„Spėju, kad autoritarinis režimas, kurį matėme iki šiol, gali pasirodyti blankus, palyginti su tuo, kas laukia ateityje. Ir tam tikri veiksmai jau prasidėjo. [...] Manau, akivaizdu, kad paskutiniai įvykiai tik susilpnins demokratiją Turkijoje“, – svarsto politologas.
– Visos perversmo detalės vis dar ne iki galo žinomos. Koks, jūsų nuomone, galėjo būti sukilimo tikslas, kokių pokyčių perversmininkai siekė?
– Labai sunku pasakyti. Kol kas viskas atrodo labai keistai. Anksčiau šalies kariuomenė buvo labai vieninga ir sekuliari, jos misija buvo užtikrinti, kad valdžios neužimtų islamistiniai judėjimai ir grupės. Tačiau per paskutinius 20 metų idėja labai pasikeitė. Kariuomenė prarado įstatyminę politinę galią, ir šiuo metu buvo visai netikėta, kad kariuomenė bandytų perimti valdžią iš R. T. Erdogano valdomos partijos. Didžioji dalis kariuomenės buvo prieš perversmą, taigi tai buvo tik nedidelė jos dalis.
Sunkiai suprantama ir tai, kad perversmas buvo labai prastai suplanuotas. Jo nepalaikė nė viena opozicijos partija. Todėl kyla daug klausimų, iš kurių kylą įvairių teorijų. Viena jų – kad tai paties R. T. Erdogano sukurtas netikras perversmas, kuris suteiktų jam ir jo partijai galimybę dar tvirčiau valdyti šalį. Bet ir ši teorija skamba neįtikimai. R. T. Erdoganas jau dabar turi daug galių, ir de facto transformavo šalies valdymą į prezidentinį. Po to, kai jis išstūmė premjerą Ahmetą Davutoglu, niekas nedrįsta jam prieštarauti. Be to, akivaizdu, kad perversmas dar labiau pakenks Turkijos ekonomikai. Visa situacija labai keista.
– Keista ir tai, kad karinė grupė, paskelbusi, kad perima Turkijos valdžią, teigė norinti sugrąžinti demokratiją ir žmogaus teises. Tačiau, kai žmonių minia pradėjo į juos eiti, kad sustabdytų, jie paleido ugnį. Akivaizdu, kad jie nesiekė vertybių, kurias skelbė grąžinantys į šalį.
– Būtent. Kitas dalykas, kuris nustebino, kad jie bombardavo parlamentą. Jei būtų norima sugrąžinti demokratiją, parlamentas būtų paskutinė vieta, kurią, tikėčiausi, jie bombarduos. Taip, R. T. Erdoganas pamažu šalį transformuoja į autoritarinę. Taip, kažkas turėtų išeiti ir pasakyti, kad tai nėra gerai. Tačiau šiam procesui sustabdyti pats blogiausias variantas būtų karinis perversmas.
Karinis perversmas visada sukelia dar daugiau problemų ir tikrai neatkuria demokratijos. O dabar R. T. Erdoganas, kuris pats dažnai pažeidžia demokratijos principus, gali atsistoti prieš kameras ir tvirtinti, kad šiandien jis apgynė demokratiją. Akivaizdu, kad šis įvykis užkirs kelią bet kokiems kitiems bandymams ir judėjimams, kurie Turkiją iš tiesų nori matyti kaip demokratiškesnę šalį.
– Ar tai reiškia, kad, viskam nurimus, R. T. Erdogano pozicija dar labiau sutvirtės ir žmogaus teisės bus dar labiau suvaržytos?
– Taip, tai labai tikėtina. Tvarką sugrąžinus, R. T. Erdoganas gali būti labai griežtas. Pažiūrėkime į tai, kas vyko iki šiol, – R. T. Erdoganas paduoda į teismą visus, kas bent kiek iš jo pasišaipo „Twitteryje“ ar kitur. Šis perversmas jam bus puikus pasiteisinimas surengti kampaniją prieš visus, kurie pasakys bent žodį prieš jį ir vyriausybę.
Spėju, kad autoritarinis režimas, kurį matėme iki šiol, gali pasirodyti blankus, palyginti su tuo, kas laukia ateityje. Ir tam tikri veiksmai jau prasidėjo. Skelbiama, kad buvo sulaikyta ar iš pareigų atleista apie 3 tūkst. teisėjų. Kol kas tikrai neaišku, kaip teisėjai susiję su perversmu. Be to, sunku pasakyti, ar visi jie, kaip visi įkalinti karininkai, tikrai tiesiogiai susiję su perversmu. Manau, akivaizdu, kad paskutiniai įvykiai tik susilpnins demokratiją Turkijoje.
– Kitas paradoksas tas, kad R. T. Erdoganas paragino žmones išeiti į gatves ir apsaugoti demokratiją naudodamasis socialiniais tinklais – priemonėmis, kurias pats ne kartą buvo draudęs. Ar tai ateityje pakeis jo požiūrį į šiuos įrankius, gal jis taps atlaidesnis?
– Tikrai abejoju. Iš tiesų tai labai ironiškas paradoksas, turint galvoje jo veiksmus praeityje – galime prisiminti, kaip prieš trejus metus saugumo pajėgos išvaikė protestuotojus Taksimo aikštėje. Tikrai nemanau, kad jis taps atviresnis „Twitteriui“, „Youtube`ui“, demokratiškiems protestams.
Šeštadienį tikriausiai visi šalies gyventojai gavo SMS, kviečiančią prisidėti prie protesto už demokratiją, – tai skamba tikrai ironiškai. Jie turėtų išsaugoti šią žinutę iki kito karto, kai dalyvaus proteste prieš R. T. Erdogano autoritarizmą. Jie galės priminti valdžios pareigūnams, kad visai neseniai jie buvo pakviesti paties R. T. Erdogano protestuoti už demokratiją.
– Turkija yra NATO narė. Kaip tokiu atveju turėtų reaguoti NATO?
– NATO vadovas prieš perversmą jau pasisakė „Twitteryje“. Jei perversmas būtų pavykęs, nemanau, kad NATO būtų kažką dariusi, nes to nereikalauja įstatymai. Turkija NATO nare tapo 1952 m., dar gerokai prieš Vokietiją. Nuo laiko Turkijoje buvo surengti keturi perversmai ir NATO niekada nereagavo.
Kita vertus, laikai pasikeitė, ir, jei perversmas būtų buvęs sėkmingas, NATO galbūt būtų patyrusi didelį visuomenės spaudimą imtis veiksmų. Turint galvoje, kokį svarbų vaidmenį Turkija vaidina konfliktuose Irake, Sirijoje, pabėgėlių krizės klausimu, manau, kad niekas neįsivaizduoja, kaip reikėtų veikti be Turkijos.
– Tačiau ar tokiu atveju nesumažėja pasitikėjimas Turkijos kariuomene? Juk visa šalies kariuomenė (kaip ir dalis, surengusi perversmą) yra ir NATO dalis?
– Kol kas reikia palaukti daugiau detalių. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad perversmininkai sudarė labai nedidelę visos kariuomenės dalį. Didžioji dalis išlieka ištikima civiliams ir demokratiškai išrinktai valdžiai. Tačiau faktas, kad NATO narėje gali įvykti tokio pobūdžio mėginimų nuversti valdžią, kelia nerimą. Kita vertus, Turkijos geopolitinė pozicija lemia, kad NATO tikriausiai nekels klausimo, kas vyksta sąjungininkės kariuomenėje.