Užpraeitą mėnesį Rusijos parlamentas sušaukė neeilinę sesiją, skirtą vienai itin aktualiai problemai aptarti. Politikų rūpesčiu tuokart tapo klausimas, kaip išgelbėti neklusnų, nežinia kokių užgaidų persisėmusį šalies jaunimą.
Pavyzdžiui, partijos „Teisingoji Rusija“ lyderis Sergejus Mironovas atkreipė dėmesį į didžiulį nerimą keliančią interneto ir socialinių tinklų daromą įtaką.
„Šiuolaikinis jaunimas be jokių išlygų paklūsta internete teikiamiems patarimams. Socialinius tinklus yra užvaldęs demonas, raginantis nemylėti gimtosios tėvynės“, – teigė S. Mironovas. Pasakė jis ir daugiau... Užsiminęs apie neišmatuojamą subkultūrą, kurią ne taip lengva perprasti, jis perėjo prie sektinų sąveikos su jaunimo bendruomenėmis pavyzdžių ir paminėjo tuos, „kurie užsiima artritu – piešia grafičius“.
Pastaroji frazė akimirksniu išplito it virusas. Ir ne kur kitur, o tuose pačiuose S. Mironovui apmaudą keliančiuose socialiniuose tinkluose.
Ją tikrai išgirdo plati jaunimo, kurį neva reikia gelbėti, auditorija. Bėda tik ta, kad dėmesio politiko žodžiai sulaukė visai ne dėl tos priežasties, dėl kurios buvo pasakyti.
Taip jau nutiko, kad 64-erių metų valstybės veikėjas anglišką terminą „street art“ (gatvės menas) supainiojo su žodžiu „artritas“ („art streetas“).
Akivaizdu, kad jaunimas – tikrai kietas riešutėlis Rusijos politikams.
Vangus dėmesys jaunimui
Metų metus šalies jaunuomenė dažniausiai sulaukdavo ypač vangaus Rusijos lyderių dėmesio. Tiek Kremlius, tiek šalies prezidento Vladimiro Putino vadovaujama partija „Vieningoji Rusija“ daugiausia jėgų skyrė neblėstančiam savo patrauklumui darbininkų klasei atstovaujančių vidutinio ir senyvo amžiaus rinkėjų akyse, mat šio amžiaus tarpsnio ir socialinės grupės elektoratas, jų manymu, aktyviausiai dalyvauja rinkimuose.
Dažniausiai valdžios retorikoje kartojamos tezės paprastai siejasi su istorinių karo metų pergalių garbinimu ir tradicinių stačiatikių vertybių aukštinamu. Neretai nuskamba ir V. Putino valdymo eros palyginimas su nusikaltimų krečiamu ir ekonomikai pragaištingu paskutiniu praeito amžiaus dešimtmečiu.
Didžiausias propagandos sklaidos kanalas yra televizija – populiariausias naujienų ir laisvalaikio pramogų šaltinis tarp daugiau nei 40 metų turinčio šalies kontingento.
Kremliui prijaučiančio jaunimo judėjimas, dar prieš dešimtmetį veiksmingai prisidėjęs prie viešosios nuomonės formavimo, ilgainiui nurimo palikęs tik miglotus prisiminimus.
Parlamente pagrindinėms partijoms atstovauja į S. Mironovą panašūs, nesustabdomai senstantys, ilgai toje pačioje vietoje užsisėdėję politikai. Verta paminėti, kad mažumai atstovaujančios „Teisingosios Rusijos“ vadovas yra jauniausias į valstybės valdymo aparatą įeinančių partijų lyderis (dviem partijoms vadovauja į aštuntąją dešimtį įkopę politikai).
Net ir V. Putinas toli gražu nebėra tas, kurį vis dar būtų galima vadinti jaunu ir energija trykštančiu veidu, pakeitusiu Borisą Jelciną 2000-aisiais.
Per kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus, juose, kaip tikimasi, tikrai dalyvausiantis dabartinis Rusijos vadovas jau bus sulaukęs 65-erių, kitaip sakant, pasiekęs Rusijoje nustatytą pensinio amžiaus ribą.
7 mln. potencialių rinkėjų
Keletą pastarųjų mėnesių tapo akivaizdu, kad vyriausybė pagaliau susizgribo, jog 2018 metais pirmą kartą balsuoti sugužės nemenkas būrys su „YouTube“, „Snapchat“ ir „Instagram“ socialiniais tinklais užaugusių jaunų rusų, negalinčių prisiminti, kas dėjosi tuo po 1990-ųjų, be to, vargu ar užmetančių akį į televizorių.
Tikslus jų skaičius – 7 milijonai. Šių rinkėjų sąmonėje atgarsio sulaukia antikorupcijos idėja. Jiems maga išsiaiškinti, kodėl nėra jokių galimybių prasimušti, jei nesi turtingų tėvų atžala. Jie nėra linkę beatodairiškai pritarti Kremliaus propaguojamoms izoliacionistinėms, prieš Vakarus nukreiptoms nuostatoms.
Remiantis neseniai atlikta apklausa, net 70 proc. jaunimo nori studijuoti užsienyje, 26 proc. iš jų teigia, kad grįžti į tėvynę tokiu atveju neketintų, o 42 proc. išreiškė įsitikinimą, kad Rusijos ir Vakarų santykiai gali būti draugiški.
Kad į jaunimą negalima numoti ranka, tapo aišku šį pavasarį. Kaip tik tada Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno paagituoti į gatves išėjo tūkstančiai prieš korupciją nusiteikusių jaunų protestuotojų.
Nors tikslus protestuose dalyvavusių paauglių skaičius nežinomas, akivaizdus jaunuomenės aktyvumas tiek per kovo 26, tiek per birželio 12 dieną vykusias akcijas nustebino ne tik vyriausybę, bet ir opoziciją. Anot sostinės policijos, per birželio 12 d. Maskvoje vykusį protestą iš viso buvo sulaikyti 866 žmonės; maždaug 136 iš jų – jaunesni nei 18 metų paaugliai.
Taigi, suvokus, kad akistatos su nauja politiškai angažuotų ir interneto platybėse puikiai besiorientuojančių visuomenės atstovų karta išvengti nepavyks, Kremliui neliko nieko kito, kaip tik pamėginti kokiais nors būdais susibičiuliauti su šiuolaikiniu jaunimu.
Ištisą savaitę iki kovo mėnesį praūžusių protestų Rusijos vyriausybei pavaldūs viešosios nuomonės tyrėjai kaip įmanydami stengėsi išsiaiškinti, ką Rusijos jaunimas galvoja, iš kur gauna informacijos ir kokią turi nuomonę apie rinkimus.
Kaip skelbiama keliuose pranešimuose, Kremlius jau pasamdė patarėją socialinių tinklų naudojimo klausimais, turėsiantį bendradarbiauti su Rusijos regionų vadovais, ir rengiasi peržiūrėti šiuo metu vykdomą jaunimo reikalų politiką.
Palyginti neseniai V. Putinas asmeniškai išsakė mintį apie būtinybę keisti požiūrį į technologijas ir socialinius tinklus. „Būtina sukurti šiuolaikinių, itin kokybiškų internetinių išteklių, siūlančių interaktyvaus naudojimo galimybes, <...> skirtų, visų pirma, jaunimui ir teikiančių atitinkamo pobūdžio turinį socialiniuose tinkluose“, – siūlė Rusijos prezidentas, balandžio mėnesį vykusiame susitikime kalbėdamas apie patriotinį švietimą.
Pirmieji bandymai - nevykę
Apie tai, kad santykis su jaunimu laikomas rimtu iššūkiu, liudija ir ne visai sėkmingi pirmieji bandymai jį įveikti. Praeitą mėnesį populiariausi šalies tinklaraščių leidėjai buvo sukviesti į vadinamąjį tinklaraštininkų pasitarimą. Tai buvo Rusijos parlamento pademonstruota iniciatyva, kurios tikslas – sukurti komunikacijos kanalą, siejantį su didžiausią įtaką jaunimo savimonei turinčiais individais. Valdžios užmačios, deja, sulaukė gana skeptiškos tinklaraščių autorių reakcijos.
„Norima prisišaukti mūsų auditoriją“, – tvirtino 23-ejų metų vaizdo tinklaraščio autorius Nikolajus Sobolevas į „YouTube“ įkeltame vaizdo įraše, samprotaudamas, ar kvietimas apskritai vertas kokio nors dėmesio.
Jo kanalą yra užsiprenumeravę daugiau nei 3 mln. internautų. Šiaip ar taip, daugelis tinklaraštininkų neseniai vykusį pasitarimą tiesiog ignoravo. Žymiausia jame dalyvavusi persona buvo Liza Peskova – V. Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo duktė. Ji gyvena Prancūzijoje, o jos „Instagram“ paskyrą, mirgančią nuo papūtusios lūpytes savininkės autoportretų, stebi akivaizdžiai menkesnis 47 tūkst. sekėjų būrys.
Dar vienas bandymas kreiptis į jaunus žmones (tik jau ne siekiant perprasti jų požiūrį, o veikiau pamokyti) taip pat nedavė pageidaujamo rezultato.
Taip nutiko, kai dainininkė Alisa Vox, buvusi grupės „Leningrad“ vokalistė, paskelbė muzikinį vaizdo klipą. Atliekamos dainos žodžiais moksleivis išbaramas už dalyvavimą protestuose. „Jei nori pokyčių, berneli, pradėk nuo savęs“, – dainuoja A. Vox. Ji kreipiasi į protestuojantį moksleivį menkinančiu kreipiniu „vaikeli“, prisiėmusi ypač seksualiai atrodančios mokytojos amplua.
Nors klipas buvo peržiūrėtas ne mažiau kaip 2 mln. kartų, dauguma jo įvertinimų – neigiami. Situacija nepasikeitė ir tada, kai praėjus dviem dienoms po jo paskelbimo Rusijos nepriklausomu naujienų kanalu „Dožd“ buvo pranešta, kad ir daina, ir vaizdo įrašas – savotiškas buvusio Kremliaus darbuotojo užsakymas.
„Nieko sau būdas plauti mokinių smegenis – pusiau apnuoginta krūtine ir vizginant pasturgalį muzikos ritmu!“ – pasišaipė vienas populiarus „YouTube“ vaizdo tinklaraštininkas Kamikadzedead (tikrieji vardas ir pavardė – Dmitrijus Ivanovas), kasdien kuriantis nūdienos aktualijas atitinkančius vaizdo įrašus, kuriuose atvirai kritikuoja Rusijos vyriausybę.
Kremlius jaučia „būtinybę perduoti jaunimui tam tikrą žinutę, tačiau tai nereiškia, kad ją lengva suformuluoti“, sakė politikos analitikas Michailas Vinogradovas, vadovaujantis Sankt Peterburgo politikos fondui („St. Petersburg Politics Foundation“). „Vis ryškėjantis jaunimo protestas nemenkai nustebino valdžios pareigūnus“, – pridūrė jis.
Gali būti, kad tas protestas, nustebino ne tik valdžią, bet ir opoziciją. Valdantieji kaltina A. Navalną perdėm įžūliai taikantis į jaunimo auditoriją, tačiau dar nežinia, ar jis pats tikėjosi sukelti tokį milžinišką rezonansą Rusijos jaunimo sąmonėje.
Pastaruoju metu išties ėmė rastis ženklų, leidžiančių daryti išvadą apie A. Navalno pastangas sukurti galingą varomąją jėgą, pasitelkus Rusijos jaunuomenę. Netrukus po to, kai žaibiškai išplito vaizdo įrašas, kuriame jis kalbėjo apie ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo sukauptus milžiniškus turtus, A. Navalnas sukūrė asmeninį „YouTube“ kanalą „Navalny Live“.
Kanalas startavo kovo viduryje, o kiek vėliau – prieš pat birželį įvykusią protesto akciją – A. Navalnas atvirai išdėstė, kokia, jo įsitikinimu, tikroji su jaunimu susijusių problemų esmė. „Manęs nerodo per televiziją. Viskas, ką turiu, – tai šis „YouTube“ kanalas. Aš didžiuojuosi, kad jauni žmonės, įskaitant moksleivius ir studentus, žiūri mano kanalą“, – kalbėjo jis, kreipdamasis į interneto auditoriją.
Pasitaikė vienas kitas bandymas imituoti A. Navalno sėkmės modelį. Pavyzdžiui, po kritikos D. Medvedevo adresu pažėrusio vaizdo įrašo paskelbimo, Rusijos milijardierius Ališeris Usmanovas, taip pat naudodamasis internetu, pabandė paneigti tvirtinimą, kad pats yra davęs kyšį ministrui pirmininkui. A. Usmanovas, sekdamas A. Navalno pavyzdžiu, taip pat sukūrė vaizdo įrašą.
Jame nusifilmavo sėdėdamas už rašomojo stalo. Šalimais – stikline vandens, priešas – kuklus bloknotas. A. Usmanovo paskelbto įrašo kokybė nė iš tolo neprilygo meistriškai sumontuotam A. Navalno filmukui, o jo atkirtis į išsakytą kritiką taip pat pasirodė apgailėtinas, tad pranešimas sulaukė pašaipų ne tik iš A. Navalno, bet ir iš apolitiškai nusiteikusių vaizdo tinklaraščių autorių, galinčių pasigirti nemenku populiarumu tarp Rusijos jaunimo.
„Jis filmuoja pigia vaizdo kamera, neredaguoja įrašo, nenaudoja nuotaikingų priartinimo efektų. <...> Kokia nors muzika taip pat būtų neprošal. Ir apsirengti galėtų nors šiek tiek madingiau“, – A. Usmanovo įrašą komentavo itin populiaraus „YouTube“ kanalo leidėjas Danila Poperečnas, prieš paskelbdamas galutinį savo verdiktą – „Nepatinka“.
Susidraugauti bandė ir D. Medvedevas
Pastarojo meto Kremliaus bandymai įsiteikti jaunimui primena D. Medvedevo, tuometinio šalies prezidento, 2010–2011 metais rengtus susitikimus.
D. Medvedevas, pats save laikantis neabejotinu technologinių inovacijų šalininku, patarimų kreipėsi ir į internautus, ir į internetinio turinio formuotojus. Jokios apčiuopiamos naudos tie susitikimai, deja, neatnešė.
Troškimas išlaisvinti Rusijos ekonomiką ir orientuotis į jaunus žmones akivaizdžiai kirtosi su poreikiu išlaikyti savo rankose kontrolę, ir pastarasis ėmė viršų. Nuo to laiko Kremlius su vieningu parlamento pritarimu įtvirtino ne vieną laisvę internete ribojančią priemonę, pavyzdžiui, tam tikro turinio skleidimą prilygino baudžiamajai veikai, ėmė sudarinėti internetinių svetainių juoduosius sąrašus, o pasaulines interneto teikimo įmones ragino perduoti Rusijai naudotojų asmeninius duomenis, kad juos būtų lengviau rasti saugumo tarnyboms.
Rusijos valdančiųjų demonstruojamos pastangos bent kol kas, atrodo, krypsta panašia linkme. Daugelio žinomų vaizdo tinklaraštininkų pasipiktinimą sukėlė gegužės mėnesį paskelbtas Rusijos teismo sprendimas nuteisti jų būriui priklausantį Ruslaną Sokolovskį dėl tikinčiųjų religinių jausmų įžeidimo. Nusikaltimu buvo pripažintas „YouTube“ vaizdo įrašų, kuriuose nusifilmavo gaudydamas pokemonus vienoje iš Rusijos cerkvių ir tvirtindamas, kad Dievo nėra, kūrimas.
R. Sokolovskiui buvo skirta lygtinė 3,5 metų kalėjimo bausmė.
Aštuoniolikametė Anastasija Leonovič taip pat yra viena iš naujai iškeptų rinkėjų. Ji buvo sulaikyta per praeitą mėnesį vykusius protestus. Jos balso V. Putinas kitąmet tikrai nesulauks.
„Jis absoliučiai nesistengia vesti šalį pirmyn. Jam nerūpi investicijos į naujas pažangias sritis, ekonomikos plėtrą, – sakė ji. – Tiesiog sėdime ant kažkokio naftos siurblio vien tam, kad jis ir jo bičiuliai galėtų susikrauti turtus. Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl jis vis dar valdžioje.“