„Mano manymu, šiandien visuomeniniai santykiai šeimos sampratos prasme savaime jau yra pasikeitę, kuris laikas egzistuoja šeimos formų pliuralizmas, tiesiog mes kažkodėl to nenorime matyti ir pripažinti. O dėl to kenčia patys visuomeninių santykių dalyviai, tai yra žmonės, kurių padėtis ir teisių apsauga yra kitokia lyginant ją su tais, kurie šeimą kūrė tapatindami ją su santuoka“, - DELFI sakė V. Mizaras.
Pasak profesoriaus, visuomenėje jau seniai pripažįstama, kad šeima nėra skirta tik vaikams gimdyti, kad ją gali sudaryti nebūtinai susituokę asmenys ir kad vieniša mama ar vienišas tėvas yra tokia pat šeima kaip ir vaikų neturintys, bet būti kartu, kurti bendrą gyvenimą nusprendę žmonės. Kitose visuomenėse, žinia, šeimos santykius, nebūtinai santuokos pagrindu, gali sukurti ir tos pačios lyties sugyventiniai, kurie turi tikslą gyventi kaip šeima.
„Teisė, kaip socialinė vertybė, kaip gėris, turi atitinkamai reaguoti į įvairias šeimos formas ir jokiu būdu neišskirti tradicinės, ilgą laiką egzistuojančios santuokos, kaip vienintelio juridinio fakto, kurio pagrindu gali atsirasti šeimos teisiniai santykiai. Ir kitose visuomenėse santuoka pripažįstama kaip pagrindinis ir dažniausiai naudojamas juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda šeimos teisiniai santykiai, bet Lietuvos skirtumas nuo kitų jurisdikcijų tas, kad kitur teisė jau seniai reagavo, sureguliavo ir suteikė apsaugą, kiek įmanoma, vienodai skirtingoms šeimos formoms, atsirandančioms skirtingais pagrindas“, - svarstė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas.
Tuo tarpu Lietuvoje, pasak V. Mizaro, šeimą ne santuokos pagrindu sukūrę žmonės susiduria su begale sunkumų ir yra diskriminuojami.
„Jeigu mes peržiūrėsime įvairius įstatymus, mes tikrai rasime nemažai skirtumų – aš bent kelis galiu paminėti. Pavyzdžiui, paveldėjimo klausimai iš esmės reguliuojami skirtingai tarp sutuoktinių ir ne tarp sutuoktinių, jau nekalbant apie tos pačios lyties partnerius, kur apskritai teisės požiūriu šie santykiai nėra reguliuojami. Toliau kai kurie asmeniniai neturtiniai santykiai, tėvystės pripažinimo klausimai“, - pasakojo profesorius.
Anot jo, skirtingos teisės santuokos nepasirinkusiems, bet šeimą sukūrusiems žmonėms pripažįstamos ir įvaikinimo srityje. Pavyzdžiui, paprastai įsivaikinti tą patį vaiką gali susituokę, veiksnūs, sveiki, pilnamečiai, bet ne vyresni nei penkiasdešimties metų amžiaus žmonės. Išimtys esant palankioms sąlygoms taikomos vyresniems nei penkiasdešimt metų žmonėms, taip pat nesusituokusiems, tai yra vienišiems, žmonėms, bet, pavyzdžiui, du nesusituokę asmenys negali įsivaikint to paties vaiko.
„Netgi baudžiamojo proceso požiūriu paprastai galima neduoti parodymų prieš sutuoktinį ar skirtingos lyties sugyventinį, tuo tarpu tos pačios lyties partneriai, matyt, pagal dominuojančias pozicijas nepatektų į tokių subjektų ratą, kuriems būtų leidžiama neduoti parodymų prieš kitą partnerį, todėl jiems būtų galima taikyti procesinio poveikio priemones už atsisakymą duoti parodymus“, - pasakojo teisininkas.
„Jeigu pradėtume dar analizuoti socialines garantijas, socialinio aprūpinimo teises aktus ir panašiai, tai ten dar matytume, kad yra aiškus skirtumas, kur yra santuokos pagrindu atsirandantys šeimos santykiai ir kur sutuoktiniai vertinami žymiai palankiau nei sugyventiniai, o skirtingos lyties sugyventiniai žymiai palankiau nei tos pačios lyties“, - pridūrė V. Mizaras.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius teigia suprantąs, kad paprastai teisė į visuomenės nuostatų pokyčius nereaguoja iškart, tačiau, anot jo, Lietuvoje procesas jau yra nepateisinamai užsitęsęs, o politikų diskusijos šeimos klausimais ne tik neskatina teisės progreso reguliuojant šeimos teisinius santykius, bet dar labiau sąlygoja šeimos teisės nuvertėjimą.
„Aš manyčiau, kad problema susijusi ne su visuomenės nuostatomis, o su valstybe ir jos teise, kuri nereaguoja į vykstančius visuomenėje procesus arba per daug lėtai reaguoja. Pačiai valstybei gali tapti pernelyg pavojinga, jeigu ji per daug skirtingai vertins paskiras visuomenės narių grupes ir per daug skirtingai saugos jų interesus arba juos apskritai ignoruos “, - teigia V. Mizaras.