Britų istorikas Normanas Daviesas, kuris Lenkijoje gerbiamas už daugelį knygų apie šią šalį, aštuonis metus buvo glaudžiai siejamas su šiuo projektu ir vadovauja iš aukšto rango narių sudarytai tarptautinei patariamajai jo tarybai. Leidiniui „Observer“ jis sakė, kad Teisės ir teisingumo partijos bandymai užgrobti muziejų yra pagal savo prigimtį „bolševikiniai“ ir „paranojiški“. „Teisės ir teisingumo partija nenori, kad grupė užsienio istorikų spręstų, kas pateks į „jų“ muziejų“, - teigė jis.
Oksforde dirbantis akademikas teigė, kad pagrindinė vyriausybės priešiškumo šiam projektui varomoji jėga yra Teisės ir teisingumo lyderis Jaroslawas Kaczynskis, „kuris viską valdo tarsi asmeninį politbiurą“.
Taip pat daugėja įrodymų, kad naujoji „atminimo politikos“ taktika naudojama tam, kad būtų suvestos sąskaitos su politiniais priešininkais, pavyzdžiui, buvusiu „Solidarumo“ lyderiu Lechu Walesa ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Donaldu Tusku, kuris per Smolensko aviakatastrofą, pražudžiusią Jaroslawo brolį dvynį Lechą Kaczynskį, ėjo Lenkijos ministro pirmininko pareigas. Šie abu vyrai itin susiję su Gdansko miestu.
Praėjusią savaitę Lenkijos kultūros ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas Piotras Glinskis pareiškė svarstantis apie tai, kad didįjį muziejų Gdanske reikėtų sujungti su dar nepastatytu muziejumi Vesterplatėje. „Taip mes sukurtume naują instituciją su nauju direktoriumi“ ir galiausiai perimtume abiejų muziejų valdymą, teigė Gdansko Rotušės atstovas spaudai.
N. Daviesas teigė manantis, kad veiksmų prieš Antrojo pasaulinio karo muziejų tiesiogiai imasi J. Kaczynskis.
„Jis elgiasi tarsi bolševikas ir paranojiškas trikdytojas. Teisės ir teisingumo partija yra kerštingiausia gauja Europoje. Gdanskas yra ypatingas taikinys, nes siejasi su L. Walesa bei „Solidarumu“ ir D. Tusku, kuris yra gimęs Gdanske, baigęs istorijos studijas ir padėjęs muziejaus pamatinį akmenį. J. Kaczynskis priklausė „Solidarumui“ ir vadovavo L. Walesos rinkimų kampanijai, padėdamas jam (1990 metais – aut. past.) tapti Lenkijos prezidentu. Tačiau L. Walesa nustūmė jį į nuošalę ir nuo tada J. Kaczynskis planuoja savo kerštą“, - teigė mokslininkas.
Pasak istoriko, šiam muziejui suplanuota nuolatinė ekspozicija, kurią sudarė muziejų srityje patirties turinti patariamoji taryba, apėmė „visą 1939 – 1945 metų naratyvą“. „Ji yra apie Europą, pabrėžiant karą, kuriame dalyvavo Lenkija. Taip pat yra didelis skyrius, skirtas Holokaustui“, - teigė jis.
J. Kaczynskis, kuris užtikrino savo partijos pergalę praėjusių metų spalio parlamento rinkimuose, suformulavo „atminimo politikos“ politiką, kuria siekiama pabrėžti lenkų didvyriškumą ir pasiaukojimą per visą istoriją. Praėjusį mėnesį buvo itin garsinamas vieno muziejaus Markovoje, skirto kaimynus žydus gelbėjusiai Ulmų šeimai, atidarymas. Šio renginio svarbą vyriausybei išryškino tai, kad atidarymo ceremonija muziejumi paverstoje sodyboje buvo verčiama iš karto į penkias kalbas ir tiesiogiai transliuojama Lenkijos ambasadoms 17-oje valstybių.
Po „atminimo politikos“ šūkiu vyriausybė taip pat pasiūlė įstatymą, kuris baustų už frazės „lenkų mirties stovyklos“ vartojimą: vietoj jos reikėtų vartoti kur kas tikslesnį „nacistinės Vokietijos mirties stovyklų“ apibūdinimą.
„Klausimas, ar jie sieks nuslėpti pasmerktus lenkus? Ar jie pabrėš teisuolius, užmiršdami informatorius? Kol kas to nežinome“, - sakė jis.
Praėjusią savaitę dėl kaltinimų „tautos įžeidimu“ buvo apklaustas Prinstono istorikas Janas Tomaszas Grossas, kuris 2015 metų rugsėjį rašė, kad lenkai per Antrąjį pasaulinį karą nužudė daugiau žydų, negu vokiečių.
„Atrodo, kad „atminimo politikos“ politika daugiausia yra grįsta šmeižikiškais prasimanymais, - sakė N. Daviesas. – Kai prieš 20 metų pirmą kartą apie ją išgirdau, pamaniau, kad ja siekiama iškelti tai, ką sovietai išstūmė iš Lenkijos istorijos. Pakankamai teisinga.
Tačiau dabar, kai šalį valdo Teisės ir teisingumo partija, matome, kad tai tėra ksenofobiniai bandymai perrašyti istoriją. Man, kaip istorikui, nesunku įžvelgti paraleles: (komunistinė) Lenkijos liaudies respublika taip pat turėjo „istorijos politiką“ ir dabar vėl grįžome į tą patį tašką“.
Lenkijos kultūros ministerija ir Teisės ir teisingumo partijos politikai į „Observer“ prašymus pakomentuoti šią padėtį neatsiliepė.