Problema ne ta, kad eurokomisarė gali laimėti rinkimus vienu ypu ir sutaupyti milijoną kitą, numatytą antram turui, o Europos Parlamento rinkimus, likusius be prezidentinio padažo, palikti visai ne dėmesio. Ir ne ta, kad sugebėjo atkreipti į rinkimus net žmonių, kurie nelabai domisi politika, dėmesį. Pavyzdžiui, dalis mano pažįstamų, vargiai galinčių pasakyti, kiek turime Seimo narių, aktyviai diskutuoja apie prezidento rinkimus.
Iki šiol politikai patys turėjo bruktis į rinkėjų galvas per ausis ir akis dainelėmis „Už Petrą, už Petrą“, blogais, pagyrūniškais pareiškimais ir panašiais niekalais. Eurokomisarei nieko daryti nereikia – gerbėjai jau seniai sukūrė interneto svetainę, kurioje reiškiama parama jai.
Problema net ne tai, ką D. Grybauskaitė prisipažins, patvirtins, paneigs ar pareikš (šį bei tą jau pasakė) – abejoju, ar sveikai mąstančių žmonių apsisprendimą tokios detalės gali pakeisti. Šį bei tą reiškia komanda arba kandidatės programa.
Deja, kol kas ir komanda, ir programa šmėžuoja kažkur toli horizonte, tačiau euforijos tai nė kiek nesusilpnina. Kandidatuos ar ne? – lyg atsisėdę ant viryklės spirgėjo politikai, trypčiodami vietoje ir brangindamiesi lyg nekaltos mergelės, jei išgirsdavo klausimą apie rinkimus. Jei esi rimtas, savimi pasitikintis, idėjų turintis ir jas įgyvendinti norintis politikas, prezidento rinkimai – puikiausia proga pasitikrinti, ar gali šiomis mintimis užkrėsti ir dalį tautos. Suremti ietis su juodo diržo savininke – dar įdomiau. Pralaimėti jai, manyčiau, yra kur kas garbingiau nei laimėti prieš kokį smulkųjį verslininką, kurio iki šiol niekas nežinojo ir kurį po rinkimų visi pamirš.
O jei labai norisi paremti D. Grybauskaitę, galima tai padaryti jau įsibėgėjus agitacijai. Pavyzdžiui, galima atsiimti kandidatūrą ir pakviesti savo partijos narius bei rėmėjus balsuoti už ją ar prisidėti prie kampanijos. Kelių – begalė, tik mūsų politikų fantazija skylėta.
Būtumėte matę spaudos konferenciją, kurioje eurokomisarė ištarė turbūt į istoriją įeisiančią frazę „galiu ir noriu“. Žurnalistai, kartais į spaudos konferenciją užsukantys jai gerokai įsibėgėjus, į sykį susirinko prieš pusvalandį. Likus kelioms minutėms per nedidelę salę, pilną sėdinčių ir stovinčių žiniasklaidininkų, atėjusių ir dirbti, ir šiaip pažioplinėti, nuvilnijo šurmulys: „Ji jau atėjo!… Jau apačioje…“ Nedaug trūko, kad minia lyg per Naujuosius būtų pradėjusi skaičiuoti: „Dešimt… Devyni… Aštuoni…“
Dar nepasibaigus spaudos konferencijai liberalai išmetė į viešumą pareiškimą, kad remia D. Grybauskaitę. Netrukus naujienų agentūrose ir portaluose pasipylė komentarai, ką visa tai reiškia. Atrodo, lyg eurokomisarė paskelbė nepaprastai netikėtą žinią, kuri tik dabar visus privertė susimąstyti, kas čia tokio atsitiko.
Bet ir ne tai didžiausia bėda. Bijau, kad iš visos šitos euforijos gali išeiti didelis šnipštas. Pavyzdžiui, žinodama lietuvių pomėgį balsuoti už ką nors įdomaus, visai nenustebčiau, jei D. Grybauskaitė netikėtai liktų už borto. Vienas kitas tūkstantis rinkėjų gali pagalvoti: „Visi balsuos už ją, tai aš gal pabalsuosiu už ką nors kita“. Kadangi rinkėjų aktyvumas pas mus nebūna stulbinantis, ir vienas kitas tūkstantis daug ką reiškia.
O jei netikėtai paaiškės, kad buvusi puiki finansų ministrė ir ne prastesnė komisarė prezidento pareigoms nelabai tinkama? Gal jai ten pasirodys nuobodu, todėl imsis ko nors, viršijančio kompetenciją. Arba savo maniera ką nors per aštriai pakritikuos. O gal tiesiog paaiškės, kad lietuviams norisi kokio nors kitokio prezidento. Ir taip toliau, ir panašiai. Įsivaizduojate, kokios tada bus pagirios? Lyg po siautulingo vakarėlio, kuriame buvo tiek daug skanių koktelių ir viskas atrodė taip lengva bei smagu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!