– Koks buvo jūsų kelias į oro uostą?
– Atvykau į Peskus, susitikau su „Dešiniuoju sektoriumi“ (DS). DS neturėjo savų šarvų, jie mane nuvedė pas 79-ąją brigadą. Pasikalbėjau su šios brigados vadovybe, jie mane pasodino į šarvuotą transporterį ir taip atsidūriau oro uoste.
– Kiek laiko ten praleidote?
– Keturias dienas.
– Miegojote ir valgėte ten pat, kur ir kariai?
– Valgiau – to negalima pavadinti maistu, ir miegojau – to negalima pavadinti miegu. Buvau gyvas savo adrenalinu. Tai pagrindinis oro uosto gynėjų maistas.
Oro uostas pastatytas iš konstrukcijų, jame yra du visiškai peršaunami terminalai. Yra generatoriai, kurie įkrauna baterijas telefonams ir radijo ryšiui. Tačiau viduje tiek naktį, tiek dieną tvyro tamsa. Naktimis viskas išjungiama.
Jokiais žibintuvėliais, niekuo negalima naudotis, nes viskas yra peršaunama ir snaiperiai su trečiuoju dūmo įtraukimu šauna. Neįtikėtina, kad tos visos konstrukcijos dar stovi, nes jose vienos skylės.
Privažiuoti prie senojo terminalo apskritai neįmanoma – ten atviras mūšio laukas, todėl šarvuočiai važiuoja prie naujojo terminalo. Tačiau senajame terminale nėra trimatės apsupties. Ties perimetru įsikūrę separatistai, kurie sėdi už trijų šimtų metrų.
Senasis terminalas peršaunamas iš visų pusių, tai tiesiog siaubingas pragaras. O naujasis terminalas baisus tuo, kad yra apsuptas trimis lygmenimis. Separatistai sėdi ne tik ties perimetru, bet ir įsikūrę rūsyje bei trečiajame aukšte.
Kitaip tariant, pirmą ir antrą aukštus kontroliuoja Ukrainos kariuomenė, o trečiąjį aukštą ir rūsį yra užėmę separatistai. Retkarčiais jie išbėga ir surengia kokį nors reidą. Abi pusės minuoja išėjimus, visi juos apeina, niekas nežino, kur gali būti minos. Oro uoste stebėjau virtinę didvyriškų epizodų.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, buvo toks epizodas, kurį savo straipsnyje pavadinau „Išsiųskime tankistą namo“. Ten buvo ukrainiečių tankas, jis sudegė. Iš jo išbėgo trys tankistai. Jie žuvo – snaiperis juos nušovė. Du tankistus pasiėmė (ukrainiečių kariai) ir išgabeno namo, o trečiąjį tankistą susprogdino mina.
Jo nepavyko pasiimti. Pakilimo takas buvo užverstas šlamštu, dėžėmis nuo amunicijos, sviediniais ir dar velniai žino kuo. Rodytis ten buvo mirtinai pavojinga. Tačiau kartą, kai krovėme transportą, vienas iš karių pamatė to tankisto šlaunies dalį ir vadui pasiūlė: „Išsiųskime tankistą namo“.
Vadas atsakė: „Taip, tai būtų kilnus sprendimas, tačiau vaikinai, kad išsiųstume namo gabalą žuvusio žmogaus, turėsime rizikuoti savo gyvybėmis. Kas tam ryšis?“. Ir visi iškėlė rankas.
– Tai nutiko, kai buvote ten?
– Taip. Tuomet du jauni vyrukai Miša ir Slavikas, nuostabūs inteligentiški vaikinai, pirmi nubėgo prie išdaužytų langų. Kai privažiavo transportas, jie išbėgo į pakilimo taką, ir kol visi per apšaudymą krovė krovinį, jie pasidėjo ginklus, per ugnį susirado dėžę nuo šovinių ir įdėjo į ją tankisto palaikų dalį.
Uždarė dėžę, per apšaudymą pririšo ją viela prie transporterio šarvų ir tik po to pasičiupo ginklus. Daugiau kaip 30 sekundžių jie rizikavo savo gyvybe, kad išsiųstų namo žuvusį draugą, kurio net asmeniškai nepažinojo.
– Oro uoste tvyro karinės romantikos atmosfera?
– Jie visi yra įkvėpti to, ką daro. Jie supranta, kad ginti šį pastatą yra beprasmiška. Jiems visi sako, vyrai, oro uostas – tai ne apsupta tvirtovė. Ne todėl, kad ji neapsupta, bet todėl, kad tai ne tvirtovė. Taigi turėkite tai galvoje. Čia niekas jūsų neišgelbės. Vienintelė jūsų apsauga – draugas. Ten tokia draugystės atmosfera. Tokio jausmo neregėjau nė viename kare, iš vadų pusės nėra jokio šiurkštumo.
– Keliuose karuose buvote?
– 25 komandiruotėse į karą. Ši buvo 25-oji.
– Ar oro uoste daug žmonių?
– Tai karinė paslaptis. Nepasakoju to, ko neturėčiau. Daugiau kaip pusė žmonių – karininkai. Nėra jokio skirtumo tarp karininkų ir eilinių, kiekvienas siūlo savo petį ir padeda vienas kitam. Jie visi kreipiasi „tu“. Oro uoste keturios žmonių kartos. Yra 40-mečių, 30-mečių, 20-mečių ir 18 metų vaikinų.
– Kuo šis karas skiriasi nuo kitų?
– Šis karas skiriasi tuo, kad jis neturėjo jokių priežasčių. Jos visos pramanytos. Jos sukurptos iš melo, kurį skleidžia Rusijos televizijos. Nebuvo jokių priežasčių žmonėms žudyti žmones. Tai absurdo teatras. Dabar man tai yra vienas epiškiausių karų.
– Kokios buitinės sąlygos oro uoste?
– Kokia ten buitis? Ten taupomas geriamasis vanduo, kuris lygiai tiek pat brangus, kaip ir amunicija. Vieno kario klausiau, kur jie prausiasi. Jis man sako: „Serioža, oro uoste ne prausiasi, oro uoste kasosi. Prausiasi tie, kurie tingi kasytis“. Štai tokios buitinės sąlygos. Siaubingos.
– Sakėte, kad jus sužavėjo karių akys. Kuo?
– Taip, sužavėjo. Akys šviesios, su ugnele, protingos, veriančios. Tai akys žmonių, kurie kovoja kare ir ten tampa tikrais vyrais.
– Dar kartą vyksite į Ukrainos rytus?
– Kaip sakoma, geriau už kalnus gali būti tik kalnai, į kuriuos dar niekas neįkopė. Man šitas oro uostas kol kas yra viršukalnė, nuo kurios leidžiuosi.