Ne visi konfliktai kyla dėl naftos. Energetinis saugumas svarbu, tačiau naivu manyti, kad tokios šalys kaip JAV neišgyventų be Artimuosiuose Rytuose išgaunamos naftos. Daug svarbesnė karinių konfliktų priežastis – naujausių ginklų, technologijų ir taktikų bandymai, siekiant modernizuoti šalies gynybines galias ir kaimynams pademonstruoti savo karinį potencialą. Šių dogmų JAV laikosi jau kelis dešimtmečius, nes nė vienas karinis konfliktas (išskyrus antrąjį karą Irake) nebuvo skirtas „nepatikusios“ šalies vyriausybei nuversti ar pakeisti. Atskrenda arba atplaukia, pašaudo, susikrauna lagaminus ir – namo.
Irakas, Jugoslavija, Afganistanas ir vėl Irakas – po šių konfliktų ne vienas JAV karinis ir pramoninis kompleksas gavo leidimą parduoti ginklus. „Lockheed Martin“, „General Electric“, „Loral“ ir daugelis kitų kasmet pasidalija 50–60 mlrd. JAV dolerių, gaunamų iš ginklų užsakymų. Kas atsisakytų tokių pinigų? Juk jie tiesiogiai veikia ir šalies ekonominę gerovę. Visa tai veda prie naujų karinių konfliktų paieškos, o JAV valdžia tam suteikia galimybę. Ir viskas net neatrodo savanaudiška – dauguma JAV intervencijų padėjo civiliams.
Sakoma, kad JAV neina kariauti ten, kur nėra naftos, tai yra užsimerkia prieš visokias šiaurės korėjas. Tiesa ta, kad JAV „nesirauna“ ant tokių šalių, nes pastaraisiais dešimtmečiais vykdo bekontakčio karo strategiją, tai yra nekuria prielaidų sukelti tiesioginę grėsmę šalies piliečiams. Šią strategiją ne kartą viešojoje erdvėje pabrėžė buvęs JAV prezidentas George’as W. Bushas jaunesnysis – jis teigė, kad svarbu parengti JAV armiją ateities konfliktams (žodį ateities vartojo norėdamas pabrėžti technologijos naujoves, o ne numatyti galimus konfliktus).
Taigi mažiuko, susiraukusio ir juokingus akinius nešiojančio korėjiečio Kim Jong Ilo raketos su branduolinėmis galvutėmis nepasiektų Amerikos, bet labai lengvai gali būti nutaikytos į sąjungininkes – Pietų Korėją ir Japoniją.
Šiaurės Korėja didžiuojasi, kaskart pabrėždama ir leisdama traktatus apie tai, kad ji yra vienintelė šalis pasaulyje, galinti duoti atkirtį JAV ir įsivelti į visuotinį konfliktą, nesitikėdama paramos iš sąjungininkių, kuriomis laiko Rusiją ir Kiniją. Šalis kasmet pasigamina daugiau kaip 200 tūkst. automatinių ginklų, 3 tūkst. sunkiųjų šaunamųjų ginklų, 200 tankų, 400 šarvuotųjų automobilių ir t. t. Prisikasusi gausybę bunkerių, prisitiesusi optinių kabelių karinėms komunikacijoms.
Kuo giliau Šiaurės Korėjos gyventojai rausiasi į žemę, tuo sunkiau juos stebėti JAV žvalgybai: aukštai skriejantys lėktuvai U-2, U-2S, RC-135, EP-3 ir vien tik į Šiaurės Korėją nutaikyta gausybė šnipinėjančių palydovų. Beje, rausimo ekspertai jau pasižymėjo – per Vietnamo karą Šiaurės Korėja išsiuntė net 100 tunelių kasimo ekspertų ir šiandien išdidžiai pasakoja, kad būtent todėl vietnamiečiai laimėjo.
Taigi, negi veltis į konfliktą su tokiais militarizuotais kvailiais, keistai besišypsančiais ir teigiančiais, kad turi bent 100 branduolinių ginklų? Žinoma, bet netiesiogiai. Tai, ko dar nepadarė sparnuotosios raketos, padarys socialiniai tinklai netolimoje ateityje. Kad ir kokia aukšta moralė būtų, alkanas karys iškeis Kim Jong Ilo propagandą į dvigubą mėsainį su sūriu ir didelę porciją bulvyčių, kai tik sužinos, kad skurstantys kaimynai išties gyvena daug geriau. O kol kas jungtinės JAV ir Pietų Korėjos karių pratybos ir automatinių ginklų statybos demilitarizuotojoje zonoje labai nervina Šiaurės Korėją.
Karas Libijoje
Kai Jungtinės Tautos paskelbė Libiją neskraidymo zona, tarptautinės pajėgos pademonstravo karinį pasirengimą ir beveik iš karto atakavo Muammaro al Kaddafi pajėgas. Misija „Aušros odisėja“ prasidėjo JAV ir Didžiosios Britanijos karo laivams paleidus raketas į Libijos priešlėktuvinės gynybos objektus ir karinę infrastruktūrą.
Nors skriejančias raketas per CNN matė daugelis, ne visiems pasakojama, kad JAV Libijoje apgulties sąlygomis šaudė modernizuotomis sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“. Jos išmanesnės, manevringesnės, skrisdamos gali pasirinkti kitą taikinį ir labiau primena be piloto valdomą lėktuvą nei jo nešamus ginklus.
Pasirengimas šūviui planuojamas kaip lėktuvo skrydis. Pakilusi į orą, „Tomahawk“ (atnaujintas modelis vadinamas „Block IV“) tik pirmas 12 sek. elgiasi kaip raketa, vėliau ji nusileidžia į maždaug 15 m aukštį, kad išliktų nepastebėta radarų. GPS sistema raketą veda iki pat sausumos, o ten jos valdymas perduodamas sistemai „Tercom“, atsakingai už vietovės, kuria skrendama, atpažinimą. Raketa pasitikslina, ar ji vis dar reikiamame aukštyje ir ar skrieja reikiama kryptimi. Dar 2000 m. agentūrai NASA priklausantis erdvėlaivis „Endeavor“ apskriejo Žemę ir sudarė tikslų net 80 proc. paviršiaus apimantį žemėlapį su trimatėmis koordinatėmis būtent sparnuotosioms raketoms.
Pasiekus taikinį, įsijungia sistema „Digital Scene-Mapping Area Correlator“, lyginanti jį su atmintyje turima taikinio fotografija. Kai įsitikinama, kad vaizdai sutampa, gaunamas leidimas smogti. O jei taikinys pasislėpė, raketa gali palaukti ir apskrieti vieną kitą ratą aplink rajoną. Vadovybė taip pat gali pasirinkti kitą norimą taikinį, jei pirmajam smogti nebėra prasmės ar buvo pastebėtas svarbesnis objektas. Galima netgi perduoti valdymą iš vienų rankų į kitas. Bandomai raketai, paleistai JAV teritorijoje, naujų taikinių atsiuntė JAV karinė bazė Japonijoje, už daugiau nei 4 tūkst. kilometrų. Priminsime, kad „Tomahawk“ gali nešti ir branduolinę kovinę galvutę ar kasetinį sprogmenį. Šių raketų kaina nesikeitė – jos vis dar kainuoja apie 1,1 mln. JAV dolerių.
Po sėkmingų naujos kartos raketos „Tomahawk“ bandymų JAV generolai kalba apie tai, kad kitas žingsnis – ginklai, sukurti remiantis be piloto valdomu lėktuvu X-5a. Šie ginklai galės skristi šešis kartus greičiau už garsą, tad jiems išbandyti veikiausiai reikės naujo karinio konflikto. Juk šiaip ar taip iššaudžiusios savo arsenalą JAV atsitraukė ir užleido vietą kitoms NATO narėms, o konfliktas Libijoje – kol kas aklavietėje.
Ir kitos NATO narės ne ką kvailesnės. Nuo gimtosios šalies nutolę kariniai konfliktai geri dar ir tuo, kad juose išbandoma ne tik geležis. Tikrosios karo duonos paragauja ir rekrutai. Štai prancūzų televizija TF1 per žioplumą parodė (tiesa, vėliau iškirpo) reportažą iš prancūzų lėktuvnešio „Charles de Gaulle“. Interviu duodantis viršila pasidžiaugė, kad oro smūgiai M. al Kaddafi – ne tik galimybė išbandyti atnaujintus ginklus lėktuvuose, bet ir žvali treniruotė naujiesiems pilotams. Jie gali pajusti, ką reiškia skrieti virš priešo teritorijos, sunaikinti taikinį ir grįžti.
Investicijos
JAV iššovė 144 raketas „Tomahawk“, kurių viena kainuoja 1,1 mln. JAV dolerių. Manote, tai pinigų švaistymas? Ne! Tai investicija, į kurią įklampinama nieko nesuvokianti žiniasklaida, kad būtų pasiekta didesnė auditorija. Juk JAV savo karinę galią ir pasirengimą demonstruoja Kinijai ir Rusijai, o tokios šalys kaip Prancūzija elgiasi tarsi prekeiviai. Pirkdami automobilį norite juo pavažiuoti, o štai pirkdami ginkluotę norite pamatyti jos efektyvumą, ir dar mūšio lauke.
Išleidi šimtus milijonų neva civilius gindamas, o Indijai ir Brazilijai vėliau parduodi ginklų už milijardus. Manote, šių ir kitų šalių vadovai konflikto Libijoje nestebi dėl visai kitų priežasčių? Prancūzija pastaruoju metu demonstruoja norą parduoti bet kam bet ką. Veikiausiai krizė labai spaudžia. Be to, juk taip buvo visada. Ginklų bandymas Afrikoje – senas Prancūzijos rinkodaros ypatumas, vyną mėgstančių socialinių inžinierių tėvynės pelno didinimo strategija. 1994 m. prasidėjo Ruandos genocidas, per kurį buvo nužudyta apie 0,8 mln. tutsių. Jungtinių Tautų Organizacijos ir Prancūzijos pastangomis karas buvo nutrauktas, tačiau nutylėta, kad Prancūzija į Ruandą visus penkerius metus kasmet vežė ginklų už 20 mln. frankų ir norėjo „bandomojo“ važiavimo – tankai pritaikyti kalnuotoms vietovėms, sraigtasparniai su naujomis raketomis, o nuosavų ginklų veiksmingumą, kovojant su tutsiais, stebėjo net 150 karinių patarėjų Kigalyje.
Gruzija prieš Rusiją
Beje, savo kaip amžino nevykėlio statusą ne taip seniai dar kartą patvirtino Rusija. Pinigai iš brangstančios naftos ir milijardai, skirti karinėms technologijoms modernizuoti, sukėlė norą ir Rusijai išbandyti jėgas greitame konflikte. Siekdama suderinti naujausias technologijas ir brutalią karinę jėgą (su labai daug patrankų mėsos), Rusija 2009 m. įsiveržė į Gruzijos teritoriją po to, kai pastaroji apšaudė separatistus prorusiškai nusiteikusioje Pietų Osetijos teritorijoje. Neva gindama savo piliečių teises, Rusija reagavo siųsdama tankus, laivus ir naikintuvus, o tuo pat metu rusų programišiai atliko nepriekaištingą darbą ir perėmė svarbiausius Gruzijos tinklalapius bei tinklus arba sėkmingai įvykdė atsisakymo aptarnauti atakas (angl. Denial of Service Attacks).
Didžioji dalis Rusijos ir Gruzijos ekipuotės, kovos taktikos bei karinės technikos atkeliauja iš sovietinių laikų, tad mūšio lauke, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmyn atgal lakstė siaubo ir baimės apimti civiliai, tarp jų be didesnės koordinacijos blaškėsi Gruzijos ir Rusijos kariai, nežinodami, nei kas tikrasis taikinys, nei kur koncentruoti ugnį. Galbūt tai patvirtina Rusijos žodžius, kad karinė operacija nebuvo planuota, bet Rusija Vakarų valstybėms parodė, kad jos kovinė galia vis dar gyvena praėjusiame amžiuje. Rusų tankai T-80, sunkūs ir lėtapėdžiai, šaudė į tokio pat modelio tankus, priklausančius Gruzijai. Priešlėktuvinės sistemos SA-11, pagamintos Sovietų Sąjungoje, lengvai pasiekdavo sovietų eros rusų naikintuvus.
Regis, buvusi Sovietų Sąjunga pati su savimi gebėtų kovoti ilgai ir nuobodžiai, nes kiekviena gynybinė priemonė nepranoksta puolančiosios ir atvirkščiai. Savaime suprantama ir tai, kad daugumą konfliktų Rusija gali išspręsti vien brutalia jėga, be perstojo siųsdama žmones. Tačiau laikantis NATO standartų apginkluoti Gruzijos kariai sugebėjo priešintis per konfliktą, kai žuvo apie 2 tūkst. žmonių. Prieštankinės raketos, įsigytos Izraelyje, kiaurai skrodė rusų tankus, gruzinų kariai lakstė su neperšaunamomis liemenėmis, o daugelis rusų karių važiavo ant tankų vilkėdami vien marškinėliais.
Išvadas pasidarė visi: ir Rusija, ir Gruzija, ir Vakarai. Rusija skyrė daug lėšų tinklui GLONASS, JAV priklausančiam GPS palydovų tinklo analogui, tobulinti ir plėsti. O Vakarai skyrė gerokai daugiau dėmesio apsaugai nuo kiberatakų. Net pradėti kurti nuosavi programišių daliniai – čia lyderiais tapo estai.
Baigiant – labai svarbus momentas. Kur ir kada savo ginklus pradės bandyti Kinija? Juk ginkluotei ji taip pat skyrė daug lėšų, kaskart nuteka informacijos apie naujos kartos naikintuvus ir patobulintus tankus. Švaistytis jais Tibete nelogiška, tad galima prognozuoti, kad per ateinančius penkerius metus Kinija arba prisidės prie kokios nors tarptautinės gelbėjimo (pagalbos) misijos, arba sukurs pretekstą įgyvendinti savo misiją.
Dirižabliai Afganistane?
Kiek dirižablių reikia JAV kariuomenei virš Afganistano? Ir JAV armija, ir JAV aviacinės pajėgos vykdo atskirus projektus, kuriais siekiama militarizuoti ir karo reikmėms pritaikyti dirižablį. JAV Senatas klausia, ar tikrai reikia mokėti už abu.
Be piloto valdomi lėktuvai „Predator“ ir „Reaper“, kurių skrydžių ir kovinių užduočių skaičius tik didėja, pamažu praranda žavesį. Naujasis mados klyksmas – dirižabliai, kurie dėl konstrukcinių ypatybių ore gali išbūti gerokai ilgiau nei bet koks radijo bangomis valdomas lėktuvas (angl. drone). Be to, vietoj vienos kameros aerostatas gali gabenti daugybę jų arba stebėti kelias gyvenvietes vienu metu. Dar lieka vietos vienai kitai raketai, kulkosvaidžiui ir visam duomenų centrui, kad žvalgybai būtų siunčiami jau apdoroti duomenys.
Į pensiją išėjęs JAV oro pajėgų žvalgybos vadas generolas leitenantas Davidas A. Deptula tapo bendrovės MAV6 vykdomuoju direktoriumi. MAV6 dirba su projektu „Blue Devil“ – 340 pėdų ilgio aerostatu, galinčiu 6 km aukštyje išbūti penkias dienas. Skraidyklėje bus sumontuota naujausia žvalgybos įranga ir kompiuterinės sistemos, galinčios saugoti didelį kiekį duomenų ir juos apdoroti. Skraidyklei kurti jau išleista 211 mln. JAV dolerių.
Kitas JAV armijos nepriklausomai vykdomas projektas – LEMV (angl. Long Endurance Multi Intelligence Vehicle). Žadama, kad skrydžio laikas bus pailgintas iki kelių savaičių. Projektas jau „suvalgė“ 517 mln. JAV dolerių už tris būsimus aerostatus.
Abiejų tipų dirižabliai jau artimiausiu metu keliaus į Afganistaną bandymams mūšio lauke. Kuris iš jų geresnis? Finansavimą veikiausiai gaus tas, kurio nepajėgs numušti išlikę talibų kovotojai. O jei išliks abu – iškils dilema.
Lazeris šarvuotyje
Praėjusį mėnesį JAV armijos ir bendrovės „Boeing“ atstovai pakvietė žurnalistus į aštuonių ratų šarvuočio su lazeriniu pabūklu pristatymą. Vienintelis dalykas, kurio trūko – lazeris šarvuotyje, mat tai atskiras projektas ir finišo tiesiąją jis kirs tik po trejų–penkerių metų. Dar metus ar dvejus truks lazerio ir šarvuočio suderinimo darbai, tad naujos kartos energetiniai ginklai ir veikiausiai konfliktai jiems išbandyti startuos 2017 metais.
Slapti sraigtasparniai
Ne visi naujų ginklų bandymai būna sėkmingi. Metų pradžioje JAV pagaliau pavyko surasti ir nukauti Osamą bin Ladeną. JAV laivyno specialiosios paskirties kovotojai SEAL dviem sraigtasparniais „Blackhawk“ prisiartino prie pastato, kuriame, kaip buvo manoma, slėpėsi ieškomiausias pasaulio teroristas. Vienas šių sraigtasparnių skrido taip žemai, kad užsikabino už tvoros ir nebegalėjo pakilti. JAV pajėgoms atsitraukiant jis buvo susprogdintas.
Šią istoriją girdėjo daugelis, o štai ko negirdėjote – prieš pasirodant JAV pajėgoms, vietovėje dingo elektra ir nustojo veikti mobilusis ryšys. Elektromagnetinis impulsas? Kibernetinė ataka? JAV armija nekomentuoja. Viskas grįžo į savo vietas tik kariškiams pasitraukus.
Dar viena detalė – atskridę sraigtasparniai buvo ne įprasti, o modifikuotos „Blackhawk“ versijos. Jie buvo nematomi radarams ir gerokai tylesni. Vietos gyventojai teigė, kad sraigtasparnių negirdėjo tol, kol jie pakibo virš galvos. Radarams nematomų ir veikiausiai mažą šiluminį pėdsaką turinčių sraigtasparnių reikėjo tam, kad Pakistanas nepamatytų atvykstančių svečių ir apie juos neperspėtų.
Misija įvykdyta sėkmingai, o štai slaptojo sraigtasparnio likučiai Pakistano valdžios buvo surinkti ir išvežti nežinoma kryptimi. Karo pramonės ekspertai spėlioja, kad jie tikriausiai jau atsidūrė Kinijoje.