Labai dažnai vertinimo pozicija priklauso nuo nuo žiūros kampo – organizatoriai vertina organizacinius veiklos aspektus, mokiniai – pagal savo gautus rezultatus, mokytojai labiau žvelgia į Brandos egzaminų programos ir užduočių atitiktį, jų formulavimą ir pan., mokslininkai daugiau kreipia dėmesį į turininius aspektus etc. Tad ir šių metų egzaminų užduočių vertinimui pasitelkiau visų minėtų grupių atstovus ir jų viešajame diskurse išsakytas mintis. Kai kuriuos pastebėjimus pateiksiu. Pradėsiu nuo Biologijos valstybinio brandos egzamino (bent jau pagal išsilavinimą jaučiuosi kompetentingiausia jį vertinti).
Biologijos valstybinis brandos egzaminas šiemet nesulaukė ypatingo dėmesio. Užduotys buvo gan tinkamos. Tiesa, reiktų susirūpinti dėl sąvokų vartojimo – nedera vartoti sąvokų, nesančių Programoje. 7 užduotyje pavaizduotas ežero mitybos tinklas ir prašoma lentelėje įrašyti „ekologinių grupių, priskiriamų išvardytiems mitybos lygmenims, pavadinimus“ ir kiekvienam iš mitybos lygmenų parinkti „po vieną organizmą iš paveiksle pavaizduoto ežero mitybos tinklo“. Ekologinių grupių sąvokos Programa nenurodo, vartojama sąvoka arba gamtos funkcinės karalijos („27.1. Apibūdinti gyvosios gamtos funkcines karalijas: gamintojus, gyvaėdžius ir skaidytojus.“), arba mitybos lygmenys („28.1. Nurodyti mitybos lygmenis.“). Tačiau iš esmės egzaminas buvo pakankamai korektiškas. Tą patvirtino ir mano klausti mokytojai.
Nekorektiškumo rasta ir Fizikos egzamine, pavyzdžiui, 7 užduotis kritikuotina ne tik dėl to, kad nebuvo pateikta Planko konstanta (nors buvo galima spręsti uždavinį ir be jos), bet ir dėl schemos, kurioje katodas pasuktas į priešingą pusę.
Gan aštrūs pasisakymai dėl istorijos egzamino. Ir nors šio egzamino rezultatai šiemet stulbinantys (išlaikė 99,38 proc., pernai – 89,3 proc.), tačiau straipsnio „Istorijos egzamino rezultatai užminė mįslę“ (Delfi, 2015 07 08) analizė rodo, kad, kai kurių istorijos mokytojų nuomone, šis egzaminas nebuvo orientuotas į aukštesnį pasiekimų lygį: „Egzaminas pagal sunkumą buvo labai vidutiniškas, nebuvo užduočių, kurios pareikalautų daugiau pagalvojimo, pamąstymo, vertybinių nuostatų pademonstravimo. Tai buvo „valdiškas“ egzaminas, kurio padorus abiturientas tiesiog negali neišlaikyti“ (ten pat), nors, kita vertus, geresni rezultatai galėjo būti ir dėl mokinių geresnio pasirengimo bei aiškesnių instrukcijų (ten pat). Tačiau kyla klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Ar galų gale bus išsamesnė egzaminų turininė analizė, LR ŠMM ir jos padalinio NEC proaktyvi vadyba, užkertanti kelią būgštavimams, kad nebus nuleidžiama kurio nors egzamino kartelė, ar atitiks egzaminai Valstybinio brandos egzamino konceptą?
Minėtame straipsnyje išsakyta nuomonė, kad po pernai metų egzamino rezultatų „istorikų pasaulyje kilo sąmyšis, kad jie liks be darbo – žmonės rinksis geografijos egzaminą. Galima, aišku, laikyti ir abu, bet jei vaikai renkasi geografiją, reiškia, jie nebelanko istorijos pamokų, o jei nebelanko istorijos pamokų, reiškia, istorikams mokyklose nelieka krūvio“. Mano kalbintiems istorijos mokytojams labiau rūpėjo egzamino kokybė ir jo adekvatumas Bendrojo ugdymo ir Egzaminų programoms ir kėlė nerimą iš esmės vyraujančios žinių tikrinimo užduotys, netgi pamirštant, kad egzaminas irgi yra ugdymo dalis ir kad jame turi rasti atgarsį ir mūsų Tėvynės istorinė atmintis, dabarties aktualijos ir pan. Pasitikslinau dėl egzamino vertingumo, klausdama mokytojos ekspertės J. Litvinaitės nuomonės. Ji konstatavo: „Didžiausia problema – egzaminų rengėjai ir užduoties kokybės vertintojai nepajėgia pakilti iki programose nurodytų reikalavimų“. Mokytoja pastebi, kad Istorijos egzamino programoje nurodoma:
6. Egzamino metu tikrinami mokinių gebėjimai skirstomi į šias grupes: žinios ir supratimas (žemesnio lygio gebėjimai), taikymas, problemų sprendimas, interpretavimas ir vertinimas (aukštesnio lygio gebėjimai). Žinių taikymą, tyrinėjimą ir vertinimą mokiniai parodo:
6.2.1. aiškindami, nagrinėdami, analizuodami istorinių, rašytinių ir vaizdinių šaltinių ir istorikų tekstų, istorinių žemėlapių, istorinės statistikos turinį, jų kontekstą, įvykių, reiškinių, procesų, idėjų atsiradimo priežastis ir pasekmes;
6.2.2. vertindami įvykių, reiškinių ir procesų reikšmę visuomenės raidai ir kt.
Tačiau, J. Litvinaitės nuomone, „nieko panašaus egzamine nerandama: nėra nė vienos užduoties, kurioje būtų reikalaujama paaiškinti dabartinę, akivaizdžiai aktualią pasaulio, Lietuvos, Baltijos regiono ar visos Europos problemą ją aiškinant istoriniais šaltiniais.“ Jos egzamino įvertinimas privertė suklusti: „Ledai nepajuda, kokybė nesikeičia, egzaminas tampa parodija.“ Mokytojos susirūpinimas istorijos dalyku mokykloje paliko stiprų įspūdį: „Rašiau šį laišką tikėdama, kad Jūs esate tas žmogus, kuris ne tik išklausysite, bet ir patarsite, kaip reikėtų gelbėti tiek istorijos dalyką, tiek mokinius nuo laipsniško istorijos dalyko mokykloje žlugdymo.“ Ar kas pagaliau išgirs mokytojus? Juk tokį nerimą išsako ne vienas ir ne du. Nesu istorikė, bet suprantu, kad mokytoja teisi.
Prof. habil. dr. R. Norvaiša, paklaustas apie šių metų matematikos egzaminą, buvo gan kategoriškas: „Mano nuomone, brandos egzaminai yra labai specialių gebėjimų testavimo priemonė. Specialių ta prasme, kad standartinių užduočių sprendimo metodų žinojimas gyvenime nėra reikalingas. Tokias užduotis daug efektyviau atlieka arba netrukus atliks informacinės technologijos. Standartinės užduotys visiškai neatspindi matematinės veiklos, kaip samprotavimo apie abstrakčias sąvokas.“
Profesoriaus nuomone, padėties nepakeis matematikos egzaminų užduočių tobulinimas ar egzamino atsisakymas, nes problema yra matematinio ugdymo koncepcija: „Koks yra supažindinimo su matematika tikslas? Dabartinė koncepcija – matematika patogi mokinių testavimo priemonė, paprasčiausia liniuotė, kuria išmatuojamas kiekvienas moksleivis. Dabar mums svarbiausia yra pats matavimas, o ne tai, kokia savybė yra matuojama. Dabartinis matematinis ugdymas neatskleidžia matematikos esmės – tikrų (pagrįstų) žinių siekimo priemonės. Dabartinis matematinis ugdymas neatskleidžia matematikos vertybių.“ Po tokio profesoriaus vertinimo verta susimąstyti apie konceptualius matematikos ugdymo mokykloje dalykus. Matematikos valstybinis brandos egzaminas taps privalomu. Ar jis ir vėl tebus treniruoklių matuoklis? O gal dera susimąstyti apie dalykų konceptualius pagrindus, siekius, projektuojamus rezultatus ir tada kurti įrankius (egzaminai – tik vienas iš jų).
Nors dėl įvairių priežasčių metai iš metų nenutyla kalbos ir apie Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą, drįstu teigti, kad rašinys (skirtingai negu kai kurios kitų dalykų egzaminų užduotys) yra ne žinių reprodukavimo pavyzdys. Abiturientai turi savarankiškai samprotauti, įrodyti savo brandą. Visgi abejonių kelia reikalavimas rašyti tik tam tikros – dedukcinės – struktūros tekstą. Kitokia struktūra parašytų darbų vertinimas yra problemiškas, nes, vertinant ne pagal sutartą struktūrą parašytą darbą, gali būti daugiau įvertinimo subjektyvumo. Tad vertintojai turėtų būti labiau pasirengę vertinti tekstus, parašytus individualia struktūra. Tik vienos rašinio struktūros pozityvus vertinimas brandos egzamino metu gali akinti mokyti ir mokytis laikytis tam tikrų rašymo klišių, vengiant individualaus stiliaus. Ilgainiui jį galima net ir prarasti.
Teiravausi ir apie anglų kalbos egzaminą tarptautinę patirtį turinčios ekspertės doc.dr.Z.Mažuolienės. Jos nuomone šių metų anglų kalbos egzaminas daro itin gerą įspūdį, nestulbindamas nei dideliais atradimais, pakeitimais ar neleistinomis klaidomis... Ji nurodo, kad „detaliau nagrinėti jo užduotis be statistinės analizės duomenų būtų rizikinga, bet testo lygis atrodo tinkamas ir užduotys pagrįstos. Įspūdį, jog ‚egzaminas lengvas‘, manau, daro tai, kad jame nėra jokių „netikėtumų“ vykdant užduotis. Klausymo tekstai įkalbėti tinkamai, gerai paskaičiuotas laikas ir susipažinti su užduotimis, ir jas atlikti, tarpai tarp klausimų pakankami.“ Be abejo ji randa ir taisytinų dalykų.
Ekspertės manymu, kai kuriose „pasirinkimo iš kelių atsakymų“ ar tarpų užpildymo užduotyse yra neaiškumų, abejotinas skaitymo trečios dalies teksto ir užduoties atitikimas (užduotis „užpildyti tarpus išimtais sakiniais“ reikalauja rišlesnio teksto), bet tai neturėtų neigiamai veikti objektyvų vertinimą. Visgi rašymo vertinimas jai vis dar kelia daug klausimų: „Kodėl, vertintojų nuomone, geriau mokantys kalbą negauna tinkamo įvertinimo? Kiek egzaminuojamasis laisvas reikšti savo mintis, kad nebūtų baudžiamas, jog netiksliai atsakė į užduoties klausimus? Ar tai turi būti nurodyta užduotyje, ar vertinimo skalėje? Ar tikrai egzaminas yra palankesnis silpnesniems mokiniams, o stipriesiems neleidžia parodyti savo gebėjimų?“ Ekspertės nuomone egzamino modelis suformuotas, o tobulinti jį dar tikrai galima...
Kiekvienais metais Valstybiniai brandos egzaminai sukelia abiturientams, jų artimiesiems, pedagogams, (ne)pagrįsto nerimo, nuogąstavimų, įtampos. Išties, šie egzaminai susieti su abituriento galimybe įstoti į universitetą ar kolegiją, patekti į valstybės finansuojamą vietą. Egzaminų reikšmė gan didelė, žvelgiant ir iš abituriento projektuojamos profesinės karjeros perspektyvos. Tačiau šie egzaminai juk nėra vieninteliai objektyvūs Bendrojo ugdymo programų įsisavinimo matai. Reiktų paieškoti ir kitų minėtų rezultatų vertinimo galimybių, pavyzdžiui, pagalvoti apie segtuvo (portfolio) ir brandos egzamino kombinaciją su tam tikromis iš anksto atliktomis užduotimis ar dar apie kitas formas.
Tai švietimo politikos lygmens sprendimas. Kodėl apie tai nepakankamai diskutuojama, nesitariama su profesionalais? Dirbama daugiau šuorais – baigiasi egzaminai, kai kas pareiškia savo nuomones, kai kas jau iš viso numoja ranka, nes nesitiki permainų... Ir užuot ieškojus objektyvaus abituriento Bendrojo ugdymo programų įsisavinimo vertinimo ir įvertinimo formų, neretai tebeklimpstama akivaran, ir keista, kad užuot ieškojus kūlgrindos vyksta simuliakrų, metamorfozių manifestacija. Labai dažnai pasitaiko ir formalių biurokratiškų komentarų, o juk suprantama, kad neidentifikavus Bendrojo ugdymo brandos sampratos, nebus ir aiškaus atspirties taško. Galime programų temas, užduotis etc. dėlioti vienaip ar kitaip. O kas ta Bendrojo ugdymo branda? Kas atsakys? Tai yra švietimo politikos klausimas, kurio vis vengiama. Kodėl Lietuvoje vyksta ne taip, kas galėtų atsakyti?
Trūksta ir kompetentingų Valstybinių brandos egzaminų užduočių ir rezultatų vertinimų. Šiemet ypač pasigedau Matematikos ir Chemijos egzaminų įvertinimo. O jie sukėlė nemažai diskusijų. Derėtų atlikti tokius įvertinimus, jei tikrai siekiama egzaminus tobulinti. Argi netinkama egzaminų užduočių turinio pateiktis nesignalizuoja apie jų rengėjų ir užduočių recenzentų kompetenciją? Juk vykdoma rengėjų ir recenzentų atranka. Gal dera praskleisti ir šį šydą, ieškant jos tobulinimo galimybių, o užduočių rengėjams ir recenzentams už užduočių rengimą neišmokėti visos numatytos sumos, jei užduotys nėra parengtos tinkamai. Už nekokybišką darbą neturėtų būti mokamas atlygis. Žinau, kad jis menkokas, bet juk galima rasti lėšų šį atlygį padidinti ir taikyti rengėjams ir recenzentams paskatas (tinkamos užduotys – gauna priemoką, netinkamos – sankcijas). Gal tada susimąstytų ir jie – egzaminų užduočių rengime negali būti net mažiausios klaidinančios smulkmenos, nes dabar egzaminų svoris pernelyg didelis. Tai sietina ne tik su studijomis aukštojoje mokykloje, bet svarbu ir moraliniai dalykai. O apie tai kalbama mažokai... Menkai svarstomas ir kompetencijų matavimas – manipuliuojama šia sąvoka, dažniausiai įvertinant abiturientų žinias, žemesniuosius gebėjimus, pamirštant netgi vertybines nuostatas.
Iki šiol neaišku: negi Lietuvoje nesame pajėgūs tinkamai suprojektuoti bendrojo ugdymo mokyklos siekius ir juos įgyvendinti? Tiesa, siekiai tarsi ir yra LR Švietimo įstatyme (2011), bet ar juos įgyvendiname? O gal pagalvokime ir apie žmonių santalką. Kitaip mąstantys ir turintys pasiūlymų neretai tampa marginalais, į jų nuomonę neįsiklausoma. Šiame kontekste siūlau prisiminti Koheleto knygos posakį: „Išmintingas turi akis kaktoje, o kvailas grabaliojasi tamsoje“ (Koh, 2, 14). Išmintingų Lietuvoje tikrai yra, dera pasiklausti ir jų – užuot ieškojus vienminčių, galima paieškoti bendraminčių – vieną mintį gali gilinti ir plėtoti, o su bendraminčiais kurti ir ieškoti optimalių sprendimo variantų.