„Yra keletas momentų, apie kuriuos viešai nebuvo kalbama ar rašoma. Bet nemanau, kad rasite kokių nors sensacijų“, – LTV laidoje „Labas rytas“ kalbėjo V. Adamkus.
Ar seniai dienoraščius rašote? Bijočiau pavadinti tai dienoraščiais. Dariau užrašus, kurie, maniau, bus reikalingi ateičiai. Norėjau fiksuoti įvykius, žmones, kad kuriam laikui praėjus, jei kas nors nagrinės tą laikotarpį, kuriuo teko dirbti ir prisiimti atsakomybę, nebūtų interpretacijų ar prielaidų. Manau, kad toks savotiškas dokumentas, kuris telpa knygoje, studentams ar žmonėms, kurie studijuos tą laikotarpį, pridės autentiškumo ir aiškumo, kad nebūtų asmeniškos prielaidos „O gal buvo taip, ar ne kitaip“. O čia, kad ir kaip bebūtų, lieka dokumentas.
Ar nebijojote, nedvejojote publikuoti savo mintis, savo patirtį, kuri vis tik yra išskirtinė?
Čia ir buvo didžiausia problema. Manau, kad kiekvienam žmogui, kuris rašo, o ypatingai aprašo tą laikotarpį, visuomet yra pavojus, kad jis į tą įtrauks save ir per savo prizmę bandys perduoti tuos vaizdus taip, kaip jis įsivaizduoja, o ne taip, kaip buvo.
Aš stengiausi laikytis principo, kurio moko žurnalistikos studentus – kad jie informuotų, o ne interpretuotų. Laikydamasis šio principo, perduodamas savo patirtį ar ką tik įvykusį įvykį be savo komentarų ir interpretacijos pasitarnausiu daugiau, nei bandydamas filosofuoti.
Šitoje knygoje yra tam tikrų išvadų, prielaidų, tačiau stengiausi daugiau mažiau registruoti, fiksuoti tos dienos įvykius, negu bandyti pats filosofuoti.
Ar perskaitysime dalykų, apie kuriuos ne daug kas ar niekas nėra viešai kalbėjęs, apie kuriuos žinotoje tik jūs ir pati artimiausia jūsų aplinka?
Yra keletas momentų, apie kuriuos viešai nebuvo kalbama ar rašoma. Bet nemanau, kad rasite kokių nors sensacijų.
Tačiau knygoje yra aštrių pasisakymų ir aštrių minčių apie tam tikrus žmones. Nesibaiminote to įvardinti, atskleisti?
Atvirai pasakius, nebuvau labai laimingas tai darydamas, nes žinau, kad vienaip ar kitaip kiekvienas žmogus reaguoja matydamas ar skaitydamas kito mintis apie save. Nenustebčiau, kad gali būti vienas kitas dėl to įsižeidęs, vienas kitas galvojantis, kad čia sąmoningai padarytas vienas ar kitas žingsnis. Tačiau esu įsitikinęs, kad perdavau tai, kas tuo metu vyko, ir stengiausi nebūti subjektyvus.
Šioje knygoje – įrašai apie dvi prezidento kadencijas. Kas buvo sunkiausia? Kokie čia aprašyti laikotarpiai įsiminė kaip patys sudėtingiausi? Ar tai buvo pati pirmosios kadencijos pradžia, o galbūt atėjimas į prezidento postą po Rolando Pakso nušalinimo ir institucijos reabilitavimas?
Šitas laikotarpis galbūt buvo sunkiausias. Tačiau buvau nusistatęs jo neliesti jo, nes norėjau išvengti interpretacijų, kad esu dalis kažko, kas galėjo paveikti visą procesą. Jei šioje dalyje kas nors tikisi sensacijų, jų tikrai nebus. Tai buvo pakankamai viešoje erdvėje diskutuota, procesas buvo atviras, kiekvienas Lietuvos žmogus galėjo tai matyti, susidaryti savo nuomonę. Taip, šioje knygoje kai kurie dalykai paminėti, vienas kitas dalykas truputį aštresnis. Bet tai ne mano nuomonė, o pakartojimas to, kas iškilo viešumon.
Be to, daug sunkiau buvo fiksuoti mūsų vidaus politiką. Užsienis buvo lengviau. Čia galėčiau labai ramiai pasakyti, kad buvome objektyviai vertinami, buvome labai šiltai sutikti ir įgijome nuoširdžią tarptautinių vadovų pagarbą tarptautinėje politikoje. Taip kad ta prasme galima tuose užrašuose rasti viską. Bet stengiausi, kad viena kuri vieta nebūtų stipriai akcentuota ir kad nebūtų perleista per mano prizmę.
Kuomet užrašai nuguldavo užrašų knygelėse? Ar tai būdavo darbo kabinetas, ar kelionių metu, ar namuose po dienos darbų?
Daugiausia būdavo taip, kad po darbo dienos, kada nori atsisėsti, atsipūsti, o mintyse galvoji, kad viena dalis neatlikta. Visų pirma tam, kad neužsimirštų. Prisipažinsiu, yra tokių atvejų, kada iš ryto įvykiai vyksta, o vakare, po visos dienos, pradedi analizuot ir staiga sustoji ir pagalvoji, ar tai buvo tikrai tuo metu, gal tai buvo vakar.
Taigi didesnę dalį stengdavausi padaryti tą patį vakarą, jei jaučiau, kad reikalas verčia tai padaryti. Ne kartą buvo taip, kad sėdint lėktuve, kai yra keletas valandų laiko, stengiesi vieną kitą faktą paminėti ir užsirašyti, viešbučiuose, ypač per pertraukas tarp posėdžių, susitikimų. Jei kas nors norėtų nustatyti, kuriuo metu buvo parašyta daugiausiai ar geriausiai, tikrai nei aš, nei kas kitas negalėtų atsakyti.
O dabar, kai jau neužimate prezidento pareigų, ar vis dar rašote? Ar pasižymite, kas vyksta, juk vis tiek stebite politinį gyvenimą?
Rašau. Kiekvieną dieną, nors to iš manęs nereikalaujama, esu Prezidentūroje. Per savo kadenciją, kai dirbdavau, stengdavausi atvykti 8 val., punktualiai, nevėluoti, kad būčiau pavyzdžiu ir kitiems, kad reikia atvykti laiku. Šiandien leidžiu sau truputį atsipalaiduoti. Atsirandu Prezidentūroje, man skirtoje vietoje, devintą valandą, vėliausiai – pusę dešimtos.
Iki vėlyvo popiečio stengiuosi peržiūrėti žmonių laiškus, kurių kiekvieną dieną gauname po 10–15, tuomet stengiuosi surikiuoti į eilę visokius klausimus ar prašymams, kurių nemažai būna. Į daugelį laiškų sunku atsakyti, nes kreipimųsi ateina tokių, kad atrodytų, jog Adamkus vis dar eina pareigas ir gali vieną ar kitą problemą išspręsti. Ta dalis irgi sunkoka.
Yra daug kvietimų lankytis gimnazijose, vidurinėse mokyklose, universitetuose, susitikti su jaunimu, eilė kvietimų, net pusės negalime išpildyti. Tenka dalyvauti renginiuose ir užsienyje, ir Lietuvoje. Tuo džiaugiuosi.
Baigus kadenciją važiuojant namo iš Daukanto aikštės pasisukau automobilyje į Almą ir klausiu: „Ką darysiu rytoj iš ryto atsikėlęs – vaikščiosiu iš vieno tuščio kambario į kitą“. Šiandieną galiu visiems pasakyti, kad džiaugiuosi, jog tokios minutės nėra, vos spėjam suktis. Norėčiau, kol jėgos leis, neatsipalaiduoti.
Parengta pagal pokalbį Lietuvos televizijos laidoje „Labas rytas“.