Pasirodžius straipsniui, kuriame rašoma, kad B. Nemcovą nužudė visai ne ant tilto, kad sušaudytas kūnas gulėjo ant asfalto, o kraujo nesimatė ir „neaišku, kodėl Nemcovas su drauge nusprendė pasivaikščioti per lietų be skėčių, DELFI nusprendė susisiekti su vieno iš rusų žiniasklaidos leidinių žurnalistu, kuris atvyko į B. Nemcovo žmogžudystės vietą praėjus 15-ai minučių po tragedijos.
Vyras sutiko komentuoti su sąlyga, kad jo pavardė nebus skelbiama.
„Iš karto pasakau – kalbėsiu ne apie įspūdžius, o apie tai, ką mačiau tą naktį, nepateiksiu jokio vertinimo, nes neturiu teisės“, – įspėjo žurnalistas.
– Papasakok, kaip sužinojai apie B. Nemcovo žmogžudystę?
– Buvau bare Pokrovo bulvare, visai netoli nuo žmogžudystės vietos. Pamačiau Jašino žinutę (socialiniame tinklalapyje „Twitter“): „Nemcovą nušovė. Jis negyvas.“
Apskritai nesupratau, ką jis turi omenyje, man tai atrodė kažkoks siurrealizmas. Pirma, ką padariau, – atsiverčiau naujienas. Pamačiau „Interfax“ pranešimą ir supratau, kad tai negali būti klaida. Tiesiog išskridau iš baro, susistabdžiau automobilį. B. Nemcovą nužudė 23.31 val. (vietos laiku), Jašinas parašė lygiai po 5 minučių. Spėjau tik pasiimti daiktus, išbėgau į gatvę, susistabdėme automobilį ir jau po 3 minučių privažiavome Vasilijaus nuokalnę (Vasiljevskij spusk). Buvau (įvykio) vietoje, praėjus 15-ai minučių po žmogžudystės.
– Ir ką pamatei?
– Visų pirma, buvo dar labai nedaug žmonių, 6-7 žmonės, tyrėjų, kriminalistų dar net nebuvo. Du greitosios pagalbos automobiliai, keli automobiliai kelkraštyje, kelios policijos mašinos. Taip supratau, kad tą akimirką atvyko minimalios sudėties tiriamoji grupė.
Aplink jį stovėjo žmonės ne su uniformomis, o civiliais drabužiais, 5–6 žmonės, jie ką tik baigė atitverti žmogžudystės vietą juostomis, dar buvo galimybė prieiti arti.
Labai arti nėjau, netrukdžiau, priėjau maždaug penkių metrų atstumu iki kūno. Jau buvo atvykę keli žurnalistai – visiems šokas, kai kurie verkė, nes jiems tai buvo dvigubai netikėta – tą dieną jie su juo bendravo, prašė komentarų apie būsimą maršą, kuris turėjo įvyti kovo 1 d. Marjine.
Eismas tą akimirką buvo dalinai uždarytas, automobiliai dar važiavo, bet paskui greitai užtvėrė kelią. Kai priėjau arčiau, pamačiau, kaip jis guli, kaip ir visose nuotraukose – ne išilgai, o skersai tilto. Pirmiausia mėginau įžiūrėti, ar yra kraujo. Kraujo nepamačiau, jis gulėjo atmerktomis akimis.
– Glavpost.com straipsnyje „Nemcovą nužudė ne ant tilto – tyrimas“ rašoma, kad nuotraukoje nematyti kraujo, nors šovė į galvą, į širdį ir į kepenis. Kaip iš tiesų buvo?
– Žinai, kalbant apie kraują – iš pradžių galvojau, kodėl jo nesimato. Nemačiau ant jo kūno jokių matomų žaizdų ar sužalojimų, o paskui, po kelių minučių, mūsų paprašė atsitraukti, nes rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių, kažkurią akimirką pastebėjau, kaip kriminalistai jam nuvilko megztinį, kad apžiūrėtų, kokios žaizdos, pažiūrėtų, kur yra gilzės ir t. t. Tada pamačiau, kad apatinė jo dešinio šono dalis raudona, supratau, kad žemai – kraujas, šonas raudonas, manau, nuo kraujo raudonas.
Visos spekuliacijos, refleksijos apie tai, kad žmogžudystės vietoje nėra kraujo, man atrodo visiški niekai. Kraujo buvo, savo akimis jį mačiau. Visos kalbos (kilo) tik todėl, kad fotografai negalėjo užfiksuoti kraujo naktį ant pilko asfalto, lyjant lietui.
Viskas šlapia, po lietaus asfaltas pasidaro juodos spalvos, nežinau, kaip galima įžiūrėti kraują ant šito asfalto, juo labiau, kad fotografai negalėjo arti prieiti. Paskui, kai kūną jau išnešė, atėjo darbininkai ir nuplovė (vietą) žarnomis, visi pamatė raudonas dėmes, vanduo su puta (buvo) raudonas.
– Kaip reagavai į B. Nemcovo žmogžudystę?
– Tą akimirką negalvojau apie savo įspūdžius – mes dirbome. Mums tai buvo visiškai netikėta – penktadienis, vakaras, laisvadienis. Labiausiai mane sukrėtė (reginys) – matau Nemcovą, gulintį ant asfalto Kremliaus fone, o tuo metu muša kurantai.
Žinoma, tai Romos imperijos stiliaus žmogžudystė, kažkokie viduramžiai. Niekada šito neįsivaizdavau. Dažnai garsios žmogžudystės Rusijoje įvykdomos laiptinėse. Politkovskają (nužudė) laiptinėje, Starovoitovą – laiptinėje, Listjevą – laiptinėje, o čia prie Kremliaus guli buvęs dešimto dešimtmečio Rusijos vicepremjeras.
– XXI-ajame amžiuje...
– Taip, kažkoks siaubas. Rusijoje jau seniai nustojo stebėtis žmogžudystėmis. Bet labiausiai mane sukrėtė aplinkybės, kuriomis tai įvyko. Ant Didžiojo Maskvos upės tilto, už 2–3 min. kelio nuo Kremliaus. Tiesiai priešais Kremlių.
– Versija, kad žmogžudystę įvykdė ne ant tilto, kadangi keista, kad B. Nemcovas per lietų neturėjo skėčio ir pan. manai, ji pritempta?
– 23.30 val. Maskvoje, būtent tame rajone, nelijo. Nesnigo. Tiesiog buvo lengva, visiškai nepastebima dulksna, 23.30 val. nelijo. Lyti pradėjo apie 00.00 val., lyti ir snigti ėmė 00.15 val. Tada, kai praėjus 15-ai min. atvažiavau į įvyko vietą, nei lijo, nei snigo. Na, o sniego valymo mašina važiavo per miestą, nes privalėjo, buvo jos pamaina.
– Vairuotojas sakė, kad tiesiog iškvietė policiją ir nuvažiavo. Nejaugi neįtartina, kad jis nenorėjo palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau? Juk žmonės smalsūs.
– Bet jis tikriausiai nežinojo, ką nužudė. Nesiimu spręsti apie vairuotojo logiką, tik žinau, kad šia tema spekuliuoja – nebuvo sniego, bet sniego valymo mašina važiavo. Lyjant laistymo mašinos išvažiuoja laistyti kelių, nors nėra būtinybės – čia Maskva. Vairuotojo pamaina – jis išvažiavo valyti kelio. Ar sniegas yra, ar nėra, jis tiesiog valė kelią.
– Taigi ką galvoji apie versiją, kad jį galėjo nužudyti ne ant tilto?
– Absurdas. Raginu ir tave, ir visus aplink nepasiduoti šiai refleksijai. Visada po žmogžudystės kyla refleksija, bet tai truputį juokinga. Liudininkas sako, kad tai įvyko ten. Apie ką dar kalbėti? Kur jį nužudė?
Nėra žmogžudystės paveikslo, nors praėjo jau šešios dienos. Nėra žmogžudystės paveikslo pagal liudininkų parodymus. Iš esmės (nėra) jokio paveikslo, kurį turėtų atkurti liudininkai. Liudininkė nieko neatsimena, jai buvo šokas. Iš principo ja tikiu, ji išsigandusi, galima suprasti. Dar anksti vertinti tyrimo eigą.