Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas ir kairiųjų maištininkų grupuotės „Farc“ lyderis Rodrigo Londono, geriau žinomas kaip Timochenko, buvo įvardijami kaip realūs pretendentai gauti Nobelio taikos premiją už 52 metus trukusiam karui tašką padėjusį taikos susitarimą.
J. M. Santosas premiją gavo už pastangas nutraukti jau pusę šimtmečio jo šalį krečiantį konfliktą su marksistų sukilėlių grupuotę FARC, penktadienį paskelbė Norvegijos Nobelio komitetas.
52 metus trukęs konfliktas Kolumbijoje pražudė per 26 tūkst. žmonių, dar daugiau nei 6 mln. buvo priversti palikti savo namus.
„Norvegijos Nobelio komitetas nusprendė skirti 2016-ųjų Nobelio taikos premija Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui už jo ryžtingas pastangas užbaigti jau ilgiau kaip 50 metų vykstantį pilietinį karą", nusinešusį jau bent 220 tūkst. žmonių gyvybių, o dar beveik 6 mln. gyventojų privertusį palikti savo namus, vidurdienį paskelbė komiteto pirmininkė Kaci Kullmann Five.
Komitetas pažymėjo, kad šis apdovanojimas taip pat turėtų būti laikomas „pagarbos ženklu Kolumbijos žmonėms, kurie, nors ir patyrė didžiulių sunkumų ir prievartos, neprarado teisingos taikos vilties, taip pat visoms šalims, prisidėjusioms prie taikos proceso“.
Nobelio taikos premijos komitetas teigia, kad referendumo rezultatai, atskleidę, kad šalies žmonės atmeta taikos susitarimą, dėl kurio sutarė Kolumbijos prezidentas ir FARC lyderis Timochenko, neturėtų nuvilti ir prisidėti prie konflikto atnaujinimo.
Komitetas ragina tiek prezidentą, tiek FARC vadovą laikytis taikos susitarimo ir „atsakingai dalyvauti artėjančiose taikos derybose, nevengti atsakomybės“. Komiteto atstovė pabrėžė, kad referendumo rezultatai nereiškia, kad Kolumbijos žmonės nenori taikos – jie reiškia, kad piliečiai tiesiog nepritaria konkrečioms susitarimo detalėms.
Nobelio taikos premijos komitetas sulaukė klausimų, kodėl premija neskirta abiem taikos procese dalyvaujančioms šalims – ne tik prezidentui, bet ir FARC lyderiui.
Komitetas nusprendė, kad Kolumbijos prezidento J. M. Santono kaip šalies vadovo vaidmuo taikos procese „buvo itin svarbus“, be to, nors susitarti su FARC buvo bandyta ir anksčiau, ir ne kartą, pasiekti tokių konstruktyvių rezultatų pavyko tik jam vienam. Paklausta, ar toks sprendimas galbūt susijęs ir su faktu, kad skirti Nobelio taikos premiją sukilėlių vadui būtų dviprasmiška, atstovė pareiškė: „Niekada nekomentuojame tų, kurie premijos negavo“.
J. M. Santosas tapo jau 15-uoju prestižinę Nobelio taikos premiją pelniusiu pareigas einančiu valstybės arba vyriausybės vadovu.;
Be to, jis tapo antruoju Kolumbijoje gimusiu Nobelio premijos laureatu po rašytojo Gabrielio Garcios Marquezo, 1982 metais pelniusio Nobelio literatūros premiją.
Per ceremoniją Osle gruodžio 10 dieną laureatui bus įteiktas auksinis medalis ir diplomas; laureatas taip pat gaus 8 mln. Švedijos kronų (834 tūkst. eurų) piniginį prizą.
Švedų pramonininkas Alfredas Nobelis yra įpareigojęs savo įsteigtos premijos komitetą skirti šį apdovanojimą „žmogui, kuris daugiausiai nuveikė arba atliko geriausią darbą dėl brolybės tarp tautų, nuolatinių armijų panaikinimo arba sumažinimo, taip pat už taikos kongresų rengimą ir skatinimą“.
Nobelio komitetas šio priesako interpretaciją ilgainiui keitė, išplėsdamas taikos stiprinimo pastangų sąvoką, kuri dabar apima pastangas pagerinti žmogaus teisių padėtį, taip pat kovą su skurdu ir aplinkos taršos mažinimą.
Praeitų metų Nobelio premiją laimėjo Tuniso nacionalinio dialogo ketvertas, kuris po pirmosios ir sėkmingiausios Arabų pavasario revoliucijos atvėrė kelią į taikų dialogą tarp piliečių.
Vadinamosios Nobelio ekonomikos premijos, teikiamos nuo 1968 metų, laureatai bus paskelbti pirmadienį, o apdovanojimas už nuopelnus literatūros srityje - vėliau ateinančią savaitę.
14 Nobelio taikos premijų laureatų, kurie apdovanojimą gavo užimdami valstybių vadovų pareigas
Ellen Johnson Sirleaf, Liberijos prezidentė (Ellen Johnson Sirleaf Nobelio taikos premiją gavo 2011 metais);
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama (Barackui Obamai Nobelio taikos premija įteikta 2009 metais);
Kim Dae-jung, Pietų Korėjos prezidentas (Kim Dae-jung Nobelio taikos premija įteikta 2000 metais)
Yitzhak Rabin, Izraelio ministras pirmininkas (Yitzhakui Rabinui Nobelio taikos premija įteikta 1994 metais);
F. W. de Klerkas, Pietų Afrikos Respublikos prezidentas (F. W. de Klerkui Nobelio taikos premija skirta 1993 metais);
Michailas Gorbačiovas, Tarybų Sąjungos prezidentas (Michailui Gorbačiovui Nobelio taikos premija skirta 1990 metais);
Oscaras Ariasas Sánchezas, Kosta Rikos prezidentas (Oscarui Ariasui Sánchezui Nobelio taikos premija skirta 1987 metais);
Anwaras al-Sadatas, Egipto prezidentas (Anwarui al-Sadatui Nobelio taikos premija skirta 1978 metais);
Menachemas Beginas, Izraelio ministras pirmininkas (Menachemui Beginui Nobelio taikos premija skirta 1978 metais);
Eisaku Sato, Japonijos ministras pirmininkas (Eisaku Sato Nobelio taikos premija skirta 1974 metais);
Willy Brandtas, Vokietijos kancleris (Willy Brandtui Nobelio taikos premija skirta 1971);
Hjalmaras Brantingas, Švedijos ministras pirmininkas (Hjalmarui Brantingui Nobelio taikos premija skirta 1921 metais);
Woodrow Wilsonas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (Woodrow Wilsonui Nobelio taikos premija skirta 1919 metais);
Theodore‘as Rooseveltas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (Theodore‘ui Rooseveltui Nobelio taikos premija skirta 1906 metais);
Winstonas Churchillis, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas (Winstonui Churchilliui Nobelio taikos premija skirta 1953 metais)