Miegodamas sapne pamatė didžiulį vilką, kuris staugęs taip skardžiai, lyg jo viduje būtų buvę keli šimtai vilkų. Rytą sapną Gediminui išaiškino čia pat gyvenęs vyriausiasis lietuvių krivis Lizdeika.
Geležinis vilkas reiškiąs miestą, kurį kunigaikštis turįs čia pastatyti, o į visas puses sklindąs jo staugimas reiškiąs didelį to miesto garsą, kurio jis pasieksiąs dėl gausių gyventojų taurios veiklos ir kunigaikščių, kurie tą miestą pasirinksią savo sostine. Paklausęs tokio sapno aiškinimo, Gediminas kalne, kur matė staugiantį vilką, pastatė stiprią pilį, o kalno papėdėje įkūrė miestą, kurį pavadino Vilniumi.
Pasak A. Šapokos, legenda užrašyta XVI a., Vilniui jau bent 200 metų buvus Lietuvos sostine. Ji gražiai įsikomponuoja į kitas garsių miestų atsiradimo legendas.
Legendos ir istorija
Tarkim, Romos. Pasak legendos, Amulijus Silvijus, nuvertęs nuo sosto savo vyresnįjį brolį Numitorą Silvijų, jo dukrą Rėją Silviją privertė tapti vestale (romėnų deivės Vestos vaidilute, kuri turi duoti netekėjimo ir skaistybės įžadus), mat bijojo palikuonių brolio šeimoje. Anksti ryte Silvija ėjo prie upės plauti ąsočių, prisėdo medžių unksmėje ir nevalingai užsnūdo. Čia ją pamatęs Marsas užsidegė meile ir pradėjo glamonėti.
Vestalė to ir nežinojo, tik susapnavo sapną, kuriame ji stovėjo prie aukuro, vilnonis raištis nukrito jai nuo kaktos ir iš jo išaugo dvi palmės. Viena jų net dangų pasiekė. Jos dėdė panoro palmes nukirsti, bet Marso paukštis genys ir vilkė apgynė medžius.
Po kurio laiko Silvija pagimdė dvynukus Romulą ir Remą. Amulijus įsakė juos sudėti į cinko indą ir išmesti į Tiberio upę, o Silviją uždaryti į kalėjimą. Sakoma, kad upės vandenys pasibaisėjo tokia piktadarybe ir išnešė kūdikius ant kranto. Vaikų verksmo priviliota vilkė parsinešė juos į olą ir žindė savo pienu. Genys atnešdavo vaikams maisto.
Vieną dieną juos užtiko karaliaus Amulijaus piemenys. Rūmų kiauliaganis Faustulas ir jo žmona Aka Larencija vaikus priglaudė ir užaugino. Sulaukę aštuoniolikos metų, broliai puldavo plėšikus ir grąžindavo jų pagrobtus gyvulius šeimininkams. Kartą jie susikivirčijo su Numitoro piemenimis ir buvo nuvesti pas jį. Šis atidžiai pažvelgė į abiejų veidus ir atpažino, kad tai jo vaikaičiai. Kai Romulas ir Remas sužinojo, kaip žiauriai su jais pasielgė Amulijus ir jų motina, nužudė Amulijų ir grąžino sostą savo seneliui Numitorui.
Atsidėkodamas jis leido Romului ir Remui toje vietoje, kur juos išmetė, įkurti miestą. Bet Romulas ir Remas susiginčijo dėl miesto statytojo teisės ir miesto vardo. Taigi būrė iš paukščių skridimo, kuriam teks sienas mūryti. Romulas įkopė į Palatino kalvą, o Remas – į Aventino. Iš ten jie stebėjo skrendančius paukščius. Remas pamatė šešis, o Romulas – dvylika. Romului ir atiteko teisė statyti miestą, kurį jis valdė 37 metus.
Pasak istorikų, iš tiesų Roma įkurta 753 m. pr. Kr. ant Saulės kalvos, kuri vėliau pavadinta Palatino kalva. Pirmą gyvenvietę ant Palatino įkūrė lotynai, o gyvenvietes ant Kapitolijaus ir Kvirinalės kalvų įsteigė sabinai, atėję iš Apeninų. Šios gyvenvietės susijungė ir VII a. pr. Kr. Roma tapo galingiausiu regiono miestu ant Palatino, Aventino, Kapitolijaus, Kvirinalo, Eskvilino, Celijaus ir Viminalo kalvų.
Taigi Romos, kaip ir daugelio kitų žymių miestų, įkūrimą apipynė legendos. Tačiau yra ir istorinių faktų, kurie paprastai žinomi plačiajai visuomenei. O ką, be legendos apie geležinį vilką, lietuviai žino apie savo sostinės kūrimosi pradžią? Juk miestui rastis ir sėkmingai formuotis reikia gamtinių, prekybinių, politinių ir šiaip atsitiktinių aplinkybių palankaus išsidėstymo ir nemažai laiko.
Pradžia – Kreivasis miestas
Maždaug X tūkstm. pr. Kr. besitraukiantys ledynai Vilnelės senvagę išgraužė į dabartinės Naujosios Vilnios pusę ir dešinėje Vilnelės pusėje, aukštesnėse, sausesnėse vietose ilgainiui pradėjo kurtis žmonės. Pasak istorikės dr. Jolantos Karpavičienės, pirmi gynybiniai statiniai, kuriuose slėptasi grėsmės akivaizdoje, įrengti dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje.
XIII a. ten jau stovėjo pilis (istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Kreivąja pilimi, todėl apie ją susiklosčiusi gyvenvietė kai kada pavadinama Kreivuoju arba Aukštutiniu miestu). Galima atsargiai tvirtinti, kad pirmi statiniai ant dabartinio Gedimino (Pilies) kalno pradėti ręsti I ir II tūkstm. sandūroje. Anot archeologo prof. Albino Kuncevičiaus, jau XI–XIII a. čia būta didelės medinės pilies.
Kairiajame dabartinės Vilnelės krante buvo pelkėtos, labai drėgnos žemės, šiandienio Kempinskio viešbučio vietoje buvę vieni iš dešimties jau XVI a. pradžioje statytos miesto sienos vartų, anuomet taip ir vadinti – Šlapiaisiais vartais. O XIII a. nuo Gedimino kalno dabartinės Arkikatedros link driekėsi apie 160–180 m ilgio, 40 m pločio ir 6 m aukščio iškyšulys ragas. Iš pietų jį supo srauni Vilnelės upė, ji juosė beveik visą dabartinę Katedros aikštę ir įtekėjo į Nerį prie šiandienio Mindaugo tilto.
Dabartinė Vilnelės vaga, manoma, iškasta XIV amžiuje. Senoji, ilgainiui praradusi savo reikšmę, galiausiai virto pelkėjančiu kanalu ir XVIII a. buvo užpilta. Pasak J. Karpavičienės, pirmi nuolatiniai gyventojai tame sausumos rage įsikūrė IV a. po Kristaus. Nors sąlygos buvo gerokai prastesnės nei Kreivajame mieste, žmonių daugėjo ir pirma aptvarinio tipo viduramžiška pilis pietvakarinėje Gedimino kalno papėdėje pradėta statyti 1283 metais. Tikslią datą leido nustatyti išlikę rąstai, kuriais buvo sutvirtinti rago pakraščiai ir ant kurių kloti pilies pamatai.
Vilnius – miestas gemalas
Europos viduramžių miestai formavosi pagal įvairius modelius. Tarkim, XI–XII a. jie kūrėsi prie patogesnių gamtinių prekybos kelių, neretai – dar romėnų sukurtos infrastruktūros ar jos likučių vietose. Rytų ir Vidurio Europoje kolonistai iš Vakarų miestus dažnai įkurdavo tuščioje vietoje (pavyzdžiui, Torunę ar Rygą).
Tokiu, pavadinkime, sintetinio miesto kūrimo atveju jis būdavo iš anksto suplanuojamas, numatant konkrečias vietas bažnyčioms, rotušei, kitiems miestui svarbiems pastatams, nubraižant gatvių tinklą ir numatant miestą juosiančios gynybinės sienos trajektoriją. Viduramžių Europos miestiečiai išsiskyrė verslumu ir gyvenimo stiliumi, ir tai buvo įtvirtinama juridiškai, suteikiant miesto teisės privilegiją.
Miestų siuzerenai dažnai nebuvo linkę kištis į miestiečių gyvenimą, buvo svarbu tik tai, kad miestas mokėtų prievoles ir mokesčius. Ne veltui viduramžiais būta populiaraus posakio „Miesto oras daro laisvą“. Jei nuo šeimininko pabėgęs valstietis įstengdavo mieste išgyventi metus ir vieną dieną, jis gaudavo realią miestų savivaldos įstatymo patvirtintą laisvę – galėjo užsiimti amatais, prekiauti ir jo buvęs ponas nebeturėjo į jį jokios teisės. Štai kodėl Europos viduramžių miestai laikomi šiuolaikinės pilietinės visuomenės pradininkais.
Vilniaus atveju labiau tinka taikyti vadinamąjį savaiminį miesto gemalo modelį, kai vietos gyventojus telkianti vietovė labai iš lėto įgauna miesto požymių. Miesto gemalo atveju svarbu tai, kad dažnu atveju čia rezidavo genties diduomenės vadas ar besiformuojančios šalies valdovas. Jo pilis traukė aplink kurtis amatininkus ir pirklius, kurie valdovą aptarnavo. Tiesa, ne visiems „gemalams“ buvo lemta virsti miestais.
Žodžiu, Vilniuje vietiniai pradėjo „savaip“, o ilgainiui pradėję čionai kraustytis atvykėliai procesą paspartino. XIII a. ant minėto sausumos rago statytos pilies ir aplink ją besitelkusios gyvenvietės tyrimai rodo, kad čia tuomet jau būta amatininkų ir pirklių apgyvento pilies ūkio, įgyjančio miesto požymių, nes jis turėjo kompaktišką gatvių ir nuolat gyvenamų vietų (vadinamųjų posesijų) tinklą. Vandentiekis ir kanalizacija atsirado vėliau. Taigi Vilniuje XIII a. antroje pusėje gyvavo Aukštutinis miestas su Kreivąja pilimi ir Žemutinis miestas, aptarnavęs mūrinę valdovo pilį. Beje, visos gynybinės pilies plytos vietinės kilmės, jau XIII a. pabaigoje degtos Lietuvoje.
Europietiškas Vilnius – nuo 1387 metų
Miestą reikėjo plėtoti, vietinių pajėgų ilgainiui ėmė neužtekti, todėl iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rytinių slaviškų bei gretimų vokiečių žemių pradėta kviestis kolonistus. XIV a. antroje pusėje aplink Žemutinę pilį ir ją supusį Žemutinį miestą jau buvo kelios gyvenvietės geografiškai palankiose vietose – pagoniškas Aukštutinis, arba Kreivasis, miestas dabartinio Kalnų parko ir Tado Kosciuškos bei Tado Vrublevskio gatvių teritorijoje, dabartinio Senamiesčio rytinėje dalyje telkėsi neįtvirtintas Rusėnų miestas (šaltiniuose minimas Civitas Ruthenica) su keliolika cerkvių. Dabartinės Trakų, Vokiečių gatvių ir Šv. Mikalojaus bažnyčios (pirmos katalikiškos bažnyčios, pastatytos dar iki krikščionybės įvedimo ir rodančios, kad čia gyventa pirklių, mat šv. Mikalojus buvo laikomas pirklių globėju) apylinkėse jau kūrėsi katalikų (veikiausiai vokiečių) bendruomenė, o naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad Šv. Ignoto ir Vilniaus gatvių rajone turėjo formuotis bendruomenė, turėjusi ryšių su Livonija ir Ryga.
1387 m. Vilniui suteikta Magdeburgo teisė galbūt reiškė, kad amatininkų ir pirklių gyvenvietės jau buvo pradėjusios jungtis į vientisą miestą. Iš jo vedė prekybos keliai į Lenkiją, Livoniją, LDK rytines žemes – archeologai tvirtina, kad XIV a. dabartinio senamiesčio teritorijoje kryžiavosi keliai Medininkų, Trakų, Rūdininkų, Smolensko, Polocko ir Rygos kryptimis. Kad Vilniuje reziduojančio valdovo ūkis jau XV a. pabaigoje buvo didelis, rodo tuometės sąskaitų knygos, nurodančios, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (valdė 1492–1506 m.) dvarą aptarnavo maždaug tūkstantis žmonių, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Eleną – dar šimtas.
Atsargiai apibendrinant galima teigti, kad iki 1387-ųjų šio Vilniaus raida atrodo gana miglota, o suteikus Magdeburgo teisę jis plėtojasi jau kaip europietiškos kultūros dalis. Bet kuriuo atveju Magdeburgo teisės suteikimas – pirmas LDK vietos bendruomenei adresuotas rašytinis dokumentas, turintis juridinę galią ir dokumentuojantis tuometę Vilniaus kaip miesto padėtį. Vienas Europos viduramžių miestų požymių buvo jų gyvenimo „raštingėjimas“, reglamentavimas dokumentais.
XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje miesto struktūra buvo stipriai pertvarkoma, tą taip pat lėmė po pergalės Žalgirio mūšyje (1410 m.) pradėjęs gausėti gyventojų skaičius. Manoma, kad pirmoji miesto turgaus aikštė buvo dabartiniame Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, mat pirma parapinė Šv. Jonų bažnyčia pastatyta fasadu į šį kiemą. Ilgainiui pagrindinė turgavietė perkelta į prekybos kelių sankirtoje esančią dabartinę Rotušės aikštę. Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad nuo XV a. trečio dešimtmečio gyvenimas pastarojoje labai suaktyvėjo, maždaug tuo metu pradėta statyti ir Rotušė. Žemutinėje ir Aukštutinėje pilyse nuo šiol telkėsi politinė valstybės valdžia, o miestas pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Ilgainiui susiformavo pagrindinė Pilies gatvė, kuri sujungė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją su Rotuše.
Vilniaus raidos dramos
Deja, tenka nelinksmai ironiškai konstatuoti: ačiū lietuviams, kad iki krikšto nepaliko apie save ir savo miestų steigimąsi jokių rašytinių šaltinių. Juk Vytautas Didysis jau suteikus Magdeburgo teisę su Vokiečių ordino kariuomene atžygiavo prieš Jogailą bandyti užimti Vilniaus. 1390 m. Kreivoji pilis ir Aukštutinis miestas buvo sudeginti. Pasak kai kurių istorikų, Vytauto Didžiojo ketinimai nelabai skyrėsi nuo Ordino, regione vykdžiusio kolonizavimo politiką ir vien dabartinės Lenkijos teritorijoje įsteigusio apie 150 krikščionių kolonistų miestų. Pagoniškas lietuvių miestas buvo sunaikintas, galbūt todėl, kad apačioje kurtųsi jau krikščioniškas miestas. Kreivojo miesto gyventojams neliko nieko kito kaip keltis (arba jie buvo prievarta keliami) į dabartinio Senamiesčio teritoriją, kurioje žemės buvusios drėgnos ir pelkėtos. Vilniaus infrastruktūros formavimuisi 1390-ieji – dramatiški, bet ir svarbūs metai. Čia dera paminėti, kad Aukštutinė ir Žemutinė pilys niekada nebuvo užimtos iki pat rusų kariuomenės antplūdžio XVI a. viduryje. Vokiečiai pilis buvo apgulę daug kartų, bet paimti neįstengdavo.
Vienas vėluojančio (tai nereiškia, kad atsilikusio) Vilniaus fenomenų – XVI a. pradžioje milžiniška miesto teritorija apjuosiama gynybine siena. Viduramžių miestai paprastai iš pat pradžių buvo apjuosiami sienomis, jų plotas tesiekdavo keliolika hektarų – 500 gyventojų sankaupa su rotuše, bažnyčia, gynybine siena ir kitais viduramžiškais atributais buvo miestas. 1201-aisiais įkurta Ryga užėmė 28 ha, Krokuva (Magdeburgo teisės privilegija suteikta 1257 m.) – 56 ha, Lvovas (privilegija suteikta 1356-aisiais) – 21 hektarą.
Vilniaus Žemutinės pilies teritorija mūrine siena su gynybiniais bokštais ir keleriais vartais buvo aptverta XIV a., ji aprėpė apie 10 ha plotą (šios sienos perimetrą šiandien žymi Katedros aikštės dangoje raudonu granitu išskirta juosta). Gynybinės sienos juosiamoje teritorijoje gyvenę ir dirbę pirkliai bei amatininkai aptarnavo Žemutinę ir Aukštutinę pilis, bet dar neturėjo europinio viduramžių miesto privilegijos. Šis Žemutinis miestas dar buvo slaviško, o ne europinio tipo.
Suteikus Magdeburgo teisę Vilniaus gyvenimo centras persikėlė už sienos ir, praėjus beveik šimtmečiui, miestas apjuostas gynybine siena su dešimčia vartų. 1501–1522 m. statytos Vilniaus sienos juosiamas plotas siekė 85 hektarus. Jei viskas būtų vykę „laiku“ ir pagal viduramžių miestų steigimo standartus, teritorija veikiausiai būtų likusi maža, juk XIII a., karaliaus Mindaugo laikais, gyventojų tankumas LDK teritorijoje tesiekė 2,5 žmogaus 1 kv. kilometre.
Geležinis vilkas ir... viskas?
Štai tokia tarsi iš dviejų dalių susidedanti Vilniaus atsiradimo istorija. Kol kas ji nelabai žinoma, tad Lietuvos sostinę lietuviams dar reikia atrasti. Tebesame sugestijuojami XIX a. Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, aušrininkų suformuotos lietuviškumo sampratos, pagal kurią Lietuva gali būti siejama tik su etniškumu ir lietuvių kalba, kitaip tariant, „baigiasi“ po Liublino unijos su Lenkija, o aristokratinė ar verslininkiška miesto kultūra kažkodėl vertinama atsargiai neprielankiai.
Kai iš LDK istorijos išimama viskas, kas nelietuviška, iškrinta ne tik miesto kultūra, bet ir daug kitų dalykų, kurie šiaip jau priklauso mums. Be to, Vilniaus istorija beveik nepristatyta visuomenei. Pasak istorikės J. Karpavičienės, nors pastaruoju metu suaktyvėjo Vilniaus ankstyvosios raidos archeologiniai tyrimai, plačiajai visuomenei skirtos Vilniaus istorijos tiesiog nėra.
Bet juk Vilniuje XV ar XVI a. gyvenęs vokiečių pirklys kalvinistas buvo šio miesto patriotas ir laikytinas lietuviškos kultūros dalimi. Beje, XVI a. viduryje visi skelbimai Vilniuje buvo skelbiami ir lietuvių kalba, „kad kiekvienas suprastų“, mat pagal to meto teisę kalbos nemokėjimas atleisdavo nuo atsakomybės. Vienas esminių europinio miesto bruožų – susikalbėti ir susitarti net ir kalbant skirtingomis kalbomis.