Pritrenkia ir polinkis kalbėti „plačiai“: visi lietuviai prieš visą lenkų mažumą. Todėl prisiminiau formuluotę, kurią išsakė puikus lietuvių istorikas Egidijus Aleksandravičius Tarptautinio Dialogo centro atidarymo metu Krasnagrūdoje, kad lietuviškajam nacionalizmui labai reikalingas lenkiškasis nacionalistas, nes pastarasis pateisina jo egzistavimą. Ir taip iš tiesų gali būti.
Susimąstyti verčia tai, kad žurnalo apklausoje nedalyvavo žmonės, kurie iš tikrųjų jau seniai domisi Lietuvos-Lenkijos santykiais, kurie turi kontaktus tiek su lenkų tautine mažuma, tiek su lietuviais: ambasadorius Lietuvoje Jerzy Bahra, konsultas Mieczyslaw Jackiewicz, Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgorzata Kasner, ir t.t.
Visa laimė, kad tame pačiame žurnalo „Przegląd“ numeryje buvo publikuotas buvusio Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje prof. Widackio straipsnis, kuris papunkčiui nubraukia lenkiškus stereotipus ir formuluojamus kategoriškus kaltinimus.
Prie šio teksto, su kurio teiginiais visiškai sutinku, norėčiau pridėti kelias savo pastabas. Juolab, kad Lietuva nėra man nepažįstama. Gimiau Vilniuje, didžiąją vaikystės dalį praleidau etninės Lietuvos centre, Panevėžyje, o 1993-1996 metais dėsčiau Vilniaus universitete. Vėliau kelis kartus dėl skirtingų priežasčių grįždavau į Lietuvą.
Visų pirma, nereikėtų idealizuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje; kaip ir visur, ji yra skirtinga ir netgi susiskaldžiusi tarpusavyje. Skirtingais laipsniais lojali Lietuvos valstybei. Tarp jos narių stipriai prigijo mitai apie „globėjišką“ Lenkijos požiūrį į Lietuvą ir lietuvius bei svarbią Lenkijos kultūros įtaką. Vietoj to, kad būtų stiprinamas bendrijos paveldo pojūtis (su akivaizdžia lenkiškosios kultūros reikšme), lietuviai yra dažnai žeminami, ir tai pažadina bei sustiprina antilenkiškas nuostatas.
Antra – tapatybės išsaugojimas, be abejo, yra sveikintinas dalykas. Tačiau būnant tautine mažuma, lojalumas valstybei taip pat yra labai svarbus. Lojalumas būtinas panašiai kaip ir protingo santykio su lenkiška tradicija mokymasis, ypač pasienio aplinkoje, kur sutinkama daug kultūrų. Anachroninis, emocionalus patriotizmas, skambūs žodžiai ir gestai nėra geras būdas tapatybei įtvirtinti. Būtent jie paradoksaliai gali lemti jaunesnės kartos tolimą nuo lenkiškumo. Juolab, kad asimiliacijos problema nėra tokia paprasta, kaip dažnai atrodo. Ir ji nebūtinai kyla vien iš represinių veiksmų.
Trečia – nedaromi jokie palyginimai su lenkų tautine mažuma kitose valstybėse. Taip, lyg lenkų tautinė mažuma egzistuotų tik Lietuvoje. O mažumos reikalai kur nors kitur neatrodo taip gražiai, pradedant, pavyzdžiui, nuo pavardžių rašymo (anglosaksų kraštuose, Čekijoje arba Vokietijoje).
Ketvirta – susidaro įspūdis, kad nedaug yra daroma tam, kad būtų suaktyvinta lenkiška veikla Lietuvoje. Iš asmeninių susitikimų ir kontaktų žinau, kiek daug galima nuveikti organizuojant bendrus kultūrinius ar mokslinius renginius. Daug lietuvių (istorikų, literatūros žinovų, sociologų) noriai dalyvauja tokiuose renginiuose. Vadovaudamas ir dalyvaudamas keliuose moksliniuose projektuose, kuriuose Lietuvos tyrėjų bendradarbiavimas buvo labai svarbus, susidariau įspūdį, kad veiksmai bendroje veikloje yra ne tik įmanomi, bet ir būtini. Taip pat kaip ir būtina yra diskusija apie tai, kas mus skiria ir apie atskirus praeities laikotarpius.
Man kelia rūpestį polonistikos ateitis Vilniaus universitete, kuri yra marginalizuota ir nevaidina to vaidmens, apie kurį svajojo Ježis Giedroyc; ji nesukuria lauko bendriems lietuvių - lenkų veiksmams. Nevilioja lietuvių ją studijuoti. Taip pat ir lenkiška pusė nėra suinteresuota (pavyzdžiui, ilgesnių mokslininkų vizitų ar tyrimų projektų finansavimu).
Penkta – labai svarbu yra pasirūpinti mokymo programomis lenkiškose mokyklose. Tai nėra tik lietuvių kalbos įvedimo į kai kuriuos dalykus reikalas (didelė problema yra ne tiek kalbos įvedimas, kiek mokymo diapazonas ir forma). Svarbiausias klausimas yra mokymo turinys ir lygis, supratimas, kad tai negali būti krašto programų kopija. Kai dirbau Vilniaus universitete, ėmiausi rašyti vadovėlį, skirtą lenkiškoms mokykloms Lietuvoje (jis buvo išleistas du kartus). Labai gerai atsimenu tuometinius kontaktus su Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojais ir jų atvirą santykį su mūsų koncepcijomis. Ir tokią kontaktų kryptį reikėtų išlaikyti. Reikėtų suaktyvinti vadovėlių komisijos veiklą, labiausiai koncentruojantis ties įvairių kultūrų ir tautų paveldu.
Tačiau svarbiausia: reikėtų vengti konfliktų ir kalbų iš jėgos pozicijų. Taip reikėtų daryti visuose reikaluose: žemės grąžinimo klausimu, pavardžių rašymo klausimu, dvikalbiu užrašų klausimu reikėtų išklausyti kitos pusės argumentus ir nelaikyti jų antilenkiška lietuviška fobija. Būtina pradėti labai sunkų, tačiau svarbų dialogą dėl visų reikalų ir tai daryti be ryškesnių priežasčių (kaip šiuo metu dėl mokyklinio streiko), tačiau ilgalaikėje ir plačioje perspektyvoje.
Tadeuszas Bujnickis yra garsaus Lietuvos lenkų poeto, Česlovo Milošo bičiulio Teodoro Bujnickio sūnus, tyrinėjantis prieškarinę Vilniaus kultūrą.