Beje, atrodo, toks požiūris gajus jau metų metus. Pagalvokime. Kelyje už gerokai viršytą greitį sustabdžiusiam pareigūnui dažnas yra bandęs įpiršti neoficialią piniginę kompensaciją. Jeigu pareigūnas paima, jis – kyšininkas, ir apie tai duodantieji kyšius papasakos draugams, kolegoms, šeimos nariams. Jei pareigūnas neima kyšio, tuomet kai kurie visuomenės nariai tai traktuoja maždaug taip: „Neėmė ne todėl, kad apskritai neima, o dėl to, kad per mažai daviau.“
Kitas pavyzdys – greitoji medicinos pagalba. Mums visiems atrodo, kad medikai turi paskambinti į duris jau tuojau, kai juos iškviečiame. Net per dešimt minučių atskubėjusi brigada gali būti apkaltinta, kad važiavo labai ilgai... Ar mums rūpi, kad iki mūsų atvažiuoti – nemenkas atstumas, kad mieste tuo metu – spūstys, o koks nors vairuotojas demonstratyviai užstoja kelią, ignoruodamas specialiojo transporto švyturėlius?
Dar vienas pavyzdys – priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų darbuotojai. Ir į ugnį, ir į vandenį – visur jie turi eiti be jokių išlygų. „Kaip taip gali būti, kad atvyko gelbėtojai, bet nepuola stačia galva į gaisro epicentrą? Tegul puola – toks jų darbas“, – pagalvoja dažnas. Vis dėlto stabtelėkime. Pirma, ugniagesiai gelbėtojai – profesionalai, išmanantys savo darbą. Antra, jie rizikuoja savo gyvybe dėl mūsų ir mūsų turto, tačiau turi tai daryti apgalvotai. Trečia, jie padarys viską, kas nuo jų priklauso, tačiau kartais ir jie būna bejėgiai.
Tokių ir panašių į šias situacijas – begalė. Šiandien norėtume į jas pažvelgti iš arčiau. Su kokiais sunkumais susiduria mūsų specialiosios tarnybos ir ką mes patys galime padaryti, kad palengvintume jų darbą ar bent jau netrukdytume jiems atlikti savo pareigos?
Visuomenė pasitiki
Gyventojų požiūrį į Valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą iškalbingai atskleidžia visuomenės apklausos. Kaip skelbia šių metų balandžio pradžioje visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa, šalyje ugniagesiais gelbėtojais pasitiki 89,7 proc. apklaustųjų. Tai didžiausias pasitikėjimo rodiklis. Palyginkite: Vyriausybe pasitiki 11,2 proc. tyrimo dalyvių, reitingų lentelės apačioje – Seimas (juo pasitiki 4,4 proc. ir nepasitiki 73,9 proc. apklausos dalyvių).
Vis dėlto didžiulį visuomenės pasitikėjimą pelnę ugniagesiai gelbėtojai savo darbe susiduria ir su rimtais sunkumais. „Jų netrūksta. Tiesa, pastaraisiais metais vairuotojai tapo kultūringesni. Į gaisrus vykstantys ugniagesiai vis rečiau skundžiasi, kad gaišta brangų laiką, nes jų nepraleidžia. Galbūt įtakos turi ir tai, kad gaisrinis automobilis yra didžiulis, tad ne kiekvienas ryžtasi užkirsti jam kelią“, – teigia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas, vidaus tarnybos pulkininkas Vygandas Kurkulis.
Kad mūsų keliuose daugėja sąmoningų ir atsakingų vairuotojų, džiaugiasi ir Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Nerijus Mikelionis. „Patikėkite, jeigu greitosios pagalbos automobilis važiuoja su įjungtais švyturėliais ir garsiniais signalais, vadinasi, kažkam labai reikia medikų pagalbos. Tas kažkas gali būti jūsų artimas žmogus“, – sako gydytojas.
Pasak pašnekovų, vis dar daug rūpesčių specialiosioms tarnyboms, ypač gelbėtojams, kaip ir anksčiau, taip ir dabar kelia daugiabučių kiemai. „Tiek sovietmečiu, tiek dabar statytų daugiabučių namų kiemuose maža vietos. Be to, juose būna pristatyta daugybė automobilių, todėl kai kyla gaisras, į juos labai sunku įvažiuoti. Taip dažnai prarandama brangaus laiko, – apgailestauja V. Kurkulis. – Beje, kasmet būna po 10–15 incidentų, kai dėl automobilių kiemuose apgadinami gaisriniai automobiliai.“
Dar viena rimta problema – hidrantai. „Kad būtų lengviau juos rasti, ypač žiemą, esame pasitelkę šiuolaikines technologijas. Hidrantai dabar yra sužymėti GPS sistemoje, padedančioje nustatyti, kurioje vietoje jie yra, – pasakoja pašnekovas. – Deja, gyventojai dažnai juos užstato.“
Požiūris kinta
V. Kurkulio teigimu, yra daroma viskas, kad nekiltų kaltinimų, neva ugniagesiai gelbėtojai važiavo ilgai ar atvyko be vandens. „Nors gesindami gaisrus ugniagesiai susiduria su įvairiais žmonėmis, reikšmingų skundų dėl darbo nesame sulaukę, – pabrėžia pašnekovas. – Kartais po gaisro gyventojai, patyrę nuostolių, būna nusivylę, kad, jų akimis, gaisras buvo užgesintas ne taip greitai, kaip jie tikėjosi. Beje, žmonės, patekę į stresinę situaciją, kartais skundžiasi, kad ugniagesiai važiavo gana ilgai. Tačiau yra įrodyta, kad kai žmogus patiria stresą, jam atrodo, jog laikas eina tris kartus lėčiau.“
Todėl tais atvejais, kai sakoma, kad ugniagesiai atvažiavo per dešimt minučių, labai dažnai tenka įsitikinti, jog buvo nuvykta per 3–4 minutes. Tai nesunku nustatyti, nes visi išvykimai yra fiksuojami sistemoje, ir jų laiko suklastoti neįmanoma.
„Tiesa, dabar jau retai tenka išgirsti skundų, kad gelbėtojai atvažiavo be vandens, – tvirtina V. Kurkulis. – Beje, ugniagesiai į gaisrą paprastai atsiveža 2–3 tonas vandens, kurio gesinant užtenka 5 minutes. Štai todėl jiems būtina rasti vandens šaltinį, kad galėtų užtikrinti gaisro gesinimo eigą. Tai daroma iškart atvykus, kad gesinimas būtų veiksmingas ir greitas.“
Būtinas tikslumas
N. Mikelionis akcentuoja, kad specialiųjų tarnybų darbo efektyvumas priklauso ir nuo to, kiek tiksliai bus pateikta informacija tarnybos dispečeriui. „Kai kviečiate greitąją pagalbą, turite kalbėti aiškiai, atsakyti į visus jums pateiktus klausimus. Patikėkite, gauta informacija tik palengvins mūsų darbą – greičiau suteiksime jums būtiną pagalbą, – teigia pašnekovas. – Visų pirma būtina tiksliai pasakyti, kas atsitiko. Taip pat svarbu nurodyti įvykio vietą. Pasistenkite paaiškinti taip, kad medikams netektų ilgai klaidžioti ir ieškoti. Praneškite viską, net ir durų kodą, jeigu toks yra.“
Taip pat būtina prisistatyti ir palikti kontaktinį telefono numerį. Tuo atveju, jeigu medikai negalėtų rasti jūsų nurodyto adreso, dispečeris jums paskambins ir paprašys patikslinti.
Tiesa, kalbant apie specialiųjų tarnybų kvietimus, būtina prisiminti dar vieną aspektą – melagingus skambučius. Tokie „pokštai“ gerokai apsunkina tarnybų darbą. „Žinoma, dabar turimos priemonės leidžia labai greitai išsiaiškinti, kas skambino ir iš kur, – sako V. Kurkulis. – Jau tikrai ne vienas melagis teisme buvo pripažintas kaltu ir įpareigotas padengti specialiųjų tarnybų išlaidas.“
Pasitaiko agresijos protrūkių
Specialiųjų tarnybų darbas – darbas žmonėms ir su žmonėmis. Pasitaiko įvairių situacijų, kaltinimų, neblaivių žmonių agresijos protrūkių. Niekam ne paslaptis, kad specialiųjų tarnybų darbuotojams priekaištaujama ir net grasinama.
„Kiekvienas ugniagesys, mokydamasis Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, sužino, kaip reaguoti į stresines situacijas. Nepaisant to, kas kelerius metus organizuojamos papildomos studijos, kurių metu bandoma išsiaiškinti pagrindinius streso veiksnius ir ieškoma būdų, kaip juos sumažinti, – dėsto V. Kurkulis. – Beje, ugniagesiai, daugelį metų gesindami gaisrus, tarsi įgyja papildomą šarvą, kuris neleidžia neigiamoms emocijoms nugulti pasąmonėje.“
Pasak pašnekovo, specialiųjų tarnybų darbuotojai žino ir dar vieną taisyklę: patyrus stresą, labai padeda pokalbiai su kolegomis.
Trūksta žmogiškumo
Kad ir kaip greitai vyktų specialiosios tarnybos, tai užtruks 5–10 minučių, kartais ir ilgiau. Tuo metu pati geriausia pagalba nukentėjusiajam gali būti neabejingas praeivis.
„Sulaukiame daug kvietimų, kai skambina žmogus iš važiuojančio automobilio, mat pro langą mato, kad guli žmogus, – sako N. Mikelionis. – Mes visada prašome: sustokite, prieikite prie to žmogaus – galbūt išgelbėsite jo gyvybę. Nebūkite abejingu stebėtoju.“
Gydytojas pripažįsta, kad mūsų visuomenė turi nepakankamai informacijos, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip pagelbėti žmogui, be to, daug ką lemia stereotipai. Neva vos prisilietęs prie kito žmogaus, bandydamas jį atgaivinti, gali užsikrėsti kokia nors nepagydoma liga. „Mano nuomone, šiandien mūsų visuomenėje trūksta žmogiškumo. Visos tos baimės užsikrėsti ar padaryti ką ne taip yra pernelyg išpūstos. Juk kol jūs stebėsite iš šalies, žmogus gali mirti“, – pabrėžia N. Mikelionis.
Be to, žmogiškesnis praeivių elgesys gali ne tik išgelbėti žmogų, bet ir apsaugoti specialiąsias tarnybas nuo nereikalingų kvietimų. „Kartais sulaukiame skambučių, kai skambina žmogus, kuris iš savo namų balkono mato gatvėje gulintį žmogų. Kai mes paprašome nueiti ir jį apžiūrėti, tada skambinantysis sako, kad jis to nedarys, nes tai – mūsų darbas, – pasakoja gydytojas. – Mes siunčiame brigadą. Kol ji atvyksta į įvykio vietą, jokio gulinčio žmogaus neranda. Jis greičiausiai buvo padauginęs alkoholio, pagulėjo ant žolytės, atsistojo ir nuėjo. Taigi mūsų medikai jo ieško, gaišta laiką. Kai neranda, išvažiuoja, o tas pats žmogus atsigula ant žolytės kitoje vietoje, po kitu balkonu... Tuomet mes vėl kviečiami – taip situacija kartojasi nuo pradžių.“
Pamirštama savisauga
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų visuomenėje labai trūksta savisaugos pojūčio. „Štai šių metų balandžio 11-ąją ugniagesiai gelbėtojai buvo iškviesti gesinti Vilniaus rajone degančios žolės. Nuvykę pamatė būrį pradinių klasių mokinių, kurie sukaitę gesino kažkieno padegtą pievą. Vienam gesinant užsidegė kelnės, kitam sudegė sportinis kostiumas, dar vienas pametė mobilųjį telefoną... Laimei, vaikai atsipirko išgąsčiu.
Šis įvykis taip pat galėjo baigtis skaudžia tragedija. Beje, vien praėjusį savaitgalį į gaisrus mūsų ugniagesiai vyko apie 500 kartų. Nors, pagal „Spinter“ atliktą tyrimą, net 88 proc. apklaustų šalies gyventojų žolės deginimą laiko pavojingu ir žalą gamtai darančiu dalyku, kuris turi būti draudžiamas, ir tik 8 proc. mano, kad tai didelės žalos nedaro, deja, žolės gaisrų statistika rodo ką kita“, – pasakoja V. Kurkulis.
Būtina suvokti, kad kai ugniagesiai skuba gesinti gaisrų atvirose teritorijose, jie gali nenuvykti į kitą gaisrą ar nespėti išgelbėti į avariją patekusių žmonių. Be to, žolės gaisrų gesinimas kainuoja daug lėšų, nes sunaudojamas didelis kiekis degalų.
„Gaila, kad žmonės dažnai patys nesaugo savo gyvybės, – apgailestauja pašnekovas. – Tai rodo ir kiti įvykiai. Jau žydi žibutės, o vyrai lipa ant ledo likučių ir žvejoja... Būna, kad ryte žvejys žūklauja, o vakare ištraukiamas negyvas... Ir tai, deja, kartojasi kiekvieną pavasarį.“
Kalbėdami apie gaisrų namuose pavojų, turėtume prisiminti stacionarius dūmų jutiklius. Kaip rodo statistika, jie net 80 proc. padeda sumažinti gyvenamuosiuose namuose žūstančiųjų skaičių. Tik ar dažnas juos įsirengia? Galbūt vis dar galvojama, kad tai visiškai nereikalingas daiktas?..
Trūksta sąmoningumo
Lietuva pamažu vejasi Vakarų Europos rodiklius pagal suteiktos pagalbos operatyvumą ir kokybę. Vis dėlto dar yra daug rodiklių, pagal kuriuos mes atsiliekame. „Vakarų Europoje ugniagesiai gelbėtojai atlieka daugiau gelbėjimo darbų – gaisrai sudaro tik apie trečdalį visų jų išvykimų, o pas mus – atvirkščiai. Tai yra vienas esminių skirtumų. Deja, gaisruose mūsų šalyje žūsta kur kas daugiau žmonių“, – konstatuoja V. Kurkulis.
Pagal žūstančiųjų gaisruose skaičių, tenkantį 10 tūkst. gyventojų, Lietuva yra viena iš lyderių. Tad mūsų ugniagesiai turi gerokai dažniau rizikuoti bandydami išgelbėti žmonių gyvybes. „Tiesa, pastaruoju metu situacija gerėja. Balandžio 18 d. duomenimis, šiemet gaisruose žuvo 66 žmonės, pernai per tą patį laikotarpį – 103 gyventojai, – teigia pašnekovas. – Kodėl Lietuvoje gaisruose žūsta tiek daug žmonių? Viena iš priežasčių – nėra išugdytos savisaugos kultūros. Žmonės yra linkę manyti, kad jų sauga turi pasirūpinti kas nors kitas, o ne jie patys.“
Pasak V. Kurkulio, Vakarų Europos šalyse yra suburtos gausios savanorių ugniagesių gretos. Lietuvoje šia linkme taip pat žengiami pirmieji žingsniai. „Tiesą sakant, į savanorystę įtraukti mūsų žmones nėra paprasta, – tvirtina ekspertas. – Jie labiau linkę turėti antrą darbą, nei tapti savanoriais.“
Tačiau kalbėdamas apie mūsų šalies gaisrinę techniką ir įrangą pašnekovas pasidžiaugė, kad ji yra panaši kaip ir Vakarų Europoje. Nedaug kuo skiriasi ir ugniagesių gelbėtojų rengimas.