasieks ir patį Švedijos karalių Karlą Gustavą.
Europoje vos keleriais metais už Ahmedą vyresni prieglobsčio prašytojai pastaraisiais mėnesiais sulaukia prieštaringų vertinimų. Vokietijoje jie kaltinami seksualiniais priekabiavimais ir vagystėmis Naujųjų Metų vakarą.
Prancūzijoje į juos žvelgiama įtariai po to, kai keli „Islamo valstybės“ kovotojai gavę pabėgėlio statusą praėjusių metų lapkričio mėn. surengė daugybę gyvybių nusinešusius teroristinius išpuolius Paryžiuje.
Net ir Švedija, kurioje priimtų migrantų skaičius, tenkantis vienam gyventojui, didžiausias nei kurioje kitoje Europos šalyje, ėmė įtariai žvelgti į prieglobsčio prašančiuosius po kelių didelio atgarsio sulaukusių incidentų.
Rugpjūčio mėn. migrantas iš Eritrėjos, įtūžęs dėl atmestos paraiškos dėl prieglobsčio skyrimo, mirtinai subadė motiną ir sūnumi „Ikea“ parduotuvėje. Vos prieš kelias savaites kitas prieglobsčio prašytojas mirtinai subadė socialinį darbuotoją, mėginusį nutraukti migrantų centre įsiplieskusį kivirčą.
Kadaise Europos migrantų rojumi vadinta Švedija neseniai pakeitė politiką, uždarė savo sienas ir žada deportuoti 60–80 tūkst. prieglobsčio prašančių asmenų.
Didėja skeptiškai migrantų klausimu nusiteikusių partijų populiarumas, o neseniai atlikta viešosios nuomonės apklausa parodė, kad 40 proc. švedų mano, kad integracija ir imigracija šiuo metu yra tapusios didžiausiu šaliai tenkančiu iššūkiu.
P. Sharafi teigimu, Ahmedo laiškas rodo, kad Švedija turėtų patraukti savo baimes į šoną ir žvelgti į prieglobsčio prašytojus kaip į turtą.
„Švedijos tolerancija mažėja, uždaromos sienos, badoma pirštais vietoje to, kad būtų išklausomi visi, įskaitant ir čia atvykstančiuosius, turėtume įžvelgti vertę, naudą iš tų žmonių, kurie iš tiesų prisideda prie šalies“, – samprotavo jis.
P. Sharafi geriau nei kas kitas žino, kaip imigrantai gali padėti Švedijai. Jo tėvai į šią šalį atvyko iš Irano, o jo kaip pirmosios kartos švedo identitetas padeda 29-erių psichologui susikalbėti su neseniai į Švediją atvykusiais imigrantais.
Kai Ahmedas paprašė P. Sharafi pagalbos išsiųsti laišką karaliui, jis sutiko. Taip pat jis pasiūlė surengti kampaniją socialiniuose tinkluose. Jiedu sukūrė feisbuko paskyrą „Brev till kungen“, išvertus iš švedų kalbos reiškiančią laišką karaliui.
„Mano vardas Pooja Sharafi, dirbu psichologu mokykloje, Malmėje“, – rašo P. Sharafi. „Vienas iš mūsų mokinių, 12-metis Ahmedas prieš porą savaičių pas mane atėjo, mes turėjome pasikalbėti apie jo kelionę iš Sirijos į Švediją ir apie išgyvenimus, kuriuos jis patyrė šios kelionės metu. Ahmedas taip pat papasakojo ir apie norą išsiųsti laišką Švedijos karaliui Karlui Gustavui. Taip pat jis patikino norintis susitikti su Jo Didenybe ir papasakoti savo istoriją. Paprašiau Ahmedo užbaigti laišką arabų kalba (ši kalba jam gimtoji). Laiškas buvo išverstas ir dabar jau tikrai baigtas. Skaitydamas šį laišką verkiau. Padėkite man pasidalindami šia žinute, kad laiškas pasiektų Jo Didenybę“, – rašo P. Sharafi.
Štai išverstas Ahmedo laiškas:
„Sveiki, karaliau Gustavai!
Esu vardu Ahmedas, man dvylika. Turiu mamą, tėtį ir brolį. Visą laiką gyvenome gražiuose džiaugsmo pilnuose namuose Alepe, Sirijoje. Mano tėtis turėjo didelę gamyklą ir vaikiškų drabužių parduotuvių. Jis mums pirkdavo daug dovanų ir žaislų. Mano tėvai turėjo automobilius ir mes gyvenome laimingai, bet tada prasidėjo karas, ėmė švilpti raketos, aidėjo šūviai ir įsivyravo teroras. Tėčio gamykla sudegė, iš jos nieko neliko, mūsų laimė ėmė nykti.
Nebegalėjau lankyti mokyklos, nes mano mokytoją nušovė mano akivaizdoje, negaliu pamiršti tų akimirkų, tai buvo blogiausios akimirkos mano gyvenime. Tėtis įėjo į kambarį ir pasakė mamai, kad gamykla dega. Mama išėjo iš kambario verkdama. Tada tėtis nusprendė, kad turime saugumo sumetimais išvykti. Prasidėjo blogiausios dienos.
Ankstyvą šeštadienio rytą išvykome į Turkiją. Keliavome pavojingai atrodančia pripučiama valtimi. Visur aplink – vanduo, virš galvos – tamsa. Buvo baisu. Žmonės rėkė, vaikai verkė, visą laiką mano tėtis šypsojosi mėgindamas nuraminti mane ir mano brolį, bet situacija buvo sudėtingesnė nei galvojau. Klausiau savęs, kas mums nutiko, kur mano namai, kur mano lova ir žaislai?
Atvykome į salą, policija nugabeno mus į vietą, kuri buvo blogesnė už guminę valtį. Minia buvo didžiulė, tvyrojo siaubingas dvokas. Turėjome laukti ten, kol policija mus praleis. Be pastogės praleidome 15 dienų.
Atėjo mano depresijos pikas, sielojausi dėl mamos ir tėčio. Jie negalėjo daryti dalykų, kuriuos dėl mūsų darė anksčiau. Nuolat nueidavau paverkti. Nenorėjau, kad mano tėvai mane matytų, nes nenorėjau didinti jų sielvarto. Mama lygiai taip pat verkdavo, kai buvo tikra, kad niekas jos nemato, bet aš ją mačiau, mano širdis buvo sudaužyta.
Atvykome į Švediją. Noriu susitikti su Švedijos karaliumi ir papasakoti jam savo istoriją. Esu girdėjęs, kad jis yra kilnus. Turiu krepšį su naujais drabužiais, vilkėsiu juos, kai eisiu susitikti su karaliumi.
Atvykę į Švediją apsistojome pas tetą, gyvenome mažame kambarėlyje vietoje mūsų nuostabaus didelio namo. Kiekvieną rytą nubudęs matydavau prie lango stovintį tėtį, jis liūdėdavo, nes neturėjo pakankamai pinigų mums, savo šeimai, nupirkti to, ko mes norime.
Taigi noriu susitikti su jumis, karaliau! Noriu su jumis susitikti, kai būsiu apsirengęs naujais drabužiais, kuriuos gabenau visą kelionę į Švediją tam, kad su jumis susitikčiau.
Pagarbiai,
Ahmedas
Malmė, 2016 m. vasario 2 d.“
Ahmedo šeima nesutiko nurodyti berniuko pavardės. Jo mama atsisakė duoti interviu „The Washington Post“, tačiau patvirtino savo sūnaus laiško autentiškumą. Interviu Ahmedas papasakojo, kad rašyti šį laišką jam buvo skausminga, tačiau jis šiuo laišku didžiuojasi.
„Buvo sunku jį rašyti, nes rašiau apie savo kelionę iš Sirijos į Švediją“, – nelabai taisyklinga anglų kalba, kuri jam trečioji, sakė berniukas. Ahmedo tėvai ir psichologas sunkiai galėjo patikėti, kad berniukas savarankiškai parašė tokį jautrų laišką.
„Tėtis paklausė, ar aš jį parašiau“, – šypsodamasis pasakojo Ahmedas. „Niekas man nepadėjo, parašiau jį pats“, – patikino jis. Ahmedas pasakojo besiilgintis Sirijos ir nerimaujantis dėl ten likusių giminaičių.
Vis dėlto jis tikino mėgstantis ir tą šalį, kurioje dabar gyvena. „Man čia labai patinka, žmonės Švedijoje man nuolat šypsosi“, – džiaugėsi Ahmedas.
P. Sharafi pripažino, kad kol kas dar nepavyko pasiekti tikslo ir sutarti dėl susitikimo su karaliumi, tačiau jis vis dar nepraranda vilties. Jis tikina, kad net jei susitikimas neįvyks, Ahmedo istorija privers kitaip pažvelgti į prieglobsčio prašančius žmonės.
„Jo akys spindi“, – apie mokinį pasakojo P. Sharafi. „Jis ambicingas, orientuotas į tikslus, iš tiesų siekia to, ko trokšta“, – pagyrų Ahmedui negailėjo jis. „Norime girdėti šias istorijas, turime iš tiesų pamatyti šiuos vaikus, suprasti, kokie jie“, – neabejojo P. Sharafi.