Kaip rašo dienraštis „The Washington Post“, balandžio 29 d. aukšto rango Jungtinių Tautų pareigūnas pranešė, kad prorusiški neramumai Ukrainoje suaktyvėjo iki nuo 2014 metų rugpjūčio nematyto masto: vien tik balandį Rytų Ukrainoje žuvo 173 žmonės. Vėl prasiveržęs smurtas skatina nuogąstavimus dėl trapių paliaubų, kurios numatytos 2015 metų vasarį pasiektame antrajame Minsko susitarime.

Ukrainiečiai ir rusai pareigūnai kaltina vieni kitus Minsko taikos susitarimo sąlygų nesilaikymu. Tačiau Ukrainos žvalgybos pateikti duomenys rodo, kad Maskva Donecke ir kituose rusų okupuotuose miestuose dislokavo karių ir karinės technikos.

Štai kodėl konfliktas vėl atsinaujina:

1. Maskva nori įtvirtinti savo kontrolę Rytų Ukrainoje

Pastaruoju metu fiksuojami paliaubų pažeidimai rodo, kad Kremlius nori daryti įtaką politiniams įvykiams Rytų Ukrainoje ir išlaikyti prorusiškas brigadas parengtyje.

Ukrainos gynybos ministerijos Žvalgybos departamentas neseniai pranešė, kad artimas Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Vladislavas Surkovas asmeniškai susitiko su Donecko liaudies respublikos lyderiu Aleksandru Zacharčenka.

To susitikimo metu, kaip pranešama, rusų pareigūnai kritikavo A. Zacharčenką dėl to, kad šis nesilaiko Rusijos karinės vadovybės nurodymų. Rusams nepatiko tai, kad A. Zacharčenkos vadovaujami sukilėliai nepanaudojo Rusijos finansinės ir karinės paramos Maskvos numatytiems koviniams tikslams.

Aleksandras Zacharčenka

A. Zacharčenka tai pat susilaukė Maskvos kritikos dėl to, jog nesiima pakankamų veiksmų, kad išstumtų ukrainiečių karius iš teritorijų prie Avdijivkos miesto.

Tačiau, rodos, savo karine parama separatistams Rytų Ukraina nesiekia plėtros.

Vietoj to, V. Putinas, matyt, rengia nedidelio masto karines kampanijas siekdamas išsiaiškinti, kurios prorusiškų separatistų brigados yra ištikimos Maskvai. Kaip dar pernai rudenį sakė Kolumbijos universiteto profesorius ir Rusijos užsienio politikos ekspertas Robertas Legvoldas, tikimybė, kad rusai puls Odesą ar Kijevą gerokai sumažėjo.

Vietoj to, Rusijos karinė vadovybė siekia įtvirtinti kontrolę ir užtikrinti discipliną, kad išlaikytų savo įtaką Donbase. Sausį V. Putinas paskyrė buvusį Rusijos vidaus reikalų ministrą Borisą Gryzlovą Rusijos atstovo kontaktinė grupėje, kuri buvo sukurtas pagal Minsko susitarimą. Šio aukšto rango V. Putino sąjungininko paskyrimas rodo, kaip Rusijai svarbu išlaikyti savo įtaką Donbase.

Kremlius taip pat kontroliuoja ekonominį Donbaso atstatymą vietoj to, kad paliktų šį reikalą privačioms Rusijos bendrovėms. Buvęs Rusijos ekonominės plėtros viceministras Sergejus Nazarovas inicijavo didelio masto projektą, apimantį Donbaso finansų, energetikos, transporto ir prekybos sektorius. Toks dominavimas Donbaso karinėse, biurokratinėse ir ekonominėse institucijose, nors tam ir prireikia naudoti nedidelio masto karines pajėgas, stiprina Rusijos tarptautinį statusą ir jos siekį vadintis pasaulinio lygio jėga.

V. Putinas

2. Rusija mano, kad Ukrainos politikai kelia grėsmę paliauboms

Nors Rusija ir prorusiški separatistai daugiausia kaltinami dėl padėties destabilizavimo Rytų Ukrainoje, Europos lyderiai taip pat kritikuoja Ukrainos politikus dėl jų nenoro laikytis paliaubų.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris kovą pareiškė, kad tiek Kijevas, tiek Maskva yra atsakingi už blogėjančią saugumo padėti Rytų Ukrainoje. Ypač daug problemų, jo teigimu, kelia pažangos trūkumas iš Kijevo pusės atitraukiant sunkiąją karinę techniką arba apsikeičiant belaisviais. Kijevas taip pat priešinasi rinkimams separatistų kontroliuojamose teritorijose, o tai yra vienas pagrindinių Minsko susitarimo punktų.

Tokios problemos kyla dėl politinio nestabilumo Ukrainoje bei didžiulio partijų susiskaldymo. O Maskva naudojasi tomis problemomis ir dėl pastaruoju metu augančios įtampos kaltina Ukrainos nesugebėjimą įgyvendinti politinių reformų. V. Putinas spaudžia Ukrainos parlamentą priimti konstitucines reformas, numatytas antrajame Minsko susitarime. Šios reformos suteiktų Donbasui nuolatinį specialųjį statusą, kas būtų rimta simbolinė pergalė Rusijai siekiant įtvirtinti savo įtaką Rytų Ukrainoje.

Tačiau nacionalistai ir populistai Ukrainos parlamente ir toliau blokuoja šias reformas. Šias frakcijas įkvepia tokių politinių lyderių, kaip buvusi ministrė pirmininkė Julija Tymošenko bei buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, o taip pat tokių radikaliųjų dešiniųjų grupių, kaip „Dešinysis sektorius“, retorika. V. Putinas šiuos lyderius laiko dar labiau nusiteikusiais prieš Rusiją, negu dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Petro Porošenka, Julija Tymošenko

Šios grupės vis labiau populiarėja Ukrainoje dėl jų nusistatymo prieš taupymo priemones ir P. Porošenkos kritikavimo už negebėjimą pažaboti korupciją. Ir šios grupės dabar turi derybinės galios. J. Tymošenko kritikuoja konstitucinių reformų pakete numatytas valdžios decentralizavimo priemones, kurias laiko naudingomis Rusijai.

Praėjusią vasarą, kai kurie radikalių dešiniųjų pažiūrų nacionalistai atvirai paragino nesilaikyti paliaubų ir pasisakė prieš Minsko susitarimo įgyvendinimą.

Šis augantis politinis spaudimas persimetė ir į tarptautinę areną. Vladimiras Frolovas neseniai dienraštyje „The Moscow Times“ redakcijos puslapyje rašė, kad Rusijos pareigūnai griežtai nepritaria Vokietijos mėginimams paremti Ukrainos politikus, kurie nori iš Minsko susitarimo pašalinti punktą dėl konstitucinių reformų. Sprendžiant iš praeities kalbų, logiška būtų manyti, kad Rusija tokias augančias abejones dėl Ukrainos noro laikytis Minsko susitarimo laiko teisėtu pagrindu atnaujinti karo veiksmus Ukrainoje.

3. NATO vis aktyviau veikia Juodosios jūros regione

Baimė, jog NATO ją apsups, taip pat iš dalies paaiškina, kodėl Rusija vėl skatina karinius veiksmus Ukrainoje. Pastaraisiais mėnesiais Pentagono pareigūnai ėmėsi veiksmų, kad išplėstų JAV ir NATO karinį buvimą Rytų Europoje. JAV gynybos išlaidos Europoje ateinančiais metais turėtų išaugti iki 3,4 mlrd. JAV dolerių: ketinama atnaujinti NATO ginklų atsargas bei sukurti greito reagavimo pajėgas, kurios gintų Rytų Europos šalis potencialios Rusijos agresijos atveju.

NATO šalys taip pat remia didesnį Aljanso buvimą Juodosios jūros regione.

Rusijai priešiškas Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas neseniai išreiškė susirūpinimą, jog NATO turėtų imtis veiksmų atsverti Rusijos kontrolę šiame regione. Panašių nuogąstavimų turinti Rumunija pasveikino JAV sprendimą balandžio pabaigoje dislokuoti F-22 naikintuvus Bukarešte.

Vasarį Rusija surengė didelio masto karines pratybas prie Krymo, kas aiškiai rodo, jog V. Putinas nerimauja dėl augančios NATO buvimo. Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad 8500 karių ir daugiau nei 1000 karinės technikos vienetų mobilizacija buvo būtina siekiant apginti Rusiją.

Pastaraisiais mėnesiais padaugėjo ir atvejų, kuomet Rusijos naikintuvai praskrido itin arti NATO karinių laivų. Kadangi Krymas ir karinio laivyno bazė Sevastopolyje turi didelę strateginę reikšmę Rusijos ambicijoms regione, Maskva tikisi, kad didesnė Rusijos karinė įtaką Ukrainoje atgrasys NATO nuo tolesnių „provokacijų“ Juodojoje jūroje.

Trumpai tariant, Rusijos karinių veiksmų eskalacija Rytų Ukrainoje gali būti paaiškinama noru įtvirtinti savo įtaką okupuotose teritorijose bei atsakyti į tariamą Ukrainos ir NATO karingumą.

Kas bus toliau? Veikiausiai trumpam karinis konfliktas suaktyvės, o vėliau vėl grįš į įšaldyto konflikto stadiją. Tačiau net jei šis suaktyvėjimas yra laikinas, Minsko susitarimo ateitis ir taikos perspektyva Ukrainoje yra labai trapi.