– Kuo ypatingas tokio pobūdžio pagrobimas?

– Jis tikrai išskirtinis. Sovietų laikais nebuvo nieko nepanašaus. Nieko panašaus nebūta nuo pat XX amžiaus 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių, kai Berlyne ir Vienoje grobė rusai, arba sovietai grobė britų, amerikiečių ir kitus žvalgybos agentus tiesiog Berlyno gatvėse.

Tai buvo praktika, kurią būtų galima įvardyti kaip aukščiausio laipsnio Šaltąjį karą. Tai praktika, kurios galiausiai atsisakė abi pusės, nes abi galėjo vienodai žaisti šį žaidimą, nė viena neturėjo pranašumo.

Įtariu, kad ir mes kartais taip elgėmės su sovietais. Šnipų žaidimo taisyklės skelbia, kad negalima fiziškai taikytis į kitos pusės žvalgybos žmones. Negalima jų svaiginti narkotikais, negalima šaudyti, negalima grobti, nes tai blogas precedentas – tada tokią pačią taktiką imasi naudoti ir kiti, niekas iš to neišlošia. Taigi tai ne tik tarptautinės teisės pažeidimas, ne tik santykių (...) pažeidimas – tai taip pat ir šnipų žaidimo taisyklių pažeidimas.

– Jūs šį incidentą įvardijote kaip antausį Estijai ir jos sąjungininkams iš Vakarų. Kodėl?

Edwardas Lucasas
– Manau, kad tai tikrai nėra sutapimas – tai įvyko iš karto po B. Obamos apsilankymo Taline, kur jis pasakė nuostabią kalbą. Tai tikras iššūkis pasauliui ir Estijai – na, ir ką jūs darysite dabar? Dabar Estijai labai sunku: ji nenori viena imtis veiksmų, tokiu atveju pasirodytų esanti izoliuota. O jeigu viešai prašytų pagalbos iš išorės ir jos negautų, būtų labai negerai.

Dabar ji pastrigusi tarptautinės diplomatijos labirintuose, progresas labai lėtas, ji bando savo draugus ir sąjungininkus sudominti šiuo incidentu kaip tik tuo metu, kai kitur verda nemenka košė.

– Būta ne vieno šnipų skandalo, į kurį įsivėlė Estija ir Rusija, keli buvo gana rimti, keli – mažiau svarbūs. Ar įžvelgiate kokią nors tendenciją?

– Manau, kad Estija, kalbant tiek apie žvalgybą, tiek apie kontržvalgybą, turi kuo didžiuotis. Apie žvalgybos aspektą žinome ne tiek ir daug, tačiau neabejotinai buvome kelių svarbių proveržių liudininkais, ypač svarbu paminėti Hermanno Simmo teismą.

Manau, kad rusus tai kaip reikiant suerzino. Jie norėtų Estiją pamokyti, kad už tokius puikius rezultatus laukia bausmė. Svarstau, kad galbūt jie ketina pasiūlyti E. Kohverį iškeisti į Hermaną Simmą, o tai būtų labai įdomi problema tiek Estijai, tiek jos sąjungininkams.

– Taigi jūs teigiate, kad Estijai paprasčiausiai pernelyg puikiai sekėsi, ir Rusija iš esmės turėjo reaguoti, kitaip tariant, reikėjo atsakomojo smūgio.

– Taip, tai būtų logiškiausias paaiškinimas: Estijai puikiai pavyko tiek su žvalgyba, tiek su kontržvalgyba. „Kapo“ ir „Teabeamet“ dirba labai efektyviai, o Rusijai tai labai nepatinka. Ir ne tik tai. Estija 2 proc. šalies BVP skiria gynybai, į svečius atvyksta pats Obama, tai tapo Vakarų įtakos ir Vakarų solidarumo pavyzdžiu. Rusija nenori leisti, kad tai įvyktų – jie ėmėsi skausmingų ir žeminančių veiksmų, sumaišė kortas, tikėdamiesi, kad estai ims manyti – gyvenimas nėra jau toks geras.

– Kokias klaidas, jūsų nuomone, padarė Estija ir konkrečiai „Kaitsepolitsei“ (Estijos saugumo policija)?

Estonas Kohveras
– Manau, kad vienintelė tikra klaida buvo ta, kad tam leista įvykti. Galbūt jiems reikėtų ryšių įrangos, kurios nebūtų galima sutrikdyti, galbūt turėjo geriau žinoti, kas vyksta prie sienos, nujausti, kad ten laukia grupelė vyrų, kurie yra pasiruošę čiupti E. Kohverį. Incidentui įvykus, samprotauti labai lengva. Tiesa ta, kad tokie žvalgybos žaidimai neatsiejami nuo įvairiausių rizikų.

Dirbant su informatoriais, visada yra grėsmė, kad jie pasirodys esantys nepatikimi ar susikompromituos, jie gali tapti spąstais. Kalbame ne apie krepšinį, šio žaidimo pergalės kaina žymiai didesnė. Estijai žaisti sekasi labai gerai, bet šis manevras nepasiteisino. Tačiau nemanau, kad „Kaitsepolitsei“ turėjo sisteminių bėdų. Tai labai apmaudus incidentas, neabejotinai susijęs su politinėmis priežastimis, o ne pačia žvalgyba ar bėdomis jos viduje.

– Rusijoje E. Kohverio areštas sulaukė menko viešo dėmesio. Ką jums tai sako?

– Svarstau, ar Rusija šiek tiek nerimauja dėl to, ką padarė. Aukščiausiuose sluoksniuose neabejotinai turi būti žmonių, kurie sako „Pažiūrėkite, jeigu jį teisime ir skirsime 20 metų kalėjimo, mums tai geruoju tikrai nesibaigs“.

Ir tada jis tampa Rusijoje labai garsiu politiniu kaliniu iš Vakarų – juk tai bus nuolatinis dirgiklis. Galiausiai Vakarai pabus ir pradės dėl to reikšti pretenzijas. Jeigu jį paleis, kils klausimas, kodėl jiems jo iš viso reikėjo. Trumpalaikis efektas tikrai neblogas, tačiau man labai įdomu, ar jie viską gerai apgalvojo.

Be jokios abejonės, yra ne vienas ilgalaikis minusas. Rusijos žiniasklaida turi ir svarbesnių reikalų, jų dėmesys nukreiptas į Ukrainą. Spėju, kad, jeigu Kremlius norės ir šiuo klausimu pasinaudoti propaganda, jis tai ir padarys, tačiau greičiausiai palauks, kol jam bus pateikti oficialūs kaltinimai, arba prasidės teismo procesas.

Arba Rusija pateiks siūlymą jį iškeisti į Simmą, o galbūt šioje istorijoje bus atverstas dar vienas naujas puslapis.