Jei žmonės įkalinami nevykdant teismo proceso, nesvarbu, Belmaršo, ar Gvantanamo kalėjime, teroristų gali tik padaugėti, visiškai neseniai perspėjo žinoma žmogaus teisių gynėja Shami Chakrabarati. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad po rugsėjo 11-osios atakų aukšto rango slaptųjų tarnybų pareigūnams buvo suteiktos neribotos galios, ypač vykdant vyriausybės inicijuojamas sekimo operacijas. Vėliau Prancūzijoje ir Belgijoje įvykdyti siaubingi išpuoliai paskatino dar tvirtesnį apsisprendimą suteikti saugumo tarnyboms neribotas teises į piliečių laisvę. Bet ar tikrai to reikia, klausiama „The Guardian“ publikuojamame Francis Becketto straipsnyje.

Straipsnio autorius pasakoja kelis epizodus iš savo patirties ir dalijasi netikėtomis įžvalgomis. Jis rašo, kad tada, kai dar buvo vaikas, ne mažiau kaip 10 metų (1945–1955 m.) jo šeimos namas buvo stebimas slaptosios tarnybos MI5. Vaikystėje jis apie tai nė neįtarė, nors tėvai viską žinojo.

O štai per porą pastarųjų metų nemažai laiko jam teko praleisti prie neseniai išleistų ir nacionaliniame archyve saugomų MI5 dokumentų, skaitant pažodžiui užrašytus tėvų telefoninius pokalbius ir slaptųjų agentų sudarytas jų veiksmų ataskaitas. Juk viskas vyko prieš 60 metų.

F. Beckettas mano galintis pagal aprašus atpažinti kai kuriuos su jo šeima tuo metu bendravusius žmones. Jis puikiai įsivaizduoja, kur turėjo stovėti seklių automobilis, kad būtų galima stebėti, ką veikia šeima. Jo tėvas, Johnas Beckettas, buvo aktyvus fašizmo šalininkas. Vykstant Antrajam pasauliniam karui beveik ketverius metus jam teko praleisti kalėjime, o vėliau buvo skirtas savotiškas namų areštas: šeima turėjo apsigyventi ne arčiau kaip per trisdešimt kilometrų nuo Londono, o tėvas negalėjo išvykti iš namų toliau nei už aštuonių kilometrų.

Kai šie griežti apribojimai buvo atšaukti, sekimas ir toliau vyko. Jį organizavo Grahamas Mitchellas, 1956-aisiais metais tapęs tarnybos MI5 direktoriaus pavaduotoju. Būtent jis ir yra daugelio perskaitytų dokumentų autorius. Užrašai išduoda liguistą malonumą, kurį G. Mitchellas patirdavo galėdamas pasinaudoti pagal užimamas pareigas numatytomis galiomis valdyti kitų žmonių gyvenimą. Panašu, kad vieną užfiksuotą atvejį G. Mitchellas laiko J. Becketto santuokine neištikimybe: iš klausomo telefoninio pokalbio sužinoma, kad žmonai autoriaus tėvas sako pietaujantis su draugu, bet jį sekantis asmuo praneša, kad restorane J. Beckettas yra su moterimi. Veikiausiai tai nebuvo neištikimybė.

Apie G. Mitchello piktdžiugą bylojo ir eilutės, kuriose pranešama, kad J. Beckettas buvo įtikintas, jog vienas iš jo draugų – šnipas iš MI5. Štai kas rašoma viename slaptame pranešime: „Tikriausiai apsidžiaugsite sužinoję, kad Johnas Beckettas yra įsitikinęs, jog majoras Edmondsas perdavė tam tikros informacijos MI5. <...> J. Beckettas manė, kad Edmondsas bandė suvilioti jo žmoną, kol jis sėdėjo kalėjime.“

Vos pasibaigus karui, daugelio nuostabai, J. Beckettas sugebėjo gauti vietinės ligoninės administratoriaus padėjėjo darbą. Deja, po kelių mėnesių jis buvo atleistas. Pats manė, kad taip nutiko todėl, kad jis juodojoje rinkoje nupirko bananų sunkiai sergančiam vaikui. Vis dėlto tikroji priežastis buvo kita: lemtingą žodį čia bus ištaręs tas pats G. Mitchellas iš slaptosios tarnybos. J. Becketto žmona nesiliovė tikėjusi, kad jos vyras pagaliau ras ramų įprastą darbą ir pasitrauks iš politikos.

Deja, netekęs darbo jis grįžo prie vienintelių pareigų, kurias galėjo gauti – tapo neofašistinės partijos „British People‘s Party“ vadovu, o atlyginimą jam mokėjo partijos globėjas Bedfordo hercogas.

Perskaitęs visus gautus slaptosios tarnybos parengtus dokumentus straipsnio autorius padarė dvi išvadas.

Visų pirma, Sh. Chakrabarti yra teisi. Rasistinės iš kalėjimo grįžusio tėvo pažiūros buvo kur kas tvirtesnės nei anksčiau. Be to, jis buvo tapęs aršiu antisemitizmo šalininku. Apie šį fenomeną tikrai žino tie, kurie yra studijavę per karą sulaikytųjų likimus.

Po karo vykdytas nuolatinis sekimas, apie kurį J. Beckettas žinojo, tik niekaip negalėjo įrodyti, neigiamai paveikė jo psichiką. Apskritai, jis buvo linksmo būdo, mėgo draugiją, galėdavo vykusiai papokštauti, bet turėjo ir nemažai keistų bruožų. Kartkartėmis jis prasitardavo, ką mano apie kitų rasių žmones – žydus arba juodaodžius. Jo pastabos buvo tokios šiurkščios ir įžeidžios, kad tiesiog priversdavo sustingti iš siaubo.

J. Beckettas didžiavosi savo sugebėjimu ištverti visus kalėjimo sunkumus, kurie kitus sugniuždydavo. Visgi nuolat tramdomas pyktis neišnyko be pėdsakų: jis tūnojo užgniaužtas giliai viduje. Kaip tik šis pyktis ir neapykanta persekiojo J. Beckettą ir pasibaigus karui, kai žinojo, kad yra stebimas.

Antroji išvada ta, kad sekimo taktika iškreipia ir pačių sekimo vykdytojų būdą. Skaitant G. Mitchello ataskaitas nesunku įsitikinti, su kokiu pasitenkinimu buvo vedami užrašai. To pasitenkinimo priežastis – suteikti įgaliojimai kontroliuoti svetimą likimą.

Nėra abejonių, kad žmonės turi jaustis saugūs. 1940-ųjų gegužę buvo būtina apsaugoti visuomenę nuo tokių kaip J. Beckettas. Metas, kai Vokietijos invazija galėjo prasidėti bet kurią akimirką, buvo vienas iš tų laikotarpių žmonijos istorijoje, kada sulaikymas be teismo proceso buvo pateisinamas. Bet kuris valstybės vadovas tokiu atveju būtų pasirūpinęs, kad tokie fašizmo propaguotojai kaip Oswaldas Mosley ar Johnas Beckettas būtų atskirti nuo visuomenės.

1942-aisiais metais slaptųjų agentų ir visų kenkėjišką veiklą vykdančių organizacijų veikla buvo pripažinta destruktyvia, todėl nepriklausoma prisiekusiųjų tarėjų grupė inicijavo sulaikytųjų bylų peržiūrą ir nurodė juos paleisti. G. Mitchello užrašai išduoda nenorą perduoti savivale paremtą 1940-aisiais suteiktą valdžią, leidusią be išlygų riboti kitų žmonių laisvę.

Pasibaigus karui buvo labai sunku pateisinti griežtą, savavališką ir žmogaus laisves varžantį sekimą. Tai, ką galima pasakyti apie penktajame ir šeštajame dešimtmečiais iškilusius fašizmo propaguotojus, galima pasakyti ir apie šiais laikais grėsmę keliančiais islamo ekstremistais laikomus asmenis. Į 1940-ųjų gegužę panašių epizodų, kai sulaikymas be teismo laikomas pateisinamu, gali pasitaikyti, tik reikia nepamiršti, kad tokie epizodai yra labai reti ir trumpalaikiai.

Tam tikromis aplinkybėmis slaptųjų agentų veikla gali būti pateisinama, bet sekimui tapus norma, patirsime daugiau žalos nei naudos. Tai įrodo J. Becketto istorija. Todėl būtina atsakyti klausimą, kas stebi saugumo agentų veiklą. Dabar šis klausimas tikrai aktualus.