Jie buvo paprasti žmonės: mokiniai, ūkininkai, darbininkai, samdiniai, valstybės tarnautojai, mylėję savo tėvynę ir troškę jos laisvės – tuo ir neįtiko okupantų valdžiai.
„Aš noriu prisiminti savo tėvą, jis čia nukankintas, iš čia išvežtas ir Rainių miškelyje nukankintas, aš kiekvieną progą atvažiuoju čia paminėti, prisiminti tėtį“, – sako Rainių kankinio Juozapo Jablonskio sūnus Edmundas Jablonskis.
„Buvo jaunas, 21 metų, kai jį čia nukankino. Jis visai buvo nekaltas, tik kelis žodžius pasakė apie J. Staliną ir V. Leniną ir jį paėmė, atvežė ir nukankino“, – pasakoja Rainių kankinio Kazimiero Paulausko sūnėnas Adomas Gricius.
Sovietmečiu apie Rainių miške nužudytus kankinius garsiai kalbėti buvo nesaugu, tačiau laikui bėgant pavyko surinkti anų laikų liudininkų atsiminimus, išsaugotus daiktus, net literatūros kūrinius.
„Sužinojau, kad „Rainių poema“ yra saugoma tai vienų, tai kitų žmonių. Muziejaus gatvėje Telšiuose radau tokią ponią Kalinauskienę, ji mane nusivedė po obelimi ir iškasė trilitrinį stiklainį, kuriame ir buvo skaudžioji „Rainių poema“, – pasakoja renginių režisierė Laimutė Pocevičienė.
Įamžinti Rainių kankinių atminimą ir miškelyje pastatyti koplyčią buvo bandoma pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1942 m. architektas Jonas Virakas jau buvo parengęs jos eskizą.
„Per nepaprastai trumpą laiką, per 14 mėnesių, nuo eskizų iki projekto ir iki atidarymo, įskaitant keturis mėnesius blokados. Visos lėšos koplyčiai sutrinktos iš žmonių aukų“, – aiškina Rainių koplyčios projektuotojas Algirdas Žebrauskas.
76 politiniai kaliniai nukankinti ir sušaudyti Rainių miškelyje 1941 m. birželio 23 d. Jų atminimą įamžinti pavyko tik atkūrus nepriklausomybę. 1992 m. pastatyta koplyčia, paminklas ir Regimanto Midvikio iškaltas akmeninis kryžius.