Spauskite ant į dešinę pusę rodančių rodyklių ir sužinokite 10 dalykų apie Irano prezidento rinkimus.
Ant kortos per Irano prezidento rinkimus pastatytas vienintelis dalykas - teokratinės šalies valdymo sistemos stabilumas.
Po 2009 metais šalyje vykusių prezidento rinkimų Iranas išgyveno baisiausią socialinių ir politinių neramumų bangą nuo tada, kai prieš 30 metų valstybėje siautė vadinamoji Islamo revoliucija. Milijonai šalies žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš tariamą balsų klastojimą, užtikrinusį, jog dar vienai kadencijai prezidento poste lieka skandalingais pasisakymais garsėjantis M. Ahmadinejadas.
Šį kartą Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis ajatola Khamenei buvo viešai pasižadėjęs pasirūpinti, kad rinkimai vyks sklandžiai, ramiai, be jokių rimtesnių iššūkių ar disidentų išsišokimų, galinčių sukelti bent menkiausią grėsmę Irano išlikimui.
Visų pirma, Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis pasirūpino tinkamų kandidatų rinkimuose sąrašu, kuris neabejotai nuvylė daug laisviau ir drąsiau mąstančių rinkėjų, kuriuos išaugino 2009 metų rinkimų dalyvis Miras Hoseinis Mousavi. Jo šalininkai įkūrė Žaliąjį judėjimą ir pradėjo aršiai reikalauti laisvės ir demokratijos.
Kandidatai, galėję pridaryti bėdų (pavyzdžiui, buvęs prezidentas ir aršus ajatolos oponentas Akbaras Hashemi Rafsanjani bei postą paliekančio dabartinio šalies vadovo administracijos vadovas Rahimas Mashei), Irano Sergėtojų tarybos (galingos ir įtakingos dvasininkų institucijos) iš rinkiminės kovos buvo eliminuoti.
Visų antra, Irano valdantysis režimas net dvigubai suintensyvino pastangas tildyti politinius aktyvistus ir taip apsidrausti, kad Žaliasis judėjimas nepradės keltis naujam gyvenimui. Artėjant rinkimams, ne kartą skelbta apie represijas prieš politinius aktyvistus ir žurnalistus.
Teoriškai siekti prezidento posto Irane gali bet kuris musulmonas (musulmonai sudaro 99 proc. šalies gyventojų), galintis būti besąlygiškai ištikimas valdančiajam sistemai. Realybėje viskas šiek tiek kitaip.
Kandidatuoti gali tik asmenys, kurių tinkamumą palaimina dvasiniai lyderiai. Šiais metais Sergėtojų taryba iš 686 kandidatų rinkimams atrinko vos šešis. Iš minėtųjų 686 norėjusių dalyvauti rinkimuose buvo 30 moterų. Per pastarųjų 34 metų Irano istoriją prezidento rinkimuose dalyvauti nebuvo leista nei vienai dailiosios lyties atstovei, nors oficialiai kandidatuoti joms šalies įstatymai nedraudžia.
Ne. Šis statutas priklauso aukščiausiam šalies dvasiniam lyderiui ajatolai Khamenei, kurio žodis, priimant svarbiausius sprendimus (įskaitant ir šalies branduolinės programos klausimus), yra paskutinis ir lemiamas. Taip yra todėl, kad Iraną valdo sistema, dar žinoma kaip velayat-e faqih arba islamo teisė, kuri numato, jog didžiausia valdžia ir galia priklauso dvasininkams. Sistemą sukūrė ajatola Ruhollah Khomeini - 1979 metų islamo revoliucijos iniciatorius ir šauklys.
Irgi netiesa. Tautos išrinktas prezidentas teokratiniam režimui suteikia demokratinio teisėtumo - bent jau šalininkų akyse. Prezidento institucija taip pat labai svarbi įtvirtinant šalies kaip islamo respublikos statusą, nors dauguma analitikų mano, jog islamo komponentas valdymo sistemoje praktiškai užgožia respublikos sąvoką.
Ankstesni šalies prezidentai - ypač reformų šalininkas Mohammadas Khatami ir populistas M. Ahmadinejadas - neabejotinai paliko savo žymę, nors galiausiai ir būdavo priversti paklusti ajatolos valiai.
Ajatola Khamenei, baimindamas 2009 metų scenarijaus ir galimų iššūkių jo įtakai iš M. Ahmadinejado pusės, viešai svarstė galimybę prezidento rinkimų teisę iš žmonių atimti ir perleisti ją šalies parlamentui. Toks sprendimas užkirstų kelią masiniams protestams, tačiau nebeleistų apsimetinėti, jog šalyje klesti demokratija.
Ne. Prezidento pareigas jis ėjo dvi kadencijas iš eilės - Irano konstitucija tokiu atveju balotiruotis trečiajai kadencijai nebeleidžia.
Nebūtinai. Teoriškai prezidento posto jis gali vėl siekti 2017 metais - jeigu tais metais prezidentas vis dar bus renkamas. Postą paliekantis prezidentas turi ištikimų rinkėjų armiją, netrūksta jam ir politinių ambicijų. Tačiau, susiradęs tokių galingų priešų kaip ajatola Khamenei, galbūt suvoks, jog dirbti pogrindyje išmintingiau.
M. Khatami, po dviejų kadencijų prezidento poste išsaugojęs pavydėtiną populiarumą, svarstė galimybę kandidatuoti 2009 metais, tačiau vėliau šios minties atsisakė baimindamasis dėl savo saugumo.
Paklauskite M. H. Mousavi ar M. Karroubi, 2009 metais su savo reformomis taip pat išbandžiusio laimę prezidento rinkimuose. Papuolę į nemalonę dėl abejonių M. Ahmadinejado pergale, abu politikai nuo 2011 metų vasario kartu su žmonomis priversti gyventi namų arešto sąlygomis - tokios bausmės jie susilaukė pabandę šalyje įgyvendinti Arabų pavasario idėjas ir organizuoti masinius protestus.
M. H. Mousavi - buvęs ministras pirmininkas, o M. Karroubi - buvęs parlamento pirmininkas. Pirmasis Irano prezidentas po revoliucijos Abdolis Hassanas Bani Darsas, baimindamasis dėl savo gyvybės, 1981 metais iš šalies pabėgo - jis susikirto su ajatola Khomeini, parlamentas inicijavo jo apkaltą. Dabar buvęs Irano prezidentas gyvena Paryžiuje, jį nuolat saugo ginkluoti sargybiniai. Praeityje užimtos aukštos pareigos dar negarantuoja, kad Irane galėsite ramiai gyventi.
Visi pilnametystės sulaukę Irano piliečiai. Šalyje rinkimų teisę turi 55 mln. vyrų ir moterų (tokius skaičius pateikia naujausio gyventojų surašymo rezultatai).
Klausimas, vertas milijono. 2009 metais su valdančiuoju režimu susijusios žiniasklaidos priemonės apie M. Ahmadinejado pergalę skelbė dar neuždarius rinkimų apygardų. Rinkimus tada stebėjo šalies vidaus reikalų ministerija, kurią kontroliavo M. Ahmadinejado administracija. Reformų šalininkai garsiai šaukė, jog rinkimų rezultatai paskelbti dar net nesuskaičiavus balsų - įtarimai dar sustiprėjo sąvartynuose ar šalikelėse radus tiesiog išmestas ar paslėptas net neatidarytas balsadėžes.
Tikimasi, jog šį kartą toks scenarijus nepasikartos.