Pranciškonų bažnyčia sostinės Trakų gatvėje – vienas seniausių miesto statinių, jo istorija siekia XIV amžių. Bažnyčia yra gotikinė, bet XVIII a. ji įgijo ir baroko formų. 1812 m. bažnyčia buvo apgriauta, joje įrengtas grūdų sandėlis. Vėliau ji buvo paversta archyvu ir tik XX a. pradžioje grąžinta pranciškonams.
Sovietmečiu bažnyčia vėl buvo paversta archyvu. Dabar ji priklauso tikintiesiems ir yra restauruojama. 1992 m. joje atidengta stebuklinga laikoma Švč. Mergelės Marijos (Baltosios Dievo Motinos) statula.
Kaip savo straipsnyje „Nėščiosios Dievo motinos skulptūra Vilniaus pranciškonų bažnyčioje“ teigia dailėtyrininkė profesorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Marijos skulptūra – nėščiųjų ir negimusių vaikų globėja, nedarnių šeimų taikytoja. „Vilniaus pranciškonų Baltosios Mergelės kultas atitinka liaudiškąją pamaldumo tradiciją: ji globoja šeimą konkrečioje buitinėje situacijoje“, – teigia menotyrininkė.
Apie stebuklingą skulptūrą kalbama ir Juozos Vaišnoros knygoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“. Kaip rašoma paskutiniojo gvardiono Gerardo Domkos laiškuose provinciolui, figūra nuo 1905 m. labiausiai garbinama po Aušros vartų – apie stebuklus ir malones liudija dvi spintelės su votais.
Marija stovi ant Žemės rutulio, jos rankos sudėtos prie krūtinės. Vainikuotą galvą supa 12 auksinių žvaigždžių. Prieš statulą įrengti mažas altorėlis ir klauptai, ant kurių tikintieji prašo malonių. Manoma, kad Marijos skulptūra globoja šeiminių krizių metu – pavyzdžiui, esant vyro neištikimybei, aborto atveju.
Pasak pranciškonų bažnyčios klebono, stebuklinga skulptūrą laiko tikintieji. Oficialiai skulptūros stebuklingumas Bažnyčios nepripažintas ir, sako klebonas, dėl to į atsakingas institucijas neplanuojama kreiptis.
Nesunaikino nė generalgubernatorius
Egzistuoja dvi skulptūros atsiradimą aiškinančios versijos. Pagal vieną jų, figūrą 1676 m. sukūrė italai skulptoriai Petras Peretti ir Jonas Galli, vykdę darbus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Antroji teigia, kad Dievo motinos figūra – vietinio Vilniaus Jėzuitų mokyklos skulptoriaus kūrinys. Pagal šią versiją, skulptūra Tėvų pranciškonų vienuolyno priemenėje sukurta apie 1750 m.
Maždaug po šimtmečio skulptūrai vienuolyno patalpose neliko vietos. 1890 m. Vilniaus miesto generalgubernatorius Kochanovas įsakė skulptūrą sunaikinti. Tačiau įsakymo vykdytoju buvęs Feliksas Petraškevičius skulptūros nusprendė nenaikinti: nišą, kurioje buvo statulėlė, užkalė lentomis ir užtinkavo.
Po daugelio metų sienos ėmė trūkinėti, tinkas nubyrėjo, o per kiaurymes buvo galima įžiūrėti „Baltosios Mergelės“ veidą. Kažkas lentoje išpjovė mažą langelį ir pakabino viršuje lemputę. Čia vėl ėmė rinktis tikintieji. Marijos skulptūros atsidengimas įvertintas kaip stebuklas.
Po kurio laiko atnaujinta skulptūra atsidūrė vienuolyno priemenėje įrengtoje koplyčioje. Bažnyčią grąžinus broliams pranciškonams, 1935 m. figūrą nuspręsta nunešti į bažnyčią ir patalpinti šv. Lauryno koplyčioje. 1949 m. bažnyčia uždaryta ir perduota valstybės archyvui. Nuo to laiko žinių apie skulptūrą nebuvo. Tik po 1992 m., kai archyvas paliko bažnyčios patalpas, Nekaltai prasidėjusios Švenčiausios Mergelės Marijos figūra vėl atidengta.
