Kadangi atleisti iš darbo niekuo neprasikaltusių valdininkų negali, įkuria naujus etatus. Kalbame apie vidurinės ir žemesnės pakopos tarnautojus, ne apie politinio pasitikėjimo kontingentą. Bet po kurio laiko ateina nauja vyriausybė ir procesas kartojasi.
Kita situacija – įstaiga arba jos vadovas dirba nelabai sėkmingai, bet ne taip blogai, kad būtų galima išmesti iš darbo arba išvaikyti. Kuriamas naujas etatas arba visa nauja žinyba. Juolab kad mokėti iš savo kišenės nereikia.
Antibiurokratinė Kanada
Mechanikai žino – kuo didesnis ir sudėtingesnis mechanizmas, kuo daugiau jame ratukų, transmisijų, dantračių, ašių ir ašelių, tuo jam sunkiau suktis. Pridėk dar porą ratukų ir ašelių, visai sustos, nes visa energija išsieikvoja vidinei trinčiai nugalėti.
Lygiai taip su valstybės ar savivaldybės aparatu. Kartą Didžiosios Britanijos kariniame laivyne buvo tik aštuoni laivai, o ministerijoje dirbo 47 000 žmonių, tarp jų – 82 admirolai. Ir visi tie žmonės dirbo nuoširdžiai prakaituodami, susirašinėdami ir derindami svarbius reikalus.
Susirašinėdami ir derindami daugiausia tarpusavyje. Valstybės aparatas – kaip tas devyngalvis slibinas. Nukirsi vieną galvą, jos vietoje tuoj pat išdygsta trys. Po kiekvieno bandymo sumažinti valstybės aparatą jis visada padvigubėja. Prisiminkime, kiek Lietuvoje tokių bandymų buvo daroma ir kaip beviltiškai jie baigėsi.
Neseniai vienai valstybei visgi pavyko pačiai sau nusipjaustyti riebalus ir atsinaujinti. Pirmą kartą istorijoje taip sėkmingai ir taip giliai. Turiu omenyje ryžtingas reformas, kurias Kanada pradėjo 1993 m. ir užbaigė per ketvertą metų. Reikia pasakyti, kad valstybinis aparatas Kanadoje – ir federalinis, ir jos dešimtyje provincijų – buvo tapęs jau ne parazitine kerpe, o tikru vėžiu, ėdančiu visuomenės kūną.
Šalis turtinga visko – derlingos prerijų žemės, grūdų ir galvijų, iškasenų – nuo vario, nikelio, aukso iki naftos. Miškai kaip Vytauto Didžiojo laikais, galingos upės ir dar didesni ežerai. Turėdama tokius turtus iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio valstybė 22 metus negalėdavo turėti subalansuoto biudžeto.
67 proc. BVP ėjo biurokratiniam aparatui išlaikyti. Kadangi ir to neužteko, valstybei kasmet tekdavo skolintis, skolos lipo viena ant kitos, vien palūkanos suėsdavo 35 proc. valstybės pajamų. Mokesčių mokėtojai piktinosi, o skolintojai puolė į paniką, nusigando, kad Kanadai nelieka kitos išeities, tik paskelbti įsipareigojimų nevykdymą – atsisakyti grąžinti skolas ir nustoti mokėti palūkanas. ,,The Wall Street Journal“ net palygino Kanadą su Meksika.
1993 m. lapkritį ministru pirmininku tapo kvebekietis, Kanados prancūzas Jeanas Chretienas. Jis nutarė padaryti ryžtingą manevrą – naudodamasis tuo, kad buvo populiarus, mėgstamas, priversti kanadiečius išgerti karčius vaistus.
Brutaliai primesti šaliai reformos jis nenorėjo ir negalėjo – demokratija. Visus metus drauge su finansų ministru Pauliu Martinu važinėjo po šalį, nepraleisdamas tolimiausių užkampių, ir aiškino, kokioje padėtyje atsidūrė valstybė bei visuomenė, kad be didžiulio sukrėtimo – jiedu vartojo astronomijos terminą big bang (angl.), maždaug „didysis sprogimas“ – nieko neišeis ir visiems bus blogiau.
Priemonės, kurias jis siūlė, daugeliui asmeniškai buvo žalingos. Jeigu premjeras būtų siūlęs tik paskirus dalykus atskiriems žmonėms ar žmonių kategorijoms, neabejotinai būtų sulaukęs pikto pasipriešinimo ir lavinos priekaištų. Bet kadangi jis pasiūlė viską daryti visiems ir visur, iš karto vienu kirčiu, gyventojai jį suprato ir ėmė remti.
„Galas privilegijoms“
1994 m. visuomenės nuomonė jau buvo pribrendusi. Vadovai parodė pavyzdį. Buvo mestas šūkis: ,,Galas privilegijoms!“ Jeanas Chretienas persėdo į vidutinio dydžio Kanadoje gaminamą automobilį, dėl to kai kas jį traukė per dantį, ypač laikraščių karikatūristai. Jo, ministrų ir kitų aukštų valdininkų algos buvo apkarpytos.
Visos federalinės premijos užšaldytos, kolektyvinių sutarčių galiojimas atidėtas ketveriems metams. Pasigailėjimo nebuvo niekam – nei valstybės iždo žinybai, nei gynybai, teisingumo įstaigoms ar policijai.
Valstybinės agentūros ir įmonės buvo iššluotos geležine šluota. Buvo panaikintos devynios ministerijos iš trisdešimt dviejų, 350 000 žmonių turėjo išeiti iš darbo – kas šeštas valstybės tarnautojas.
Visiems teko susiveržti diržus per kelias skylutes, todėl niekas nepasijuto vieninteliu nuskriaustuoju. Valdininkams, kurie pasiūlius privatizuoti jų įstaigas bandydavo išsisukti, kad nemoka dirbti privačiame sektoriuje, nes neturi verslininko gyslelės, buvo atsakoma: ,,Tai kaip tu tada gali vadovauti viešai žinybai?“
Ir tokiems tekdavo paklusti, išmokti arba pereiti į žemesnį visuomenės laiptelį. Įdomiausia, kad pačioms aukoms buvo pasakyta imti į rankas kirvį ir iškirsti savo žinybose po 20–50 proc. Darbuotojų.
Įstaigų vadovus paprašė visas viešąsias programas ir projektus perkošti per šešių esminių klausimų sietą:
• Ar programa naudinga visuotinei gerovei?
• Ar ji būtina?
• Ar nereikia jos apgalvoti iš naujo ir taikyti kiekvienai provincijai atskirai? • Ar vykdant tą programą galima sėkmingai bendradarbiauti su privačiu sektoriumi?
• Ar mes pajėgsime tokią programą įgyvendinti?
• Kaip galima ją perplanuoti, kad veiktų geriau?
Kad nebūtų ministrų vedžiojimo už nosies, Marcelis Masse, reformos komiteto pirmininkas (jis padarė tarptautinę karjerą – įvykdžius ir įtvirtinus reformą Kanadoje, buvo pakviestas dirbti į Pasaulio banką), pasamdė tik jam pavaldžius ekspertus. Iš kur juos paėmė? Iš tų pačių organizacijų ir žinybų, kurios buvo apkapotos.
Ne vienas ministras ar kolega valdančioje partijoje ieškojo Jeano Chretieno užtarimo, tačiau, nepaisant draugiškų ryšių ir net giminystės, nepešė nieko. Po aštuonių mėnesių svarstymų ir derinimų, neretai vaitojant ir griebiantis už galvos, viskas buvo sustyguota. Dalis ministerijų buvo panaikintos, kitos sumažintos pusiau, trečios sujungtos.
Valstybiniai milžinai – oro bendrovė ,,Air Canada“, geležinkelio tinklas, naftos įmonė „Petro-Canada“ – buvo pateikti parduoti. Jeigu kokie nors privatūs verslai turėjo valstybines dotacijas, jos buvo panaikintos, o federalinė parama provincijoms sumažinta.
Vyriausybė elgėsi ryžtingai, bet didelių protestų nebuvo, nes su žmonėmis, kuriuos reforma palietė, buvo elgiamasi padoriai. Sakysim, tarnautojas turi išeiti, nes jo etatas naikinamas. Bet jam tik penkiasdešimt metų. Su juo buvo tariamasi – gal sutinka anksčiau išeiti į pensiją? Būtinai nori likti valstybės tarnyboje?
Tokiu atveju turi pasiieškoti panašios specialybės ir kompetencijos kolegos, kuris nori išeiti į pensiją. Bus apsikeista. O gal jį vilioja privatus sektorius? Tada, be įprastinės kompensacijos už atleidimą iš darbo, jis gauna papildomą dotaciją – aštuoniolikos mėnesių algą. Taip padarė, kartais nenorėdami, daugelis.
Sakysim, Robertas Lafleuras. Jis dirbo sostinės, Otavos, Apželdinimo ir parkų priežiūros departamente. Neturėjo verslininko gyslelės. Buvo įpratęs ateiti į darbą 8.00, išeiti 18.00, ramiai gyventi. Tačiau dabar patenkintas – tapo kitu žmogum. Sukūrė įmonę, pavadintą gražiai – „Sostinės gėlė“, pagal jo pavardę (la flour reiškia „gėlė“), kuri per 10 metų išaugo dvigubai.
Šiuo metu joje dirba 150 darbuotojų. Jie tvarko dalį žaliųjų Otavos zonų, organizuoja sostinės šventes ir joms vadovauja. Ir jis uždirba daug daugiau. Dabar džiaugiasi, bet tada, kai vyko reforma, naktimis užmigti negalėdavo. Tačiau jam nebuvo palikta jokio pasirinkimo. Ankstesnis jo darbdavys, Valstybės sostinės komisija (taip vadinasi Otavos miesto valdžia), visą sostinės tvarkymo veiklą perdavė privatininkams, o darbuotojų skaičių sumažino pusiau.
Tačiau veiklą perdavė ne pašaliniams, o sudarė sutartis su savo buvusiais darbuotojais, kurie įkūrė arba individualias, arba kooperatinio tipo įmones. Po kurio laiko jos pradėjo sėkmingai dirbti. Penkios klesti iki šiol, dvi bankrutavo.
Reformos metu buvo padarytas dar vienas dalykas – suorganizuotas „Darbų turgus“, gal teisingiau – darbo birža, į kurią kreipėsi privačios įmonės pateikdamos laisvų darbo vietų sąrašus. Daugelis atleistųjų taip įsidarbino.
Reformų rezultatai
Visas tas ,,generalinis valstybės valymas“ su darbuotojų perkvalifikavimu kainavo 4 700 000 000 Kanados dolerių. Daug. Tačiau tuos pinigus valstybė atgavo per keturiolika mėnesių, nes daugybei žmonių nereikėjo mokėti algų.
Valstybės skola smarkiai sumažėjo, o biudžetas, dvidešimt dvejus metus buvęs deficitinis, jau septyneri metai yra perteklinis. Perteklius kartais siekia aštuonis milijardus Kanados dolerių. Ir visa tai – išvengiant mokesčių padidinimo, streikų ir be reformos autorių politinės savižudybės.
Atvirkščiai. Po reformos Jeanas Chretienas ir jo partija dar du kartus laimėjo parlamento rinkimus. Reforma vyko federaliniu lygiu, todėl ji nepalietė švietimo ir sveikatos apsaugos žinybų, nes Kanadoje tie reikalai priklauso provincijų valdžiai. Tačiau šios sritys iš reformos laimėjo nemažai.
Valstybės tarnautojus Kanadoje vienija šešiolika profsąjungų, narystė jose beveik šimtaprocentinė. Jų vadovai pradžioje piktinosi, organizavo keliolika demonstracijų. Bet kadangi visuomenės nuomonė buvo prieš juos, profsąjungos reformos sustabdyti nesugebėjo, o paskui net pradėjo bendradarbiauti.
Be abejo, dalis valdininkų kurį laiką buvo be darbo, ypač regionuose, kur su darbais sunkiau. Ir sunku apskaičiuoti, kiek buvo tokių, kurie turėjo imtis žemesnės kvalifikacijos darbo. Bet apskritai labai didelių skausmų nebuvo.
Truputį juokinga. Tie valdininkai, kurie liko postuose, nukentėjo daugiausia. Jų ir algos tapo mažesnės, ir darbo apimtis išaugo. Po reformos valstybinėje Kanados administracijoje padidėjo atsakomybė ir skaidrumas, o vadovavimo kokybė tapo kaip privačiame sektoriuje. Kai tik koks ministras ar aukštas valdininkas susiruošia į kelionę, jos išlaidų planas paskelbiamas internete. Kanada tapo pasaulio čempione administracijos efektingumo požiūriu.
Be abejo, galima įvesti labai geras taisykles, bet viskas grįš į senas vėžes, jeigu nebus patikimos jų vykdymo kontrolės, nebus gero žandaro. Tokiu Kanadoje tapo generalinis kontrolierius. Jis skiriamas tik vienai kadencijai, bet ji tęsiasi dešimt metų. Jam pavaldi 600 specialistų armija. Ji tikrina visas žinybas ir įstaigas, o santrauką pateikia parlamento finansų komisijai, kurios pirmininkas visada yra – dėmesio! – opozicijos deputatas.
Iš lėšų, kurios buvo sutaupytos taip suliesinus valstybės aparatą, Kanada per pastaruosius metus galėjo skirti sveikatos apsaugai 58 milijardus Kanados dolerių, 20 milijardų – mažų vaikų priežiūros įstaigoms ir 12 milijardų – šalies gynybai ir saugumui. Į švietimą ir mokslą Kanada investuoja 5,5 proc. BVP.
Už ją pasaulyje toje srityje didesnį procentą investuoja tik viena šalis – Suomija, o Lietuva dar 2005 m. švietimui ir mokslui skyrusi tuos pačius 5,5 proc. BVP, šiais metais nusivažiavo iki 4,9 procento.