Gyventojai ir žurnalistai klausia: kodėl Berlyne taip suvešėjo nusikalstamumas? O politikai tik kaltina vieni kitus ir skatina ieškoti veiksmingos koncepcijos.
Jau 2014 metais bendras nusikaltimų Berlyne skaičius išaugo 55 procentais. Policijai pavyko išaiškinti tik 4 procentus nusikaltimų, paaiškėjo, kad 81 procentai juos įvykdžiusiųjų buvo svetimšaliai. 2015 metais Berlyne užfiksuotų vagysčių skaičius išaugo dvigubai, o prekiavimo narkotikais – netgi trigubai. Gerokai padaugėjo ir apiplėšimų bei kūno sužalojimo atvejų.
Sostinės valdžia dar 2014 metais paskelbė „nulinės tolerancijos“ šūkį, bet, kaip pastebi Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“ vyriausias redaktorius Lorenzas Maroldtas, iš esmės niekas nepasikeitė. Nebent žurnalistai suskato aiškintis sparčiai augančio nusikalstamumo priežastis, neužmiršdami savikritiškai pažvelgti ir į save, į susivaržymą atvirai kalbėti apie šią miesto piktžaizdę.
Vokiečių žiniasklaida, ypač po Kelno įvykių, vis drąsiau įveikia politinio korektiškumo barjerus. Žurnalistiniais tyrimais, reportažais, interviu ji nušviečia Berlyno nusikalstamo pasaulio patamsius. Ir nors sostinės meras Michaelis Mülleris (SPD) dar mėgino raminti, esą, mieste nėra teisėsaugos nekontroliuojamų erdvių, žurnalistų tyrimai rodo ką kita.
Vieta, kurią geriau aplenkti
Kotbuso vartai (Kottbusser Tor), vietos gyventojų vadinami trumpiniu „Kotti“, - tai erdvė ties centriniu Kroicbergo rajono transporto mazgu. Kroicbergo – Kryžiaus kalno – vardą šis miesto rajonas gavo nuo Viktorijos parke XIX a. pastatyto neogotikinio 20 m paminklinio bokšto su kryžiumi smaigalyje.
Dabar šis rajonas neretai pavadinamas „mažuoju Stambulu“ - dėl didelio jame gyvenančių turkų skaičiaus. 38 procentus 150.000 rajono gyventojų sudaro migrantai, 30 procentų jų kilę iš islamiškų kraštų, o 0-15 metų amžiaus grupėje imigrantų kilmės vaikai sudaro netgi 70 procentų.
„Dienomis čia voliojasi lavonai – heroino aukos, o naktimis siautėja kišenvagiai,“ - taip vietos atmosferą vienu sakiniu perteikė „FOCUS Online“ redaktoriaus Josepho Hausnerio užkalbintas praeivis. Beje, būtų gerai, jei kišenvagiai siautėtų vien naktį.
Vietos gyventojų teigimu, šie kišenvagiai bei prekiautojai narkotikais skiriasi nuo vietinių nusikaltėlių. „Jie įžūlesni ir greičiau griebiasi smurto“, - sako turkas Ercanas Yasaroglu, kavinukės „Café Kotti“ savininkas. Jis nesupranta, kodėl policija su jais nesusitvarko. Kodėl vos suėmusi, vėl paleidžia. „Tarkim, ką veikia čia tas tipas, jau ne sykį švaistęsis peiliu?“
Gyventojai jaučiasi palikti likimo valiai
Teisėsaugos pareigūnai patvirtina, kad nusikalstamumas Kroicberge gerokai išaugo, ypač nuo praėjusių metų. Nusikaltėliai užpuola aukas organizuotai, gaujomis: „Mes matome, kad tai - vis tie patys asmenys. Jie veikia įžūliai ir be jokių skrupulų, neaplenkdami net senelių.“
Užeigų, kavinukių ir parduotuvėlių savininkai su nerimu stebi pavojingus pasikeitimus. Netoliese esančios knaipės darbuotojai migracijos tyrinėtojui Markui Terkessidisui pasakojo jau gavę kumščiu į veidą ar patyrę grasinimų pistoletu, kai mėgino tokius tipus išgrūsti iš knaipės.
„Berliner Morgenpost“ korespondentui Ercanas Yasaroglu prisipažino, kad jį patį labiau gąsdina ne tiesioginis pavojus būti užpultam, bet griaunanti neigiamos reputacijos jėga: „Turistus juk pasiekia pasakojimai, kad čia pavojinga. Mes jau gavome tai pajusti.“ Kitas bistro savininkas guodėsi, kad netgi sena klientūra vengia užsukti, o apyvarta susitraukusi 50 procentų.
Bet blogiausia, kad atsakingi asmenys nereaguoja į pagalbos šauksmą: „Jau 15 mėnesių rašinėjam laiškus senatui, prašydami susėsti drauge ir ieškoti bendrų sprendimų, tačiau ligi šiol nesulaukėm jokio konkretaus atsako,“ - piktinosi kavinės savininkas Yasaroglu. Dabar kiekvienas vaduojasi kaip išmano: vieni įsitaisė stebėjimo kameras, kiti pasisamdė apsaugininkus.
Vaizdai - kaip iš detektyvinio serialo
„Štai vakar įpuolė pas mane baisiausiai susijaudinę sutuoktiniai australai, tai buvo pirmoji jų diena Berlyne. Jie norėjo pamatyti „mažąjį Stambulą“. Tačiau dar metro stotyje pastebėjo, kad jiems pavogė ne tik mobiliuosius, bet ir pinigines su pinigais bei dokumentais,“ - pasakojo Slawo dienraščio „Welt“ korespondentei.
Arba tas tipas, kurį greitoji išvežė į ligoninę, jaunas juodaodis. Kai afrikietis įsvirduliavo pro duris, Slawo iš pradžių manė, kad jis girtas. Tačiau tada pamatęs kraują, daug kraujo. Vyrui pasisukus, pasimatė jo nugaroje žiojėjanti žaizda, kurioje tebestyrojo peilis.
Timas Dege, jau dešimtmetį prie Kotbuso vartų gyvenantis jaunas vyriškis, „Focus“ pasakojo, kaip neseniai su drauge puolęs padėti anglų turistui, kurį mėgino apvogti du vyrai. „Bet staiga jų radosi visas būrys ir puolė mus. Pasijutau nelyginant kokiame Meksikos gaujų kare.“
O jaunam hostelio darbuotojui ypač įstrigo svečio brito istorija: trys pietietiškos išvaizdos vyrai su dviračiais įvarė jį į gatvės kampą ir grasindami peiliu atėmė iš jo viską, ką su savim turėjo, net batus nuavė.
Naujieji Kotbuso bosai
„Tai apsimetėliai, drauge su pabėgėliais atvykę į Europą,“ – konstatuoja užeigos savininkas. Tarp jų esama net ir buvusių kareivių iš Libijos. Bent jau vienas gaujos vadeiva jam taip prisistatęs: „Mes – buvę Gaddafi samdomos kariuomenės profesionalai“, o dabar – naujieji „Kotti“ bosai.
Jie mėgina Berlyne įvesti ir savą moralės supratimą – pagal šariatą. Štai metų pradžioje internete kurį laiką kursavo brutalaus homoseksualų persekiojimo video. Jame matyti, kaip per Kotbuso aikštę grupė arabiškai šūkaujančių vyrų vaikosi homoseksualų porelę, o vienas persekiotojų vis pliekia juos diržu. Šią sceną pro langą nufilmavo ir kriminalinei policijai atidavė „Café Kotti“ darbuotojai.
Žalieji tebesapnuoja tolerancijos sapną
Pavojinga vieta Kotbuso vartai buvo ir anksčiau, dar prieš griūnant Berlyno sienai. Kas norėjo įsigyti narkotikų, žinojo, kad jų čia visada gaus. Be to, „Kotti“ garsėjo savo „totaliu multi-kulti“ ir neribota tolerancija. „O būti tolerantiškam čia reiškė – nematyti,“ – komentuoja dienraštis „Welt“.
Šios tradicijos tebesilaiko ir dabartinė Kroicbergo valdžia, nors laikai pasikeitė. „Rankinių kontrolė ir policijos reidai nervina“, - pareiškė regioninei televizijai rajono merė Monika Herrmann, Žaliųjų partijos atstovė, lesbietė, puikiai reprezentuojanti tolerantišką Kroicbergo veidą. Merė padėties ties Kotbuso vartais nelinkusi dramatizuoti, juoba kad panašūs dalykai dedasi ir prie Silezijos vartų bei Varšuvos tilto, - visur ten, kur, pasak jos, klesti „vakarėlių turizmas“.
Neišmuša iš vėžių siurrealistiški „Kotti“ vaizdai ir žaliojo parlamentaro Hanso Christiano Schtröbelės.
„Turgelyje priešais daržovių prekystalį stovi 80-100 įvairių amžiaus grupių žmonių. Saulės nušviestoje viešumoje jie vienu mauku ištuština po pusę butelio degtinės. Kažkas vemia, kažkas šlapinasi tiesiai ant namo sienos. Kažkas šaligatviu už plaukų tempia bejėgiškai išsiviepusią moterį.“ O parlamentaras Schtröbele stovi čia pat ir kalba apie pigius abrikosus, kuriuos čia paprastai perkasi uogienei, - tokį vaizdą paskutiniame savaitraščio „Zeit“ numeryje piešia Mariam Lau.
Į žurnalistės klausimą, ar jo visa tai neglumina, jis atsako: „Žinoma, ir man nemalonu, ypač vasarą, kai girtuokliai lenda prie manęs norėdami mane apkabinti, arba kai gatvelės dvokia šlapimu. Bet jei šiuos žmones išguisi, jie išdygs kur kitur,“ - gūžteli pečiais.
CDU paskelbta, bet ligi šiol neveiksminga „nulinės tolerancijos“ strategija pasaulio gerintojui Hansui Christianui Schtröbelei nepriimtina. Jis svajoja apie deeskalacijos strategiją. Jam aišku, kad „apačioje esantieji“ alkoholio ar narkotikų griebiasi dėl to, kad sąlygos nesuteikė jiems kitos galimybės. Jie – kapitalizmo aukos. Kaip ir nusikaltėliai. Dėl visko kaltas kapitalizmas.