„Tada jis atrodė pakankamai „kietai“. Atsainiai palinkęs virš išsinuomoto lėktuvo „Cessna“ stovėjimo aikštelėje šalia Maskvos centre. Jaunas vyras švelniais veido bruožais. Jis vilkėjo raudoną kombinezoną, kurį nusipirko būtent šiam skrydžiui. Atsipalaidavęs plepa su keletu žiūrovų ir dalija autografus. Kas jis? Kaskadininkas? Kino žvaigždė? Link jo skubiai artėja civiliais drabužiais vilkintys policininkai, nes jie taip pat nori išsiaiškinti, kas gi čia vyksta", - prisimena „Frankfurter Rundshau“.
Buvo 1987 metų gegužės 28 diena. Devyniolikmetis Mathiasas Rustas iš Vedelio miesto netoli Hamburgo ką tik padarė tai, kuo galėjo patikėti nedaugelis. Jis paprasčiausiu sportiniu lėktuvu įveikė akylai saugomą Sovietų Sąjungos sieną ir, po kelių ratų virš Raudonosios aikštės, nusileido ant tilto virš Maskvos upės pačioje Rusijos sostinės širdyje.
Iš pradžių sovietiniai pareigūnai nežinojo, kaip elgtis su šiuo jaunu žmogumi iš Šiaurės Vokietijos. Ko jis čia atskrido? Na, jis aiškino, kad šis skrydis – taikos ženklas, kuriuo siekia nutiesti menamą tiltą virš vadinamosios geležinės uždangos. O ji juk turėjo atrodyti kaip neįveikiama tvirtovė, tačiau M. Rusto skrydis pavertė ją apgailėtina vieline tvora. Nors žodis „taika“ skamba gerai, bet pareigūnai nuvedė pilotą į policijos nuovadą.
Sukūrė dokumentinį filmą
Nuo šio įvykio praėjus ketvirčiui amžiaus, Vokietijos visuomeninės televizijos ARD sukurtame dokumentiniame filme keliamas klausimas, kaip išvis M. Rustui pavyko visiškai netrukdomam atskristi iki Maskvos. Režisierė Gabriele Denecke iš Berlyno filme „Der Kremlflieger“ (vok. Kremliaus lakūnas) kalbina to įvykio liudininkus, tarp jų ir rašytoją Vladimirą Kaminerį. Jis tuo metu baigė savo karinę tarnybą sovietų oro gynybos pajėgose. O štai Edas Stuhleris savo knygoje „Der Kreml-Flieger“ nagrinėja M. Rusto asmenybę, bando suvokti jo asmeninę motyvaciją.
M. Rusto sumanymą paskatino prieš metus Islandijoje vykusios nesėkmingos Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo derybos dėl nusiginklavimo. Jaunajam idealistui tai buvo nepriimtina. Juk net ir vienas asmuo turėtų galėti kažką nuveikti dėl taikos, mąstė jis ir perėjo į tokį etapą, kurį šiandien apibūdintume kaip savarankišką radikalėjimą.
Jis sukuria utopiją apie naują visuomenę ir pavadina ją „Lagonia“. Keturių dešimčių puslapių manifeste jis aprašo teisingą pasaulį, kuriame darniai sujungiami geriausi kapitalizmo ir komunizmo elementai. Vėliau, jau skrisdamas, M. Rustas su savimi turėjo keletą šio dokumento egzempliorių. Iš aukso spalvos folijos jis pasigamino logotipą, kurį prieš pat pakildamas iš Helsinkio, pritvirtino prie lėktuvo. Tai turėjo būti laisvės simbolis. Iš tikrųjų, jis labiau priminė atominę bombą.
Savo maršrutą pilotas kruopščiai suplanavo. Jis sulaukia pavasario. Pasirūpina Sovietų Sąjungos skrydžių žemėlapiu ir Maskvos miesto planu. Hamburgo aeroklube užsisako lėktuvą „Cessna“ ir susiruošia į dviejų savaičių kelionę po Skandinaviją. Bent jau taip pasako savo tėvams.
Šiandien M. Rustas savo akciją vertina kritiškai
Neseniai leidiniui „Stern“ M. Rustas teigė, kad pagal tuometinius jo politinius įsitikinimus tai buvo teisingas žingsnis. „Žinoma, iš šiandienos pozicijų aš tai vertinu kitaip. Neabejotinai to daugiau nedaryčiau ir savo planų nelaikyčiau realistiniais“.
Tiesa, vos prieš trejus metus jis dar kalbėjo kitaip. Tada leidiniui „Bild am Sonntag“ jis sakė: „Ir šiandien žiūrint, mano sprendimas buvo teisingas. Jeigu nebūčiau to padaręs, būčiau gyvenęs paprastą gyvenimą. Vis dėlto manau, kad mano akcija prisidėjo prie pokyčių“.
Nors toks savęs vertinimas skamba labai arogantiškai, tačiau jo skrydis iš tiesų turėjo rimtas pasekmes. Gynybos ministras Sergejus Sokolovas buvo priverstas atsistatydinti, apie du šimtai generolų išsiųsti į atsargą. M. Gorbačiovui vokiečio skrydis įvyko labai palankiu metu. Jis privalo taupyti ir planuoja drastiškai sumažinti karines išlaidas. Karininkų atleidimas suteikia jam galimybes forsuoti savus planus. Juk ne veltui Rusijoje gyva teorija, kad M. Rusto skrydis buvo kruopščiai inscenizuotas kariškiams apkvailinti.
Parduotas spaudai asmeninis gyvenimas, pasikėsinimas
Tėvynėje M. Rustą iš pradžių vertino kaip kovotoją. Buvo žavėtasi jo drąsa, žurnalistai apgulė jo šeimos namus Vedelyje, kad galėtų daugiau sužinoti apie jaunuolį, sukompromitavusį Sovietų Sąjungos gynybos sistemą. Kai vyko piloto teismas, žurnalistai lydėjo tėvus į Maskvą. Jam buvo skirta ketverių metų bausmė pataisos darbų kolonijoje, bet jis liko Maskvos Lefortovo kalėjime. Tik čia galima buvo garantuoti dėl M. Rusto saugumo. Pernelyg daug žmonių dėl jo poelgio neteko darbo.
Kai po keturiolikos mėnesių netikėtai jam buvo paskelbta amnestija, jo tėvynėje visuomenės nuomonė pasikeitė. M. Rusto tėvai pasirašė išskirtinę sutartį su „Stern“. Kai 1988 metų rugpjūtį M. Rustas nusileido Frankfurto oro uoste, ignoravo jo laukusius žurnalistus ir interviu davė tik minėto leidinio reporteriams. Tai sukėlė žiniasklaidos pasipiktinimą. Nuo tos minutės jis gauna ekscentriško mamytės sūnelio bei sovietams draugiško melagio etiketę. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje pasirodo pranešimai apie jo pasikėsinimą nužudyti slaugę, o vėliau žiniasklaidos inscenizuotas vestuves, kurios po kelių metų baigėsi skyrybomis.
Šiuo metu ši tema nebeeskaluojama. M. Rustas paviešino, kad žaisdamas pokerį, užsidirbo daug pinigų. Be to, dirba vienos investicijų bendrovės konsultantu. Lėšomis pragyvenimui pasirūpinta. Vyras praktikuoja jogą, o į lakūno kabiną sėda itin retai. Filme „Der Kremlflieger“ galima pamatyti draugiško žmogaus įspūdį paliekantį penktą dešimtį įpusėjusį vyrą, kuris ramiai pasakoja apie savo nuotykį.
Vis dėlto, atrodo, kai kurie dalykai nepasikeitė. Gegužės pradžioje jis turėjo pasirodyti filmui skirtoje spaudos konferencijoje, bet prieš pat ją atsisakė atvykti. Netrukus paaiškėjo, kodėl – jis turi išskirtinę sutartį su žurnalu „Stern“. Tik vargu, ar tai šį kartą ką nors sujaudins. Pernelyg daug kas pasikeitė.