Žmogžudystes šis žudikas vadina „dingimu“. „Dingti“ yra plačiai Meksikoje vartojamas žodis, reiškiantis, kad žmogus buvo pagrobtas, kankintas ir nužudytas, o jo palaikai paslėpti taip, kad niekas niekada jų neras.
Pirmą kartą šis žudikas „pradangino“ žmogų, kai jam buvo 20 metų.
Jis veikia pietvakarinėje Gerero valstijoje, kur įsikūręs Akapulko miestas ir kur plyti derlingos žemės, naudojamos aguonoms ir marihuanai auginti.
Didžiulius šios valstijos plotus kontroliuoja žiaurūs narkotikų karteliai, tiekiantys kvaišalus JAV rinkai.
Nuo 2007 metų pranešta, kad Gerero valstijoje dingo daugiau kaip 1 tūkst. žmonių, tačiau manoma, kad tikrasis dingusiųjų skaičius yra kur kas didesnis.
Šio žudiko istorija patvirtina tai, dėl ko būgštauja dingusių žmonių artimieji: daugelis, o gal net dauguma, dingusiųjų niekada nebegrįžta namo.
Daugelį mėnesių naujienų agentūra „Associated Press“ siekė paimti interviu iš žudikų ir kalbino šaltinius, susijusius su kartelių bosais.
Galiausiai bosai pasiūlė šį 29 metų vyrą ir iškėlė savo sąlygas: jo tapatybė, jo organizacija ir miestas, kuriame jis susitiks su žurnalistais, nebus paviešinti.
Jis kalbės mūvėdamas slidininko kaukę, jo balsas bus iškraipytas, o viso interviu metu dalyvaus ir vienas iš jo bosų.
Pašnekovas, mūvėjęs džinsais ir vilkėjęs kamufliažiniais marškinėliais, atrodė jaunesnis negu 29 metų.
Jis buvo užsidėjęs beisbolo kepuraitę su kartelio „Sinaloa“ boso Joaquino Guzmano, pravarde „El Chapo“, atvaizdu ir užrašu „kalinys 3578“ – tai buvo J. Guzmano numeris kalėjime, iš kurio liepos mėnesį jis sugebėjo pabėgti.
Žudikas, kuris J. Guzmanui nedirba, neatrodė blogas žmogus. Kitaip negu kiti žudikai, jis teigė turįs tam tikrų moralinių nuostatų: jis niekada nežudo moterų ir vaikų.
Jis taip pat neverčia savo aukų išsikasti sau kapo duobę. Jis augina gyvulius ir nelaiko savęs narkotikų kontrabandininku ar profesionaliu žudiku, nors už žmonių pradanginimą gauna pinigų.
Nors vyras pripažįsta, kad tai, ką daro, yra nusikaltimas, visgi tvirtina, kad gina savo žmones nuo kitų kartelių smurto.
„Labai dažnai į tavo miestą, į tavo rajoną įsiveržia asmenys, kurie gali pakenkti tavo šeimai, tavo visuomenei, – sakė jis. – Tuomet privalai imtis veiksmų, nes vyriausybė tau nepadės“.
Jis teigė nesigailintis dėl savo darbų, nes tai yra savotiška visuomeninė paslauga – ginti savo bendruomenę nuo prašalaičių.
Viskas būtų kur kas blogiau, jei juos užvaldytų konkurentai, mano jis.
Žudiko teigimu, žmonės dingsta dėl daugelio priežasčių. Gali būti, kad jie priklausė konkuruojančiai gaujai arba perdavė konkurentams svarbią informaciją.
Jei asmuo dėl kažkokių priežasčių laikomas grėsme saugumui, jis taip pat dingsta. Kai kurie žmonės grobiami dėl išpirkų, bet pašnekovas tikina tuo neužsiimantis.
Kiekvienas pagrobimas prasideda nuo taikinio lokalizavimo. Geriausia žmogų grobti namuose, ankstų rytą, „kai visi dar miega“. Tačiau kartais žmonės grobiami ir viešose vietose.
Jei taikinys neginkluotas, jam „paimti“ pakanka dviejų vyrų. Jei žmogus ginkluotas, tenka pasitelkti daugiau pagalbininkų.
Auka nugabenama į saugų namą arba mišką, kad jos niekas neišgirstų per kitą etapą – „informacijos išgavimą kankinant“.
Pagrobėjai naudoja tris kankinimo metodus: mušimą, vandens pylimą ant medžiaga apvynioto veido ir elektrošoką per sėklides, liežuvį ar kojų padus.
Pašnekovas kankinti išmoko tik iš praktikos. „Su laiku supranti, kaip padaryti, kad žmogui skaudėtų, ir jis suteiktų visą informaciją“, – sakė jis.
Paprastai tai užtrunka tik vieną naktį.
„Iš žmonių, turinčių tau reikalingą informaciją, 99 proc. ją išduoda, – teigė jis. – Kai tik informacija išgaunama, auka nužudoma. Dažniausiai ji nušaunama“.
Problema ta, kad kankinami žmonės kartais prikalba dalykų, kurie nėra tiesa. „Jie tikisi, kad taip kankinimai liausis. Jie mano, kad tai yra būdas ištrūkti“, – teigė jis.
Žudikas atskleidžia, kad jam taip buvo nutikę tris kartus – tuomet jis nužudė ne tuos žmones.
Aukų palaikai užkasami slaptose kapavietėse, nuskandinami vandenyne arba sudeginami. Jei gauja nori pasiųsti žinią konkurentams, nukankintas aukos kūnas numetamas viešoje vietoje.
Visi 30 žmonių, kuriuos jis „pradangino“, buvo palaidoti, pažymi jis.
Oficialiais duomenimis, nuo 2007 metų visoje Meksikoje dingo 26 tūkst. žmonių, šiek tiek per 1 tūkst. – Gerero valstijoje.
Tačiau žmogaus teisių pareigūnai teigia, kad dauguma gyventojų bijo pranešti apie pagrobtus artimuosius, ypač tuose rajonuose, kur, kaip manoma, policija ir savivaldybės pareigūnai dirba išvien su karteliais.
„Dingimo“ problema yra kur kas didesnė, negu žmonėms atrodo“, – sakė žudikas.
Jis turi pradinį išsilavinimą ir teigė norėjęs mokytis toliau, bet jo mieste nebuvo vidurinės mokyklos. „Būčiau norėjęs išmokti užsienio kalbų, nukeliauti į kitas valstybes. Man būtų tai patikę“, – teigė jis.
Kai kurie žudikai, jo teigimu, vartoja narkotikus, tačiau jis tikina to nedarantis.
Jis taip pat sakė, kad prisijungti prie nusikalstamos organizacijos jo niekas nevertė. Jo tėvai ir broliai nežino, ką jis daro, bet, jo manymu, gali tai nutuokti, nes jis visada būna ginkluotas – paprastai pistoletu ir Kalašnikovo šautuvu.
Jis nėra vedęs ir neturi vaikų. Jis norėtų sukurti šeimą, bet taip pat žino, kad negali būti tikras dėl savo ateities.
Žudikas pripažįsta, kad būtų nuteistas, jei teisėsauga jį sučiuptų.
„Pagal juos šios žmogžudystės nėra pateisinamos. Tačiau mano sąžinė – kaip čia pasakius – gali tai pateisinti, nes aš ginu savo šeimą“, – teigė jis.
Pašnekovas bijo mirti, bet dar labiau bijo būti sučiuptas konkuruojančios gaujos. „Jei, pavyzdžiui, žūčiau per susišaudymą, kančios nebūtų tokios baisios“, – sakė jis.
Be jokių emocijų jis kalba ne tik apie kankinimus, bet ir apie savo įvykdytus nužudymus.
„Kad ir ką sakytum, tu žmogui sukeli skausmą ir galiausiai jį nužudai. Tai atneša sielvartą kitiems žmonėms, šeimai. Šie dalykai kelia gailestį, nes tai nėra gerai“, – sakė jis.