Ir aš, ir mano draugai, gyvenantys Vilniuje, dažnai minime Auksinę Vilniaus Mylią - ne itin griežtai apibrėžtą teritorją, kurią riboja Vokiečių, Vilniaus, Gedimino ir Pilies gatvės. Tai Vilnius, kuriuo didžiuojamės. Tai - europietiškas Vilnius, nuo kurio rusams atima žadą, ir kuris vakariečiams padeda suprasti, kodėl Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Auksinė Vilniaus Mylia - ne tik Vilniaus, tai - visos Lietuvos pasididžiavimas, o jei jau pagalvojus nuoširdžiai, tai vieninteliai kvadratiniai Lietuvos kilometrai, kuriuos tikrai galima pavadinti Europos dalimi.
Kodėl gi Vilniaus centras neabejotinai europietiškas? Dėl suremontuotų pastatų? Barokinių bažnyčių? Akmenimis grįstų gatvių? Atsakymas akivaizdus, lyginant Europos ir Azijos miestus. Hong Kongas, Singapūras, Taipėjus, Bankokas, ar Maskva (taip, tai tikras Azijos miestas) labai stengiasi panašėti į Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį, Barseloną, Paryžių ar Londoną. Azijos didmiesčiai yra nepaprastai turtingi, tad neatsilieka įspūdinga architektūra, žvilgančiais miestų centrais, nuostabiomis pėsčiųjų gatvėmis, net grįstus grindinius kai kurie turi.
Bėda tik, kad nepaisant jų pastangų, jie nė iš toli neprimena Europos miestų. Nes Azijos miestų centruose daug brangių granitinių plytelių, bet mažai gyvybės. Azijos miestų centrai sterilūs, juose daugiau tvarką, rimtį ir brangių apdailos detalių gerovę prižiūrinčių milicininkų, nei tikrųjų miesto gyventojų. Azijos miestams vadovauja Juozai Imbrasai, ir jiems pavyko pasiekti, kad centre būtų tvarka. Tik jie iki šiol nesupranta, ką DAR reikia padaryti, kad Singapūras pulsuotų taip, kaip pulsuoja Barselona. Lyg ir pakankamai į granitines plyteles investuota, o kažkaip tuštoka... Tuo tarpu Amsterdame gyvenimas kunkuliuoja, plytelės, tiesa, gerokai aptriušusios.
Europos (ir kai kurių JAV) miestų centrai pulsuoja ritmu, traukia minias ir žavi tuo, kad yra gyvi. Gyvi, reiškia laisvi, chaotiški, neprispausti merų, milicininkų ir prižiūrėtojų. Vakarietiškame mieste galima viską, net ir girtą krapštydami iš po suolo Amsterdamo policinikai kažkodėl dažnokai nutaiso kaltą veido išraišką- o gal žmogui po suolu patogiau; "na gerai, dėl jo paties saugumo". Gali kvailioti, tik nenusikalsk. Gali laužyti taisykles, tik nelaužyk įstatymų.
Vilnius yra Europos miestas - jis europietiškai gyvas. Jis lygiai taip pat liberalus, triukšmingas, įvairus, spalvingas ir ganėtinai saugus - žmonės kvailioja, bet nelaužo įstatymų. Jame gali važiuoti dviračiu ar riedlente, groti ir kvailioti, gerti ir rūkyti, šlitinėti ir šlaistytis, šūkauti ir šokti, mylėti ir bartis, ir visaip kitaip gyventi, nebodamas, ką pagalvos aplinkiniai- lygiai, kaip gyvena kitų nuostabių Europos sostinių žmonės.
Lietuva vis dar kryžkelėje tarp Europos ir Azijos. Baisu, kad stropūs, bet ne itin plačiažiūriai miesto vadovai turi visas galimybes paversti jį Taipėjumi ar Singapūru, kur net čiaudėti baisu- o gal terši orą, draudžiama miesto taisyklėse? Baisu, kad priemiesčiai liks purvini, o centras taps sterilus, it Maskvoje.
Neabejoju, jog ir Singapūro, ir Taipėjaus, ir Maskvos, ir Vilniaus vadovai miestui ir miestiečiams linki tik gero - ramybės, rimties, komforto ir pušų ošimo. Gaila tik, jog geriausiai šiuos kriterijus atitinka Saltoniškių kapinės, kur palaidotas mano senelis. Tikrai, vieta graži, tik gyvybės ten nėra...
Minėjau senelius, negaliu nepaminėti ir savo tėvų, kaip ir daugybė Kernagio kartos vilniečių, užaugusių Brode ir ant Katedros akmenų. Neskambinau jiems ir neklausiau jų nuomonės, bet drąsiai sakysiu - ne dėl tvarkingų granito detalių Černiachovskio aikštėje kovojo mūsų tėvai, ilgais plaukais ir plytomis nutrintais džinsais provokuodami pilkiašvarkius milicininkus. Lygiai kaip ir aš dabar, jie svajojo apie europietišką, vakarietišką, liberalų, kunkuliuojantį Vilnių. Apie Vilniaus Auksinę Mylią, kurioje gali gyventi miesto gyvenimą, nebodamas milicininko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!